Nuolat savininkų skundus girdintys miškų pardavimo platformos „miskoaukcionas.lt“ specialistai tvirtina, jog kur kas didesnę žalą, nei vagys, daro miškus supirkinėjantys tarpininkai, sugebantys pasinaudoti derybinės patirties neturinčių ir tikrosios savo miško vertės nežinančių savininkų klaidomis.
Erdvė manipuliacijoms – kaina
Pasak miško pardavimo platformai „miskoaukcionas.lt“ vadovaujančio Tado Palaimos, reikėtų suklusti iškart, vos išgirdus prašymą sudaryti apsimestinę dovanojimo ar mainų sutartį. Toks pat pavojingas yra reikalavimas sumokėti netesybas, mišką nupirkus kaimynui. Dar vienas požymis, jog pirkėjas gali pasielgti nesąžiningai – nuolatinis atidėliojimas sudaryti pirkimo sandorį arba spaudimas jį sudaryti kuo greičiau.
„Miškas – ne butas, sunku nustatyti jo tikrąją kainą, dėl to atsiranda erdvė manipuliacijoms. Taip pat atrodantis 100 metų pušynas gali kainuoti ir 2 tūkst. eurų ir 12 tūkst. eurų – priklausomai nuo to, kokiai grupei miškas priskirtas ir ką su juo galima bus daryti. Iš patirties galiu pasakyti, kad vienas iš dviejų miško savininkų savo turtą parduoda gerokai pigiau, nei jis iš tiesų yra vertas“,- sakė T. Palaima.
Keistos derybos
Specialistai neslepia, jog gero miško pardavimo kaina dažniausiai prilygsta amerikietiškiems kalneliams – iš pradžių kyla į neribotas aukštumas, paskui leidžiasi tol, kol žmogus sutinka parduoti už pusę pasiūlytos ar net dar mažesnės kainos.
Perkant mišką, vyksta spektaklis, apie kurį savininkas net neįtaria. Siūloma didžiausia įmanoma kaina, kad pardavėjas nebesiderėtų su kitais galimais pirkėjais, sumušama rankomis, susitariama, jog nėra kur skubėti, o paskui pirkėjas tiesiog dingsta – nekelia telefono ragelio, neatsako į elektroninius laiškus.
Tokiu atveju įtikėtini du variantai. Po kiek laiko, kai žmogus jau praranda viltį sulaukti pasiūlymą pateikusio pirkėjo, atsiranda kitas ir nuperka už mažesnę kainą. Arba tas, su kuriuo buvo sutarta, nuėjus pas notarą staiga pareiškia, jog buvo dar kartą apžiūrėti miško, rado daug trūkumų ir tokios kainos, dėl kurios buvo susitarta, mokėti negali.
Miško savininkų derybinės pozicijos, pasak T. Palaimos, visada būna mažesnės, nes jie jau yra atsisakę kitų pirkėjų pasiūlymų, todėl sutinka parduoti už tiek, kiek „gali“ sumokėti.
Ypač pavojinga sudarinėti apsimestinius sandorius – dovanojimo arba mainų sutartis, kurios leidžia išvengti prievolės informuoti Nacionalinę žemės tarnybą ir suteikti įstatymo numatytą pirmumą kaimynams. Net jei teismas pritaikys restituciją, dalis medžių miške jau gali būti iškirsta.
Nesąžininga ir preliminari sutartis, kuria įsipareigojama grąžinti dvigubus rankpinigius, jei atsiras valdą pirkti pageidaujantis kaimynas, turintis įstatymuose numatytą pirmumo teisę.
Specialistai pataria atsitraukti bet kuriuo atveju, jei tik pajunti, kad esi spaudžiamas greičiau priimti sprendimą arba įtartinai primygtinai siūlomi „geri“ rankpinigiai.
Kirtimo leidimas kontrolei
Apgauti miško savininkai pasijunta ne tik sudarę pirkimo – pardavimo sandorius. Labai dažnai jiems tenka pripažinti, jog nukentėjo dėl patiklumo ir nežinojimo.
UAB „Miško aukcionas“ miškų pardavimo specialistas Vaclovas Sakalauskas tikina, jog į kiekvieną svetimų žmonių pasiūlymą pasirūpinti privačiu mišku reikia žiūrėti atsargiai.
Jei sakoma, jog miškas blogai prižiūrėtas, jau atėjo laikas jį šviesinti arba valyti, gali būti, kad geradaris yra sumanęs po tokia priedanga atlikti einamuosius kirtimus. Tai tas pats, kas leisti nuo pieno nugraibyti grietinėlę.
Ypač pavojinga parduoti mišką išsikirtimui, nes niekada nežinosi, ko ir kiek bus iškirsta. Susitariama „šiek tiek“ pakirsti, o lieka tik kelmai. Net kai puolama tokius kirtimus stabdyti, nebūna aišku, kas teisus, o kas kaltas.
„Jei esi miško savininkas, turi apie jį išmanyti - kaip ūkininkas išmano apie bulvių auginimą“,- sako V. Sakalauskas, žinantis daugybę atvejų, kai miško savininkams net teisme nepavyko įrodyti savo teisybės.
Todėl, jo nuomone, vienintelė išeitis – domėtis mišku ir išmanyti apie jį tiek, kad galėtum pats gauti kirtimų leidimą ir pajėgtum kontroliuoti situaciją: žinoti, kiek kubų leidžiama iškirsti ir reikalauti, jog daugiau nebūtų išvežta.
Dažnai pasitaiko, kad nesąžiningi miškotvarkos projektų darytojai leidime nurodo mažiau kubinių metrų medienos, nei iš tiesų galima biržėje iškirsti ir taip sudaro galimybes pasipelnyti pažįstamiems miško kirtėjams. Nors atrodo, jog tokių miškotvarkos specialistų būti neturėtų, tokia situacija, specialistų nuomone, Lietuvoje tapo tipine.
Ne visiems miškas duoda naudą
Dauguma privačių miškų savininkų valdo 3 ha ir dar mažesnius miškelius. Tokios valdos yra per mažos, kad jose būtų galima vykdyti nuolatinę miškininkystės veiklą, todėl ji tik epizodinė.
Daugelis žmonių dešimtmečiais nesilanko paveldėtuose miškuose, nežino valdos ribų ir nesupranta, ką su savo mišku daryti.
„Kai manęs klausia, ką reikėtų daryti, kad toks miškas duotų naudos, atsakau, jog jį geriausia parduoti. Šiek tiek didesnių, iki 10 ha miškų savininkai gali bandyti miške ūkininkauti, bet tam reikia daugiau laiko ir daugiau investicijų, aišku, ir žinių. Jei pats negali savo mišku rūpintis, kitam jo patikėti tikrai neverta, nes naudos nebus“,- įsitikinęs V. Sakalauskas.
Pasak miškų pardavimo specialisto, labai lengva atskirti profesionalų miškininką nuo to, kuris pats kerta mišką ir bando parduoti medieną. Pirmasis žino, kiek ir ko iškirs, ir turi jai pirkėjus. Antrasis gaudo atsitiktinę sėkmę, ieškodamas medienai pirkėjų – visiems iš eilės ją rodo ir klausinėja kainų. Toks medienos pardavėjas nemoka savo miške nuolat nebūna, o jei ir dalyvauja parduodant medieną, tiksliai išmatuoti rąstų tūrio. Todėl jį lengva apgauti – sumokėti už mažiau, nei yra kubinių metrų, arba pasikrauti didesnį jų kiekį. Neretai pasitaiko, kad pakelėse sukrauta mediena po kiek laiko paprasčiausiai dingsta.