Nacionalinė šunų veislė išvesta medžioklei, bet puikiai tinka ir bičiuliautis su žmonėmis. Ji ne sykį buvo atsidūrusi ant išnykimo ribos, bet, kaip pasakoja Lietuvos skalikų augintojų sąjungos ilgametis prezidentas Ričardas Barzdenis, šiandien lietuviški skalikai drąsiai skalija miškuose, o jų augintojai žino: veislė neišnyks. Lietuvių skalikai mėgstami ne tik Lietuvoje: šiuos šunis mielai augina kitų šalių gyventojai, be to, žinoma, kad mūsų nacionalinės šunų veislės kraujo įlieta ir kitų šalių skalikams, rašo portalas miškininkas.eu.
Viduramžiais populiari veislė pradėjo retėti
Pasak rašytinių šaltinių, su skalikais Lietuvoje medžiota jau 1556 metais. Viduramžiais kiekvienas dvarininkas laikė garbe savo dvare auginti gaują skalikų. Manoma, kad pomėgį medžioti su skalikais Lietuvos ir Lenkijos didikai perėmė iš prancūzų.
Lietuvos skalikų augintojų sąjungos prezidentas R. Barzdenis pasakoja, kad skalikai mūsų šalyje buvo labai paplitę tarpukariu, bet pokario metais, deja, ši veislė labai išretėjo. 1974 m. panorus atkurti medžioklinę šunininkystę, buvo likę tik kiek daugiau nei 70 į lietuvių skalikus panašių šunų, kurie neturėjo kilmės dokumentų.
V. Klovas parengė naują lietuvių skalikų veislės standartą. Kinologų entuziastų, tokių kaip Z. Goštautas, V. Morkūnas, A. Penkauskas ir V. Klovas, dėka 1981 m. šalyje suorganizuota pirmoji lietuvių skalikų paroda, kurioje dalyvavo apie 60 šunų. 1986 m. Lietuvoje buvo apie 500 skalikų su kilmės dokumentais, bet netrukus šių šunų ir vėl pradėjo mažėti. 2007 m. Lietuvoje buvo apie 300 registruotų skalikų.
Pasak R. Barzdenio, tai – ne vienintelė problema. Ilgą laiką lietuviai, tiesiogiai nesusiję su lietuviškais skalikais, beveik nežinojo apie šią veislę, o šunis painiodavo su kitomis veislėmis.
Medžioklėje – nepakeičiami
Lietuvių skalikas – dailus ir elegentiškas šuo. Patinėlių ūgis ties ketera siekia iki 60, patelių – iki 55 centimetrų. Skaliko kailis – juodas, su tamsiu, ryškiu įrūdžiu snukio, krūtinės, papilvės, kojų vidinėje pusėje ir antakių lankų srityse. Anot R. Barzdenio, tai labai ištvermingi ir energingi šunys, pasižymintys aukštu intelektu, judrumu ir atkaklumu. Palyginti su kitomis medžioklinėmis veislėmis, skalikus ganėtinai nesudėtinga dresuoti.
„Skalikai naudojami stambių kanopinių žvėrių – elnių, briedžių, šernų – medžioklėje, bet neatsisako pavaikyti ir lapę ar kiškį. Skaliko užduotis – rasti medžioklės plote žvėries pėdsakus ar patį žvėrį, pakelti žvėrį iš guolio ir priversti judėti. Apie aptiktą žvėrį skalikas praneša skalijimu. Kiekvieno skalikiuko skalijimas šiek tiek skiriasi. Balso tembras priklauso ir nuo to, kokį žvėrį jis rado. Kai gerai pažįsti savo šunį, iš jo balso gali atskirti, kokį žvėrį jis varo, – su ypatumais supažindina R. Barzdenis. – Medžiotojas pagal skalijimą gali ruoštis medžioti ar šerną, ar briedį, ar lapę. Kai skalikas priartėja prie žvėries, jo balsas vėl pasikeičia ir medžiotojas žino, kad jau reikia ruoštis veiksmams.“
Skalikai – labai drąsūs šunys. Jei agresyvesnis žvėris puola medžiotoją, šuo nedvejodamas stoja ginti šeimininko. Tvirtas ir išdresiruotas kūnas, drąsa leidžia šiais šunimis pasitikėti šimtu procentų.
Puikūs bičiuliai
Nors lietuviški skalikai buvo išvesti kaip medžioklinė veislė, dėl draugiško charakterio jie tampa puikiais šeimininkų bičiuliais. Lietuvos skalikų augintojų sąjungos prezidentas tikina, kad jam nėra tekę sutikti agresyvaus skaliko: šie šunys skalijimu praneš, kad į kiemą įžengė svetimas žmogus, bet nepuls.
Skalikai – nepaprastai šeimyniški šunys. Be to, jie labai tvarkingi ir kultūringi, todėl gali gyventi kambaryje. Dėl savo energingumo lietuvių skalikas puikiai tinka aktyviems žmonėms – jie ištvermingai su šeimininku bėgioja krosus, klusniai risnoja šalia dviračio.
Lietuviški skalikai labai myli vaikus, atsakingai juos saugo. Yra pasakojimų apie skalikus, kurie prie naujagimio prileidžia tik tėvą ir motiną, o svetimas žmogus niekaip neprieis. R. Barzdenis džiaugiasi, kad jo auginami skalikai puikiai sutaria su jo anūkais.
Veislė mėgstama ir užsienyje
Lietuviškas skalikas – seniausia skalikų veislė Baltijos šalyse, juos mėgsta ir kitų tautų atstovai, be to, manoma, kad lietuviško skaliko kraujo įlieta ir kitų šalių skalikams. Skalikai auginami Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje ir kitur.
R. Barzdenis apibūdina, kad latvių skalikas yra toks pat juodas su įrūdžiais kaip ir mūsiškis, tik šiek tiek smulkesnis. Lenkų skalikas irgi mažesnis už lietuvių. Baltarusių nacionalinė veislė – rudasis skalikas – irgi turi panašumo į lietuviškuosius. Į lietuvių skaliką panašūs ir Ukrainos Karpatų skalikai, tik šie ant krūtinės turi baltas dėmes. R. Barzdenio manymu, į šią šalį lietuviškas skalikas nukeliavo dar Vytauto Didžiojo laikais. O štai estų skalikas skiriasi nuo lietuvių – jis yra margas ir nepanašu, kad turėtų giminstės ryšių su lietuviais.
Kitų tautų atstovai nors ir turi savo nacionalines skalikų veisles, bet myli ir lietuviškąjį skaliką. Lietuvių skalikai nuo senų laikų vertinami Baltarusijos, Gruzijos (dabar – Sakartvelas), Ukrainos medžiotojų. Lietuviški skalikai namus atrado Kanadoje, Austrijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Airijoje.
Veislė neišnyks
Pastaraisiais metais galima pasidžiaugti, kad lietuviškų skalikų veislė nutolo nuo išnykimo ribos. Prie to, be abejonės, daug prisideda Skalikų augintojų sąjunga, ne tik užsiimanti šunų veisimu, bet ir dalyvaujanti parodose bei čempionatuose užsienyje, rengianti juos Lietuvoje. Anot R. Barzdenio, įprasta parodas organizuoti dvaruose, o į jas pasigrožėti lietuviškais šunimis gali užsukti visi norintys.
Populiarinant lietuvišką šunų veislę 2011 m. Telšiuose pastatyta architekto A. Žebrausko ir skulptoriaus O. Neniškio skulptūra „Lietuvių skalikas“. 2015 m. skulptūrinė kompozicija nacionalinei šunų veislei atidengta sostinėje. 2017 m. Lietuvos bankas į apyvartą išleido 10 eurų ir 1,5 euro kolekcines monetas, kurias puošia arklys žemaitukas ir du Lietuvos skalikai.
Lietuvos skalikų augintojų sąjungos prezidento R. Barzdenio įsitikinimu, kai šiuo metu Lietuvoje amsi apie 600 skalikų ir nors jų veislės išlikimas priklauso tik nuo grupelės entuziastų, jau galima drąsiai teigti, kad veislė neišnyks. O ir žinomumas apie šią veislę auga – vis dažniau atsitiktiniai žmonės atpažįsta mielą lietuvišką skaliką.