Gamtininkai rezervate stovinčiomis kameromis nufilmavo žvėrelio gyvenimą ir sukūrė nedidelį filmą, kaip gamtoje elgiasi šis graužikas.
Video reportažo aprašyme pasakojama:
„Tačiau jau ankstyvą rudenį pradeda ruošti maisto atsargas žiemai „kirsdamas“ karklus, beržus kartais ir juodalksnius. Pasitaiko, kad apgraužia net pušų ar ąžuolų žievę. Pati mediena bebrui nelabai terūpi. Jam reikalinga smulkios šakelės ar aukščiau kamiene esanti minkšta žievė. Šakas atplukdo prie pat savo „namo“ angos, kuriomis žiemą ir maitinasi.
Bebro „namas“ – bebravietė gali būti urvas upių, upelių statesniuose šlaituose, o pelkėse stato namelius iš plonesnių nugraužtų medžių kamienų ar netoliese esančių nestorų virtuolių surišdamas juos dumblu. Nesant medienos gali namelius statyti ir iš nendrių. Tiek urvuose, tiek nameliuose išėjimas visada yra tik į vandenį, o viršuje paliekamos nedidelės angos ventiliacijai. Nusekus vandeniui bebravietės yra paliekamos, o esant galimybei statomos užtvankos.
Negyvenamas bebravietes dažnai užima keliauninkės ūdros. Užtvankos reikalingos ne tik išėjimo iš bebraviečių užtvindymui, bet pakilęs vanduo naudojamas maisto ir „statybinių“ medžiagų plukdymui. Kartais bebrai gerokai persistengia ir užtvindo pievas ar miškus, tačiau ir tokiais atvejais,esant galimybei, galima su jais gyventi draugiškai.
Pakanka užtvankoje įstatyti ilgą plastmasinį vamzdį paliekant po kelis metrus vamzdžio prieš užtvanką ir už jos ir retkarčiais prižiūrėti vamzdžio galus, kad neužsineštų smėliu ar dumblu. Tačiau vandens lygis turi išlikti toks, kad bebravietės išėjimas liktų apsemtas."