Surinkti kankorėžiai jau keliauja į Dubravos regioninio padalinio medelyno kankorėžių aižyklą, kurioje aižymo būdu bus atrinktos jų sėklos. Planuojama, kad iki kovo pabaigos bus išaižyta iki 40-50 tonų kankorėžių. Kasmet Valstybinių miškų urėdija surenka iki 2 500 kilogramų medžių sėklų, kurios saugomos miško sėklų sandėlyje-šaldytuve.
Nors praėjusiais metais aižykloje intensyvus darbas vyko iki pat gegužės pabaigos, tačiau šių metų kankorėžių derlius gerokai mažesnis ir aižymo darbai turėtų trukti iki kovo pabaigos. „Šiais metais iš esmės dera tik paprastoji pušis, tad aižykloje prognozuojama išaižyti iki 40-50 tonų pušies kankorėžių. Šiuo metu jau yra atvežta apie 4 tonos kankorėžių. Eglių derėjimas šiemet labai prastas, tad jų kankorėžių bus tik nedidelis kiekis“, – sako Valstybinių miškų urėdijos Dubravos medelyno vadovas Vytautas Grunskis.
Pernai Dubravos regioninio padalinio aižyklą iš visų šalies padalinių pasiekė beveik 200 tonų kankorėžių, tad, anot V. Grunskio, šių metų derlius išties nėra gausus. Tiesa, sunerimti nėra ko, pavyzdžiui, paprastosios eglės Lietuvoje gausų kankorėžių derlių subrandina tik kas 5-7-erius metus, o kartais gausiau uždera tik po 10-ies ar dar daugiau metų. Be to, nuolat kaupiamos ir sėklų atsargos. Eglių sėklos kaupiamos 7-eriems metams, pušų – 3 metams, o lapuočių sėklos 2-3 metams.
Kankorėžiai renkami ne nuo bet kokių medžių, o tik iš sėklinių miško medžių plantacijų, genetinių draustinių, sėklinių medynų, rinktinių medžių ir klonių rinkinių. Pasak V. Grunskio, dažniausiai specialios sėklinės plantacijos įveisiamos kiekviename kilmės rajone iš geriausių medžių palikuonių. Jos papildomai formuojamos, medžiai genimi, taip skatinant dažniau ir gausiau derėti, bei kad būtų kuo paprasčiau nuskinti kankorėžius. Jei medžiai aukštesni – renkama iš bokštelių.
Valstybinių miškų urėdijos Kuršėnų regioninio padalinio medelyno vadovas Saulius Grybas atskleidžia, jog šį sezoną genetiniame draustinyje per maždaug dvi savaites surinkta beveik tona pušų kankorėžių: „Įprastai žmogus per dieną, esant labai geroms sąlygoms, gali surinkti iki 30 kilogramų kankorėžių. Gausiausią dieną 14 žmonių surinko apie 260 kilogramų.“
Kankorėžių neaplenkia ir kenkėjai, tad siekiant apsisaugoti nuo jų invazijų, jei suformuoti neaukšti medžiai, naudojami specialūs cheminiai preparatai. Vis dėlto, anot V. Grunskio, pastaruoju metu dažniau taikoma praktika, kuomet, matant kankorėžių pažeidimus, į aižyklą atvežama bandomoji jų partija. „Juos padžioviname ir tuomet arba vizualiai įvertiname sėklų kokybę, arba siunčiame į Valstybinę miškų tarnybą, kad įvertintų. O vėliau sprendžiame, ar verta toliau rinkti tuos kankorėžius, ar ne, nes didžiąją sėklų, gaunamų iš kankorėžių, savikainos dalį ir sudaro būtent surinkimo darbai“, – atskleidžia specialistas.
Į aižyklą suvežti kankorėžiai džiovinami iki pilno kankorėžio atsidarymo (apie dvi paras) ir gabenami į aižymo būgną, kuriame mechaniniu būdu nuo kankorėžių atskiriamos sėklos. Pavyzdžiui, vidutiniškai iš vienos tonos pušų kankorėžių išgaunama apie 15 kilogramų sėklų. Tai, kad kankorėžių sėklos yra gerokai pasislėpusios – sumanaus gamtos plano dalis. Kankorėžyje esančios sėklos yra apsaugotos nuo aplinkos poveikio, gali vystytis be grėsmės būti pasiektos ar žūti.
Išaižyti kankorėžiai įprastai parduodami kaip dekoratyvinis mulčas arba naudojami kompostavimui. „Netolimoje ateityje išaižytus kankorėžius planuojame panaudoti kaip kurą kitų kankorėžių džiovinimui“, – pasakoja V. Grunskis.
Tuo tarpu išvalytos ir paruoštos sėklos laikomos miško sėklų sandėlyje-šaldytuve, kur optimaliomis sąlygomis saugomos ne vienerius metus ir išlaiko aukščiausią kokybę. Kokybiškas spygliuočių sėklas šaldytuve galima išlaikyti 10 ir daugiau metų, o lapuočių trumpiau – 2-3 metus. Šiuo metu šaldytuve saugomos maždaug 9 tonos sėklų.
„Visų sėklų siuntos, kaip ir žmonės, turi savo gimimo dokumentą. Jame rašoma apie sėklinę plantaciją, kur ji yra, iš kur joje susodinti medžiai ir kitos detalės. Kone visame pasaulyje skirstomi medžių rūšių kilmės rajonai, pavyzdžiui, Lietuvoje ąžuolas ir pušis turi po tris kilmės rajonus, eglė ir beržas – po du. Kilmės rajonai nustatomi remiantis moksliniais tyrimais ir gali apimti nemenką teritoriją. Kam jų reikia? Pavyzdžiui, jei iš pajūryje užaugusios pušies sėklos išaugintą medelį pasodinsime rytų Lietuvoje – jis augs prasčiau nei tas, kurį pasodintume tame pačiame pajūrio regione.
Apskritai, kiekviename kilmės rajone susiformavusios tam tikros gamtinės sąlygos lemia geriausią augimą augalų, išaugintų iš tame rajone subrandintų sėklų. Jei iš pietų parvešime kažkokių egzotinių augalų ir pasodinsime juos šiaurėje – rizikuosime, kad žiemą jie žus. Jie nėra prisitaikę, o juk dabar taip madinga nusipirkti iš Olandijos atvežtų dekoratyvinių sodinių, nors ten klimato sąlygos visai kitokios. Vėliau žmonės stebisi, kodėl tie brangūs sodiniai žūsta. Žinoma, žūti gali dėl daugybės priežasčių, tačiau išties svarbus ir kilmės rajonas“, – įdomiais faktais dalijasi miško sėklų ir sodmenų skyriaus vadovas Marijonas Bernotavičius.
Iš atrinktų ir genetiškai vertingų sėklų Valstybinių miškų urėdijos medelynai kasmet užaugina apie 50 mln. kokybiškų sėjinukų ir sodinukų, kurių didžioji dalis panaudojama valstybiniams miškams atkurti ir įveisti, o likusi dalis parduodama Lietuvoje ar eksportuojama. Tam, kad būtų užaugintas toks kiekis sodmenų, kasmet sunaudojama apie pusantros tonos sėklų, medelynuose auginama apie 140 mln. sodmenų. Viso prižiūrimos 182 sėklinės miško medžių plantacijos, kurios užima apie 895 hektarų.