Tai, kad lietus atgaivino ne tik laukus ir trukdo javapjūtei, bet gausina miško gėrybes rodo supirktuvėse krentančios supirkimo kainos.
Visgi tikėtis, kaip prieš porą metų, iš miško grįžti pilna grybų bagažine neverta, bet skaniai vakarienei šeimai užteks.
„Miškuose kol kas daugiau grybautojų nei grybų, tačiau pavienių grybų jau galima rasti. Daugiausiai šiuo metu randama voveraičių, taip pat galima rasti pavienių raudonikių, lepšių. Drėgnesnėse vietose žmonės grybų aptinka kiek daugiau.
Kadangi šiomis dienomis vyrauja lietingas oras, galima prognozuoti, kad grybų artimiausiu metu atsiras daugiau“, – taip padėtį miško paklotėje apibūdina Valstybinės miškų urėdijos specialistai, Delfi prašymu apklausę girininkus.
Tačiau ne viskas taip beviltiška.
Patyręs grybautojas Romas Sadauskas porina:
„Jau porą savaičių grybauti išsiruošiu kartą per 2-3 dienas. Dažniau nėra prasmės, nes grybai tiesiog nespėtų ataugti. Prie mano namų, Šadžiūnuose (Lazdijų raj.) grybavimui tinkamų miškelių nėra, todėl keliauju į Kapčiamiesčio girią arba Merkinės krašto miškus prie Mardasavo. Iki šios savaitės visiems, klausinėjantiems, ar Pietų Lietuvoje jau dygsta grybai dzūkiškai atsakydavau: „Grybų nėra, cik lepeškos“. Lepeškomis mes čia vadiname voveraites.
Tačiau šį antradienį radau pirmąjį šiais metais baravyką, todėl teks sugalvoti naują universalią frazę. Toje vietoje, kur jis išdygo, Kapčiamiesčio giria kasmet anksčiausiai man praneša, kad jau laikas ruoštis baravykų dygimo pradžiai. Ant žvėrių tako, jauno pušynėlio ir seno šilo paribyje baravykas slėpėsi nuo vidudienio kaitros po nemaža vėtros nulaužta ir senokai ten gulinčia šaka. Atsitiktinių baravykų ten nebūna – jeigu išdygo, tai po savaitės jų bus visoje Kapčiamiesčio girioje.
Per valandą grybavimo kaskart prisirenku 2-3 kilogramus voveraičių. Daugiau ir neieškau, nes mūsų šeimai tiek užteks kelioms dienoms, o į supirktuvę vis tiek nenešiu, kai kainos per kelias dienas krito nuo savaitgalį buvusių 4 iki 3 eurų už kilogramą.
Ketvirtadienį Veisiejų turguje suskaičiavau vos du voveraičių pardavėjus. Vienas už kilogramą grybų prašė 7, kitas – 6 eurų. Pirkėjų eilės nesimatė, daugiau žmonių sustojo paklausti kainos ar pasidomėti, kuriame miške surinktos voveraitės.
Šiuo metu Kapčiamiesčio girioje voveraičių gerokai mažiau, negu Dzūkijos nacionalinio parko miškuose. Nes ši giria nepatenka į jokią saugomą teritoriją, todėl brandžių pušynų su žalia samana, kuriuose dabar ir dygsta voveraitės, per keletą pastarųjų metų smarkiai sumažėjo. O plyname kirtime juk negrybausiu. Dar neišpjautose grybingose vietose skuba apsilankyti visi vietiniai grybautojai, todėl išsiruošęs į mišką po pietų kartais randu tik nupjaustytus voveraičių kotus ir tenka gerokai pavaikščioti, kol užeinu neišgrybautą mišką.
Varėnos rajone grybautojų taip pat nemažai, bet ten ir miško plotai didesni. Todėl pastebėjęs, kad miškas jau nugrybautas, tiesiog keičiu maršrutą, kad nežingsniuočiau prieš tai praėjusio grybautojo pėdomis.
Kitų grybų Pietų Lietuvoje dar nedaug: šile kur ne kur raudonuoja kirminų sugraužtos ūmėdės, o pamiškės žolėje pastarosiomis dienomis pradėjo dygti kazlėkai, bet ir jų sveikų itin retai pasitaiko.“