Per pusmetį buvo viliamasi ne tik susodinti prie diskusijų stalo visus tuos, kuriems rūpi mūsų šalies miškų ateitis, bet ir bendrų sutarimų pagrindu parengti Nacionalinį miškų susitarimą, kuriame būtų susitarta dėl ilgalaikės subalansuotos miškų politikos krypčių, atsakyta į klausimus, kaip turėtų būti ūkininkaujama saugomų teritorijų ir kituose miškuose ir tuo pačiu užtikrinti medienos sektoriaus aprūpinimą žaliava.
Vienas šio susitarimo tikslų – ir su miškais susijusios teisėkūros stabilizavimas, rašoma pranešime spaudai.
Nors iki Nacionaliniam miškų susitarimo pasirašymo liko mėnuo, pasak šio proceso dalyvių, kol kas yra tik politikuojama, realių susitarimų nepasiekta, o dalis diskusijos dalyvių neapsikentę jų interesų ignoravimo išvis pasitraukė į šalį.
Kadangi matomas aiškus nusiteikimas riboti ūkinį miškų naudojimą, neatsižvelgiama į ekspertų miškininkų, mokslininkų nuomonę, o tik tuščiai politikuojama, ne vienas šios diskusijos dalyvis baiminasi, kad baigiantis Nacionalinio miškų susitarimo terminui bus priimti skuboti sprendimai, o Lietuvos viziją jos miškų atžvilgiu dešimtmečiams atspindėti turintis susitarimas virs niekine deklaracija, kuria bus galima pateisinti nebent šiam procesui išleistas valstybės lėšas.
Dažnai tokie susitarimai patiria fiasko
Pasak Aido Pivoriūno, Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) direktoriaus, Nacionalinis miškų susitarimas nėra stulbinanti naujiena. „Tokių bandymų, kad miškų sektoriaus dalyviai pradėtų gyventi ramesnį gyvenimą, žinotų, kas yra miškas, kaip yra ūkininkaujama, kaip yra saugomos vertybės, kaip svarbu įdarbinti žmones regionuose, kaip svarbu tiekti medieną ir miško gėrybes, gryninti orą būta ne kartą įvairiose pasaulio šalyse“, - sakė A. Pivoriūnas.
Daugeliu atvejų tokie bandymai patirdavo fiasko, ir ypač tada, kai į šį procesą įsikišdavo politikai.
„Bandymas inicijuoti tokią diskusiją yra geras, tačiau tam pasirinktas tikrai netinkamas laikas. Inicijuoti tokią diskusiją šių metų pavasarį, kai žmonės yra pervargę nuo pandemijos ir jaučiasi didelis susipriešinimas, yra strateginė klaida“, - sako ekspertas.
A. Pivoriūno teigimu, šią idėją įgyvendinti dabar pasišovę politikai, pirmiausia valdančiųjų partijų politikai, tuo tik pademonstravo, kad neturi nuovokos, nei kas šiuo metu darosi Lietuvoje, nei kas darosi miškų sektoriuje.
„Jau dabar aišku, jei kažkoks susitarimas ir bus pasiektas, tai nepatenkintų juo bus daugiau, nei patenkintų. Pamatęs, kaip bandoma pasiekti susitarimą, aš atsisakiau būti šio proceso dalyviu, tačiau
pakankamai akylai stebiu, kas vyksta, ir galiu pasakyti, kad bendros kalbos tarp proceso dalyvių neatsirado nė per nago juodymą“, - sako PMSA vadovas.
A. Pivoriūno teigimu, nuo šio proceso jau bando nusigręžti ir kai kurie jį inicijavę politikai. „
Politikai nusiplaus rankas, o visi kiti liks kalti. Tuo tarpu visi miškų sektoriaus dalyviai, tokie, kaip privačių miškų savininkai, Valstybinė miškų urėdija, aplinkosauginės organizacijos, medienos pramonė, bendruomenės nepasiekę susitarimo ir toliau liks pradiniame taške, tik bus dar labiau supriešinti“, - minėjo ekspertas.
„Kalbėtis dėl miškų valdymo strategijos, ar tai būtų Nacionalinis susitarimas ar kitokie strateginiai sprendimai, mes vis tiek turėsime. Klimato kaita, miškingumo ir miškų sektoriaus konkurencingumo didinimas, biokuro importas iš trečiųjų šalių ir t.t. - yra begalė svarbių ir neatidėliotinų klausimų. Reiktų tik labai pagarbiai išklausyti visų pusių“, - sako PMSA vadovas.
Galėtų tapti strateginiu dokumentu
Marius Aleinikovas, Lietuvos agrarinių miškų mokslų centro direktoriaus pavaduotojas miškų instituto veiklai teigia, kad nacionalinis miškų susitarimas, kurį turėtų pasirašyti visos partijos, galėtų tapti strateginiu 20-30 metų galiosiančiu dokumentu. Tuomet nebūtų mėtymosi pirmyn, atgal, į kairę, į dešinę. „Kokią kryptį nusistatytume, ta linkme ir judėtume. Reikia apsispręsti, ko mes norime, ko siekiame ir su ekspertais viską suderinti taip, kad būtų pasiektas konsensusas - skirtingos nuomonės ir interesai nesikirstų“, - teigė pašnekovas.
„Ar pavyks susikalbėti? Viskas paaiškės vėliau. Kol kas sekasi sunkiai, nes yra ir nepasitikėjimas vienas kitu, bet į priekį judama. Dabar suformuotos sektorinės grupės. O po diskusijų sektorinėse grupėse matysime, kas kokią nuomonę turi. Viską reikės derinti. Procesas nėra greitas. Tačiau jei nori viską gerai padaryti, tam reikia daugiau laiko“, - sakė analitikas.
Jo teigimu, nacionaliniam miškų susitarimui skirto pusmečio tikrai nepakaks. „Nemanau, kad išvis tam turi būti numatytas konkretus terminas. Pavyzdžiui, švedai trejus metus tarėsi ir nesusitarė. Jei nori viską suderinti, per kelias dienas to nepadarysi“, - minėjo M. Aleinikovas.
Teigia, kad ignoruojami statybų sektoriaus interesai
Kiek kitos pozicijos laikosi Raimondas Štreimikis, UAB „Pusbroliai“ direktoriaus pavaduotojas: „Man teko dalyvauti keliose diskusijose, kaip asociacijos LITBIOMA, kuriai priklauso mūsų įmonė, atstovui. Vaizdas toks, kad keturios pramoninės asociacijos iš vienos pusės turi klausyti kitoje pusėje sėdinčių „ekoteroristų“, kurie nežinia ką atstovauja, bet labai garsiai šaukia, o kadangi garsiai šaukia, tai jų yra klausomasi“.
„Keliama nuostata mažinti medžių kirtimą, bet kai kurie miškai jau yra perbrendę, jų mediena nebetinka pramonei. O pūvantis medis išskiria 80 kartų daugiau metano. Tai kur čia ekologija, - sakė ekspertas. - Nesuprantu ir Aplinkos ministerijos pozicijos. Yra nuostata visuomeniniuose pastatuose mažinti geležies ir betono kiekį. Juos galima pakeisti tik mediena. Tvirtinama, kad miškas turi būti tvarkomas tvariai, atsižvelgiant į pramonės interesus, bet kažkodėl ignoruojami statybų sektoriaus interesai“.
„Susiduriame su paradoksu - reikia medienos, o iš kur jos paimsime? Iš jaunuolyno lentų neišpjausi, o palikęs nepanaudotą mišką gausi puvėsius ir metanu užterši orą. Nacionalinis miškų susitarimas yra sveikintinas dalykas, bet kol kas žaidžiama į vienus vartus. Jei jie patys su savimi tariasi, o kitos nuomonės yra ignoruojamos, tai kokia prasmė dalyvauti tokioje diskusijoje?“, - pabrėžė R. Štreimikis.