Juk valstietis, prie žemės“, kas kad į žmogų tik panašus? Jie juk supras miškininkus. Va, žiūrėk, net gimtosios Alma Mater dėstytojas, kas kad agronomas, profesorius, antru žmogum valstybėj padarytas! Viskas bus čiki.
Prieš rinkimus duotame interviu valstiečių vadovas sakė: „Tikriausiai niekas nepaneigs to fakto, kad geriausiai mišku gali pasirūpinti atitinkamos srities profesionalai – miškininkai, nesvarbu ar jie dirbtų valstybinėje miškų žinyboje ar privačioje struktūroje. Todėl tam, kad išlaikyti gerą miškų būklę ir kad Lietuvos miškai atliktų daugiafunkcinį savo vaidmenį, Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga (LVŽS) siekia, kad miško valdos stambėtų iki tokio lygio, kad būtų įmanoma vystyti darnią miškininkystę“.
Kaip šios vizijos pavirto kūnu, matosi ir be akinių – į valstybinės miškų įmonės skelbiamus konkursus nerandama specialistų, esami palieka įmonę, specialistai bėga iš Aplinkos ir žemės ūkio ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų, o miško valdų stambinimo idėja pavirto į nustatytus ribojimus, kurių nėra jokioje kitoje šalyje. Ribojimus įvedė tautos išrinktieji, iki pamėlynavimo, putojęsi, kad miškams, girdi, ribojimai yra būtini, nes tokie puikiai veikia žemės ūkyje.
Žiūrim, ką pašnekovas kalbėjo apie miškų lyginimą su žemės ūkiu: „Privačiam miškų ūkiui palyginimas su žemės ūkiu nelabai tinka, nes miškas, skirtingai nei dirbamas laukas, atlieka ne vieną, o keletą svarbių funkcijų, bet tik už vieną funkciją (aprūpinimas mediena) savininkas gauna realią naudą. Kitomis miško funkcijomis (socialinėmis, rekreacinėmis, klimato apsaugos, ekologinėmis) naudojasi visa visuomenė, o savininkas iš to negauna jokios naudos. Todėl būtų socialiai teisinga įteisinti miško valdų deklaravimą ir išmokų išmokėjimą, kaip šiuo metu yra mokamos išmokos už žemės ūkio plotus“.
Rezultatas? Dėl vykdomos besaikės saugomų teritorijų plėtimo politikos valstybė uždėjo ne tik ribojimus miško valdų dydžiams, bet ir pačiam miško žemės naudojimui. Ir tai padarė be jokių kompensacijų. Pripažinti turim tiesiai šviesiai – įvykdyta dalinė privačių miško valdų nacionalizacija. Už valstybės finansus atsakingi pareigūnai mums rėžė tiesiai šviesiai: Kokios dar kompensacijos, pinigų nėra ir nebus, mes neturim iš ko atlyginimų valstybės tarnautojas išmokėt. Ieškokit teisybės teismuose. Trenkė ragelį.
Kita priešrinkiminė vado tezė: „Principui, kurį taikė visos valdžios iki šiol, kad mišką galima dalinti kaip įvairią kompensaciją – nepritariame. Už prarastą turtą turi būti atlyginama pinigais, nes pinigai, o ne miškas tiems nukentėjusiems žmonėms yra reikalingi“.
Trečias akivaizdus pavyzdys, kai plepalai skiriasi nuo darbų, nes ne kas kitas, o dabartiniai valdantieji šį pavasarį įtvirtino miestuose turėtos žemės grąžinimą miškais. Ne pinigais. Nes jų, kaip žinia, nėra. Tad kam meluoti? Būtų rimtas vyras, pasakytų tiesiai šviesiai.
O ką kalbėjo mūsų valstietis apie socialiai neteisingo, ekonomiškai nepagrįsto, perteklinio ir taip pat neturinčio analogo pasaulyje miškų ūkio apmokestinimo atsisakymą, įvestą prieš tai buvusių parlamentarų?
„Faktas tas, kad ir įvedus šį mokestį kelių būklė nepagerėjo. Sunkiasvorių miško mašinų išmaltus žvyrkelius neskuba tvarkyti ir miškų urėdijos, dėl to gauname daug skundų. Galbūt užtektų mažesnio mokesčio, skaičiuojamo ne nuo pajamų, o nuo pelno, arba jau dabar surenkamo PVM iš miškų ūkio veiklos, tačiau pirmiausia reikia sutvarkyti tų surenkamų mokesčių paskirstymą, kad mokesčiai iš miško į mišką ir sugrįžtų. Tada bus nauda būtų tiek miško savininkui, tiek visuomenei. LVŽS europarlamentaras Bronis Ropė dėl minėto mokesčio teisėtumo yra pareikalavęs raštiško atsakymo iš Europos Komisijos“.
Čia rimtai? Baikit, nemanau. Jau vien įsivaizduoti, kaip europarlamentaras kažko reikalauja iš Europos Komisijos - užduotis neįveikiama. Ursulai turbūt lengviau buvo septynis kartus tapti Mama, nei atsakyti į Bronio raštišką pareikalavimą.
O kol vyksta atsakymo į pareikalavimą paieškos, vietos žemvaldžiai parlamente kurpia įstatymo pataisas, kurios ne tik, kad nepanaikina apyvartos mokesčio, bet uždeda ir dar vieną nerišliai suręstą dar vieną mokestį – visos miško žemės apmokestinimą.
Ženkim arčiau žemės, ten valstietis vadovas prikalbėjo, maža ką, ne viską išmano vadovai, o ir neturi visko išmanyti. Imkim ir pažiūrėkim, ką rinkėjams yra įsipareigojusi ši tų pačių žemvaldžių valdoma vyriausybė? Prieš tai buvęs ir „faceliftintas“ ministrų kabinetas savo programos ir įgyvendinimo plano miškų srity yra į(si)rašęs, kad
„Tobulins atskaitymų pagal Miškų įstatymą ir bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo sistemą, siekiant nustatyti, kad atskaitymai skaičiuojami ne nuo pajamų už parduotą medieną, o nuo miško vertės, taip mažinant naštą aktyvią veiklą vykdantiems privačių miškų savininkams, kartu suaktyvinant miško žemės rinką ir sudarant prielaidas formuoti racionalesnes miško valdas ir bendradarbiauti miško savininkams“.
Žiūrim, ką turim. Ogi turim jau minėtus ribojimus miško valdų stambėjimui, kurie tiesiogiai užkerta kelią sudaryti racionalias miško valdas, nekalbant apie tai, kad sukuria dirbtines prielaidas bendradarbiauti miško kaimynams.
Toliau: „Privačių miškų ūkio teisinio reguliavimo masto ir administracinės naštos mažinimas, suteikiant daugiau sprendimo teisių ir atsakomybės patiems miško savininkams, miškų kontrolę orientuojant į esminę įtaką miško ekosistemai turinčias miškų ūkio veiklas“.
Ar jie bent jau supranta, ką ten į(si)rašo? Ką nuveikė ministrai, kad įgyvendintų šią ausiai gražiai skambančią programinę nuostatą? Atsakymą žinot, nereikia rašyti.
Vyriausybės programoje yra ir tokių tikslų: „Tobulinsime ir racionalizuosime valstybinių ir privačių miškų valdymo modelį, sudarysime sąlygas konsoliduoti privačius miškus, valdytojams kooperuotis bendroms veikloms ir bendriems vienetams kurti. Sukursime bendrą miškų ir žemės kadastro sistemą, skatinsime privačių miško savininkų kooperaciją ir asocijavimąsi, švietimą ir konsultavimą“.
Visa tai turėtų įgyvendinti dabartinis aplinkos sektoriaus ministras. Bet kur jis ten įgyvendins konsolidavimą ir kooperaciją, kai tas pat politikas inicijavo ir registravo ribojimus įteisinančias pataisas. Su dabartinio ministro veikla šioje istorijoje apskritai keisti dalykai vyksta. Iš pradžių, būdamas aplinkiečių komitete, net jam vadovauja, registruoja pataisas, įteisinančias ribojimus, paskui, jau būdamas kabineto nariu karštai pritaria tokių ribojimų nepagrįstumui, pristato tai nusakančią vyriausybės išvadą ir tame pačiame aplinkiečių komitete pasiūlo įstatymo pataisų nebesvarstyti, o įstatymo projektą atmesti. Po kiek laiko, kuomet klausimas žemvaldžių noru perkeltas į labiau paklusnų, kaimiečių komitetą, aplinkietis dalina interviu apie tai, kad ribojimai būtini. Sunkus tas politiko gyvenimas, galvelė gali susisukti nuo nuomonių kaitos.
Dar vienas įsipareigojimas: „Sieksime išsaugoti ir skatinti kurti darbo vietas miškininkystėje ir medienos pramonėje“. Šis apskritai turėtų įeiti į istoriją, žinant, kad per paskutinius tris metus iš miškų sektoriaus išėjo apie tris tūkstančius dirbančiųjų.
Ir visa tai vyksta tuomet, kuomet šalies miškus puola ne menami kenkėjai iš Skandinavijos, o patys tikriausi žievėgraužiai, tipografai ir verpikai, nukenksminę šimtus tūkstančių hektarų Vidurio Europoje, jau šimtais hektarų džiūsta eglynai ir pušynai ir pas mus, valstybiniuose miškuose nuo žiemos pūna dešimtys tūkstančių kubinių metrų medienos, valstybės biudžetas negauna milijoninių pajamų.
Bet čia kaip beužgyjanti žaizda, ir skauda ir niežti: gal dar kartą grįžkim ir prisiminkim, ką šiuo klausimu 2016 m. rugpjūtį sakė valstiečių vadovas:
„LVŽS pasisako už aktyvią regioninę politiką ir visų sričių decentralizaciją. Siūlymai stambinti miškų urėdijas arba kurti tik vieną įmonę, kuri rūpintųsi visos šalies miškais (pavyzdžiui, akcinę bendrovę) tokiai politikai prieštarauja. Lietuvoje jau buvo daug centralizavimo projektų, visokių sujungimų, bet patirtis parodė, jog vieno kito etato sutaupymas neatperka tos žalos, kai tam tikra teritorija tampa be konkretaus šeimininko. Nuolatinės kalbos apie urėdijų galimą naikinimą daro žalą ir pačių miškininkų planams. Kaip gali planuoti savo ūkį toli į ateitį, investicijas į miškus, jei nežinai, ar dirbsi čia rytoj. Juk miškas – ne avižų laukas, per vieną vasarą neužauga. Mišką pasodina viena miškininkų karta, o kerta visai kita, po šimto metų. Todėl kuo mažiau tokių reformų – tuo šalies girioms bus geriau. LVŽS nuomone, urėdijos turėtų išlikti, bet dalis jų funkcijų ir personalo turėtų būti perkelta į jų teritorinius vienetus – girininkijas. Dabar girininkijos praktiškai neturi galimybių toliau kurti miškininkystės tradicijas, yra tik nurodymų vykdytojos ir apkrautos perdėm dideliu popierizmu“.
Kažkaip net nejauku skaityti. Po to, ką jie pridirbo miškuose, netrukus prieisime prie to, kad šalies valstybinį miškų ūkį teks dotuoti iš valstybės biudžeto ir tai bus neeilinė gėda. Teks dotuoti miškų sektorių tuomet, kada valstybė neturi iš ko pakelti atlyginimų mokytojams.
Kalbant niekus apie miškus galima nukreipti dėmesį nuo esminių aplinkos sektoriaus faktorių – kasmet prastėjančios vandens kokybės ir augančios chemijos ir trąšų naudojimo žemės ūkyje, nykstančios biologinės įvairovės žemės ūkio laukuose, chroniškos tarpinstitucinės ir vidinės betvarkės žemės reikalus tvarkančios ministerijos pavaldume esančiose įstaigose, masiškai valstybės tarnybą paliekančiais specialistais, galų gale, atidirbinėjimo rėmėjams, kurie geležinkelio sąstatais veža biokurą ir taip įtvirtina mūsų pačią tikriausią šiluminę ir elektros priklausomybę nuo Aleksandro malonės. Vieša paslaptis, užrūstinus carą, ims dar ir nutrūks trąšų eksportas per Klaipėdos uostą. Negerai, oi negerai.
Kaip nuo maro saugant savo beveik asmeninį žemės ūkio sektorių nuo teisėtvarkos, konkurencijos, finansinių institucijų ir kitokių tyrimų - visada yra miškų korta, kurią gali ištraukt, kuomet reikia pridengti savo neturėjimą ką parodyti.