Rodos, juos pagimdė tas pats tėtis ir mama viename asmenyje, o taip-vadinamieji-valstiečiai-taip-vadinami-žalieji pakrikštijo vertybėmis. Tad kas lemia tai, kad veikimo priemonės yra tokios skirtingos?
Politinė kultūra ir tradicija, kuri kad ir sunkiai, visgi buvo beužgimstą aplinkos sektoriuje, nutiesė tokį supratimą – buvusio ministro ar vyriausybės darbų, kelių ir klystkelių, prastų ir gerų sprendimų einantieji pareigas nekomentoja. Jokia forma. Neformaliuose pokalbiuose – taip. Tačiau viešai kalbėti, kritikuoti, nekalbant apie šmeižto pliūpsnius – anksčiau neteko nei matyti, nei girdėti.
Su valstiečiais ir šiame fronte atėjo naujos mados valstybėje – be nuolatinės netikrų žinių „miškai nyksta“ sklaidos ir bauginimo atmosferos kūrimo, darniai auga informacinis eko-šiukšlynas ir kalbėtojų, sunkiai beskiriančių beržą nuo eglės, gretos. Aplinkos, įskaitant ir miškų politiką pradėjo varinėti kas netingi. Bet grįžkim prie esmės - nėra buvę anksčiau taip, kad aplinkos sektoriaus pirmtakas deda į šuns dienas esamo vadovo iniciatyvas, tarsi pamiršdamas, kad ministrų kabineto vadovas tai tas pat, jų bendražygis, nepasikeitęs. Ir Vyriausybės programa ta pati, nepakeista nė per kablelį.
Buvo metas, kai vienas Kęstučių buvo dabartinio parlamento aplinkiečių komiteto vadovas, o kitas Kęstutis buvo ministeriu, turintys dirbti ranka rankon, kad įgyvendintų programines nuostatas. Vieša jų priešprieša prasidėjo tuomet, kai ministeris žiemą buvo atleistas iš pareigų. Gailiai atrodė atstatydinto (pirmas atvejis istorijoje, nekompetencija per akivaizdžiai badė akis) valstiečių aplinkosaugos galvos maršai po portalus ir televizijas, kritikuojant ne tik kitą Kęstutį, parlamento komiteto vadovą, bet ir dar vakar liaupsintą savo viršininką.
Yra buvęs epizodas, kuomet naujieji miškų reformatoriai karštligiškai svarstė, kaip čia gudriau ir greičiau sujungus nustekentas urėdijas į vieną, jau buvęs valstietijos aplinkos ministras kvietėsi tuos pačius skandinavus ir ne kur kitur, bet į ambasadą, kad tieji papasakotų, kaip turėtų veikti normali civilizuota valstybinė miško įmonė. Atvykęs tąkart buvo net vienos tų šalių ilgametis kairiųjų ministras pirmininkas, beje dabar aktyviai investuojantis į miškus, ir vietiniams būrams pasakojo, kad mūsų šalies miškai yra puikūs, o juose dirba geri specialistai, kad tokius miškus išaugino. Derėtų pasimokyti iš to svečio ne tik bendravimo kultūros, bet ir plačių žinių apie miškus ir gamtos apsaugą mūsų atstovams. Šis vizitas buvo tų pačių valstiečių įvertintas kaip rimtas vadybinis ėjimas, padėsiantis pagrįsti nelengvai išstenėtą valstybinių miškų valdymo reformą.
Ir atsitik taip, kad po nepilnų dviejų metų, buldozeriu parlamente palaiminus urėdijų naikinimo ir miško valdų ribojimų įstatymus, už kuriuos vienbalsiai balsavo didžiausios pozicijos ir opozicijos frakcijos, tie patys skandinavai praktiškai paskelbti už įstatymo ribų. O vienas įkarščio apimtas ūsuotis parlamentaras viešai, su savipasimėgavimu pasiuntė tokius linkėjimus vienos iš tų šalių karaliui, kad vargu ar pats būtų patenkintas ten pasiųstas.
Ir pats Kęstučių viršininkas, ne kartą, nevisai rišliai kalbėjęs kaip savo vizijose mato miškuose išvogtus milijardus ir taip bandęs teisintis dėl negrabios ir skubios valstybinių miškų sistemos pertvarkos, kaip kojines keitė įstatymus, (kurie, paaiškėjo, buvo antikonstituciniai), prieš du metus už tokius žodžius sulaukęs audringų ovacijų ir svajingų pagyrimų iš didžiausių politinių priešininkų, kurie tai patvirtino savo balsais priimant miškų reformos įstatymą. O va, visai nesenai kaip kokią musę išspyrę lauk savo pačių pastatytą valstybinių miškų galvą iš kreivai šleivai sulipdyto valstybinių miškų operatoriaus, kuris, kas gali pagalvoti, drįso laisva valia pasamprotauti, kad pernelyg didelis tarnavimas medienos pramonės suvalkiečiams valstybei gali kainuoti milijonus. Realiai, atkartojo valstiečių galvų žodžius, o buvo pasiųstas ten, kur karalius, palydint keliais tų pačių valdančiųjų politikų (pa)rašytais neskaniais straipsniais.
Taip ir gaunasi, kad kol galinėjasi buvęs ministras - europinių lėšų įsisavinimo specialistas su esamu ministru, medžioklės žinovu, deramo dėmesio ir gero miškams nėra ir nebus. Pirmasis, suvarė į nieką ne tik visą savo gyvenimą miškams paskyrusius miškininkus, bet ir apriori miškų mokslą, kuris, jo pačio kaltei, dargi yra pripažintas pasaulyje. Kitas, matydamas, kad su tokia politika toli nenuvažiuosi, turi gerą galimybę ieškoti bendrystės ir dialogo. O kol ieško, kol tas pozicinis vakuumas, turime situaciją, kad tiek miškų, tiek gamtos apsaugos specialistai, dažnai bendramoksliai, geri draugai ir pažįstami yra dirbtinai kiršinami tų pačių menkai miškus ir aplinkos apsaugą suprantančių politikų. Beje, visi studijuojantys miškų mokslus bent pusę studijų skiria su ekologija susijusiems dalykams, galima drąsiai teigti, kad visi miškininkai yra gamtininkai, tik ne visi gamtininkai yra miškininkai.
Ir visa tai vyksta tuomet, kuomet šalies miškus puola ne menami dvikojai kenkėjai iš Skandijavijos, o patys tikriausi žievėgraužiai, tipografai ir verpikai, nukenksminę dešimtis tūkstančių hektarų Vidurio Europoje, jau pas mus šimtais hektarų džiūsta eglynai ir pušynai, valstybiniuose miškuose nuo žiemos pūna dešimtys tūkstančių kubinių metrų medienos, dėl kritusios paklausos ir medienos kokybės valstybės biudžetas negauna milijoninių pajamų.
Apskritai, valstybinių miškų sistemos nemokėjimas pateikti visuomenei miškų kaip patrauklios aplinkos poilsiui ir darbui, tapo dideliu galvos skausmu. To rezultatas - net specialistai nebenori dirbti valstybės tarnyboje.
Kad yra visiškai blogai su realybės suvokimu, prisiminti verta ir prieš praėjusių metų žiemos šventes pasirodęs reklaminis klipas apie vargšę eglaitę, kurią, va, tuoj ims ir nukirs tie bjaurūs, nesiskutę, rūkantys (!) miškininkai/miško darbuotojai. O ji verkia, nes … na, ji gi medis, ji ne koks ten žaisliukas, ji niekaip nenori džiuginti vaikų per šventes savo buvimu Kalėdine eglaite.
Pastarųjų dienų ministerijos galvų galvelių kvietimas visuomenei lankytis miškuose ...zuikiu, kitaip tariant, nemokamai, yra ne tiek juokingas, kiek graudus ir saldžiai apsimestinis. Visų pirma, visi kas nori visuose mūsų šalies miškuose lankosi nemokamai, o antra, kada stoja tokios didelės strateginę reikšmę šaliai turinčios įmonės ekonomika, kada nevykdomi miško ugdymo kirtimai, kada be jokios rimtesnės analizės vienu ypu nustojama ūkininkauti galimai buveinių miškuose, kurių dalis yra ne kas kita, kaip anksčiau įveistos miško plantacijos, per (ne)apsižiūrėjimą be pagrindo naujai įkurtos saugomos teritorijos keliasdešimt tūkstančių hektarų plotuose Dainavos ar Biržų giriose, taškyti pinigus organizuojamoms ekskursijoms autobusais, vakaronėms prie laužo, tauriųjų elnių baubimo klausymuisi, stumbrų jauniklių krikštynoms, gervių išlydėtuvėms ir kitoms įspūdį turinčioms padaryti plačiajai visuomenei, priemonėms, yra elementariai, o gal net nusikalstamai neūkiška.
Niekas iš tų zuikių renginių organizatorių nesiruošia rodyti pajuodavusių nuo krentančios vertės rąstų rietuvių palei miško kelius, nerodys, kaip šimtais, jei ne tūkstančiais hektarų plynaisiais kirtimais kariniams tikslams plečiami poligonai netoli Pabradės, Kazlų rūdos ar Jonavos.
Šių puikių ekskursijų metu jie nerodys šilų, nuėstų pušinio verpiko ir viršūninio žievėgraužio, kaip nedemonstruos ir išpuoselėtų girininkijų pastatų, šiuo metu inventorizuojamų, kad atiduoti pardavimui. Kas galėjo pagalvoti, kad bus prieita iki to, kad centrinė, net gūdžiausiais laikais vieta miške – girininkija, kurios pavadinimas gyvuoja kone pusę tūkstančio metų, kurių tinklas pergyveno du pasaulinius karus, šiemet bus įtraukiamos į parduodamo turto sąrašus ir paleidžiamos aukcionuose. Čia ne urėdijos, kurių ir pavadinimas nelietuviškas, o ir paskirtis abejotina, čia girininkijos. Imt pardavinėti girininkijas dar niekam nebuvo kilusi mintis.
Kitas gėdingas faktas yra tas, kad po kelių pastarųjų metų aktyvios miškų politikos įgyvendinimo nebėra norinčių studijuoti miškų mokslus. Kas ten norės eiti, jei iš politikų, niekaip neatsakančių nei už savo žodžius, nei už veiksmus, girdime mantrą, „miškininkai vagia“, o miškų fakulteto likučių atstovai kaip seną plokštelę lemena apie tai, kad „jokių reformų nereikia“ ir su pasidūsavimu prisimena senus gerus laikus.
Netrukus neliks ne tik girininkijų, netrukus bet kuris jaunuolis, norintis studijuoti miškų mokslus turės tai daryti kaimyninėse šalyse. Ar tai ne patys akivaizdžiausi žmogaus išvarymo iš miškų ir „miškų reformos“ pavyzdžiai?
Kodėl dabar „skalūnams-ne“, „kur-dingo-mergaitė“ projektų vykdytojai, medžių mylėtojai, erkių daugintojai, vinių į medžius kalėjai, rabinovičiai ir kiti panašūs į juos tyli dėl nestekenamo miškų ūkio? Turėtų išeiti į gatves, bet kur ten eis, nes pratę eiti tik tada, kai atsiranda tokio ėjimo rėmėjas.
Žvelgiant į likusius Kęstučių valdymo metus, galima prognozuoti, jog jokių esminių, kokybiškų pokyčių miškų ūkiuose neįvyks. Artimiausiu metu vyks parodomasis šokis aplink valstybinių miškų urėdijos įkūrimą. Valdantieji turės pademonstruoti Perkūno galios pastangas pritempiant praeitį prie ateities. Vykdys visokias kitų politinių ir ne tik, jėgų užgaidas, kad tik įrodytų, jog taip, kaip jie įkūrė valstybinių miškų operatorių, yra gerai. Kad pasiseks – šansų nedaug. Laikas eina, o demonstruojama olimpinė ramybė dėl Konstitucinio teismo aiškinimo, kuomet šis iki gruodžio davė laiko susitvarkyti teisėkūros betvarkę, kuri įtvirtino esamą valstybinių miškų valdymo modelį.
Galiausiai, žiemą, kai viskas aprims, paaiškės, kad grįžta ankstesni laikai ir žmonės, pamatysime, kad iš didžiosios miškų reformos išėjo tik švilpuko garsas. O kad taip bus nesunku įsitikinti - jau dabar visi reformos sumanytojai ir įgyvendintojai yra atleisti iš darbų, keli jų, prieš tai viešai išvadinę miškų mokslo akademikus idiotais, išvyko už jūrų marių taip tyliai, kaip ir atvyko.
Tęsti reformos taip, kaip ji pradėta, tiesiog nėra kam, rimti žmonės nekiša nagų į „š“, o save darniu pionieriaus būgno mušimu bando patikrinti visokio plauko nevykėliai-avantiūristai, baigę lituanistikos, istorijos, informatikos arba apskritai beraščiai fariziejai, bet tik ne miškų mokslus specialistai. Dabar bus svarbu kaip nors pratempti laiką iki rinkimų.