Gausiausia ąžuolynų – centrinėje Lietuvos dalyje, Kėdainių rajone ąžuolynai užima daugiau kaip 10 proc. visų medynų ploto. Garsiuoju ąžuolyno parku didžiuojasi Kaunas. Tai didžiausias natūralus ąžuolynas Europoje, esantis mieste. Ąžuolai natūraliai miške dažnai išlieka gyvybingi daugiau nei 300 metų. 400-600 metų gali sulaukti augdami atvirose erdvėse, o optimaliomis sąlygomis kartais pasiekia ir 1000 ar daugiau metų. Manoma, kad tokio amžiaus yra Stelmužės ąžuolas.
Pastaruoju metu Vakarų Europoje vis intensyviau vykdomos seniausių, stambiausių medžių – gamtos paminklų paieškos, jų inventorizavimas, duomenų bazių, archyvų kaupimas. Šis darbas turi ne tik kultūrinę, šviečiamąją, bet ir praktinę reikšmę – tai genofondo išsaugojimas. Siekiant išsaugoti paprastojo ąžuolo genofondą Lietuvoje yra išskirti miško genetiniai draustiniai, įveisti bandomieji želdiniai ir klonų rinkiniai (išsaugojimas ex situ). Šiuo metu į genetinių miško medžių išteklių informacinę sistemą įregistruoti 3 gamtinę brandą pasiekusių ąžuolų klonų rinkiniai. Du iš jų 2021 m. įtraukti į augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą.
Paskutiniojo įvertinimo metu įvertinta daugiau kaip 300 senųjų ąžuolų (Senieji Lietuvos ąžuolai). Dalis jų jau aprašyti informacijos šaltiniuose, tačiau rasta ir ne viena dešimtis dar niekur nežymėtų, vertų seniausių ir storiausių ąžuolų statuso, medžių. Daugiausia ąžuolų buvo rasta Šiaulių apskrityje (46 ąžuolai) ir Vilniaus apskrityje (45 ąžuolai), mažiausia – Klaipėdos apskrityje (16 ąžuolų) ir Marijampolės apskrityje (8 ąžuolai). Vidutinė sanitarinė ąžuolų būklė 5 balų sistemoje siekia 3,9 balus.
Storiausi Lietuvos ąžuolai yra Zarasų rajone augantis Stelmužės (9,7 m), Sandariškių (8,2 m) Biržų rajone, Mingėlos (7,8 m) Plungės rajone, Glitiškių (7,7 m) Vilniaus rajone. Jų aukštis svyruoja nuo 15 iki 30 m. Aukščiausias yra 7,5 m pločio Agluonos ąžuolas, augantis Tauragės rajone.
Ąžuolynus nuolat retina įvairios negandos – sausros, ligos, kenkėjai, urbanizacijos procesas, gamtos tarša, o dalis ąžuolų per šimtus metų pergyveno visas negandas ir toliau žaliuoja. Labai svarbu yra neprarasti „patirties“, kuri įrašyta medžių senolių genuose, nes tai gali padėti išsaugoti ąžuolus Lietuvoje ateities kartoms.