Miškingumas
Pagal Miškų įstatymą, miškas yra ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių skalsumas ne mažesnis kaip 0,3 ir kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, ir kita miško augalija, taip pat ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, kuriame medynas išretėjęs ar dėl žmonių veiklos ar gamtinių veiksnių jame laikinai medžių nėra (želdintinos miško aikštės, kirtavietės, žuvę medynai).
Mišku nelaikomos laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse ir kapinėse esančios medžių grupės, kelio juostose įveisti želdiniai, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo patikėjimo teise valdomuose ne miškų ūkio paskirties žemės sklypuose augantys medžiai ir krūmai, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai ir krūmai, taip pat miestuose ir kaimo vietovėse ne miškų ūkio paskirties žemėje įveisti želdynai. Šių želdinių priežiūrą, apsaugą ir naudojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas.
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos duomenimis, 2022 m miško žemės plotas Lietuvoje buvo 2205,1 tūkst. ha ir užėmė 33,8% šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. šis plotas padidėjo 159,8 tūkst. ha, o šalies miškingumas – 2,5 proc. punkto. Per tą patį laikotarpį mišku apaugusios žemės (medynų) plotas padidėjo 113,6 tūkst. ha – iki 2064,6 tūkst. ha.
Miškų plotas nustatomas Sklypinės miškų inventorizacijos metu. Lietuvoje miškingumas nustatomas apskaičiuojant miškų ploto procentą nuo viso šalies ploto (miško žemės plotas 2205,1 tūkst. ha, o šalies plotas - 6528,6 tūkst. ha todėl miškingumas – 33,77 %).
Tarptautinėje miškų apskaitoje miškingumas dažniausiai nustatomas apskaičiuojant miškų ploto procentą nuo šalies sausumos ploto. Tokiu būdu vertinant Lietuvos miškingumą jis būtų 35,22 %. (Miško žemės plotas 2205,1 tūkst. ha , o šalies sausumos plotas – 6261,3 tūkst. ha todėl miškingumas – 35,22 %.)
Miškų pasiskirstymas ir medžių rūšys
Lietuvoje miškai pasiskirstę nevienodai. Daugiausiai jų yra Alytaus regione, mažiausiai – Marijampolės.
Lietuvoje auga įvairios medžių rūšys. Daugiausiai – pušynai, jų turime apie 35,4 proc. visų miškų, taip pat didelę dalį miškų (21,9 proc.) sudaro beržynai ir eglynai (21,1 proc.).
Lietuvoje labiausiai paplitę pusiau natūralūs miškai. Tai lėmė šalyje taikomi miško naudojimo principai, kai brandūs medynai yra atkuriami jaunais medynais ir apie 50 proc. atvejų naudojamas dirbtinis želdinimas.
Vėliau medynai pasipildo savaiminėmis medžių rūšimis, kurių rūšinė sudėtis reguliuojama ugdymo kirtimais. Dar apie 50 proc. medynų atsikuria savaiminiu ar mišriu būdu.
Vienaamžių medynų dalis yra didžiausia (61 proc.), sąlyginai įvairiaamžių (trijų ar daugiau kartų) medynų tėra 6 proc.
Kaip skirstomi miškai
Lietuvoje miškai pagal funkcinę paskirtį skirstomi į 4 miškų grupes.
I miškų grupė yra rezervatiniai miškai. Tokių miškų paskirtis – sudaryti sąlygas miškams natūraliai augti, naudoti juos moksliniams tyrimams ir mokymui.
II miškų grupė yra specialios paskirties miškai. Jie yra dar skirstomi: II A miškų grupei priklauso ekosistemų apsaugos miškai, o II B grupei – rekreaciniai miškai.
IIA miškų grupė skirstoma į du pogrupius: draustinių miškai ir priešeroziniai miškai.
Draustinių miškų paskirtis užtikrinti gyvosios gamtos vertybių, išsaugojimą kraštovaizdžio, telmologiniuose, pedologiniuose, botaniniuose, zoologiniuose draustiniuose.
Draustiniai – teritorijos, kur gamtos turtų apsaugos ir didinimo, mokslo ir mokymo tikslais ribojama žmogaus veikla. Draustinių teritorijoje draudžiama veikla, pažeidžianti saugomų gamtos objektų apsaugą.
Kam draustiniai skirti:
- Kraštovaizdžio draustiniai – charakteringiems ir originaliems kraštovaizdžiams saugoti,
- Telmologiniai draustiniai – tipiškiems ir unikaliems pelkių kompleksams saugoti,
- Pedologiniai draustiniai – natūralios dirvožemio dangos pavyzdžiams saugoti,
- Botaniniai draustiniai – retoms augalų ir grybų rūšims, jų bendrijoms ir biotopams saugoti,
- Zoologiniai draustiniai – naudingoms ar retoms faunos rūšims saugoti ir gausinti.
Priešerozinių miškų paskirtis – apsaugoti dirvožemį nuo vandens ir vėjo erozijos.
IIB rekreacinių miškų pogrupiai:
- miško parkai. Skirti plėtoti poilsio, turizmo, sporto, reabilitacijos, kultūrinę, pažintinę veiklą gamtoje, išsaugoti šių miškų stabilumą;
- miestų miškai. Skirti tenkinti miestų gyventojų rekreacines, sanitarijos ir higienos reikmes, gerinti miestų oro kokybę, gerinti jų estetinį vaizdą;
- valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai. Skirti sudaryti palankias poilsio, turizmo, sporto, veiklos sąlygas valstybiniuose parkuose; išsaugoti šių miškų stabilumą;
- rekreaciniai miško sklypai. Skirti tenkinti visuomenės trumpalaikio poilsio gamtoje poreikius;
- kiti poilsiui skirti miškai. Skirti išsaugoti Baltijos jūros ir Kuršių marių aplinkoje susiformavusį kraštovaizdį, gamtos vertybes, saugoti pakrantės ruožą nuo vandens ir vėjo erozijos bei sudaryti palankias poilsio sąlygas
III miškų grupė yra apsauginiai miškai.
Apsauginių miškų pogrupiai:
1. Draustinių miškai. Skirti užtikrinti genetinių, geologinių, geomorfologinių, hidrografinių, kultūrinių draustinių apsaugą ir puoselėti medienos išteklius.
- Genetiniai draustiniai – genetiniu-selekciniu požiūriu vertingos, ne mažesnio kaip 3 ha ploto medynų grupės ar medynai, reprezentuojantys toje vietovėje augančias populiacijas ir skirti genetiniams ištekliams išsaugoti.
- Geologiniai draustiniai – žemės gelmių atodangoms, uolienoms, fosilijų kompleksams saugoti.
- Geomorfologiniai draustiniai – tipiškiems bei unikaliems reljefo formų kompleksams saugoti.
- Hidrografiniai draustiniai – upių, ežerų, tvenkinių elementams ar jų pavyzdžiams išlaikyti.
- Kultūriniai draustiniai yra: archeologiniai – vietovėms, kurių teritorijos savitumą lemia archeologinių objektų sankaupos ar kompleksai, saugoti; istoriniai – vietovėms, susijusioms su istoriniais įvykiais, saugoti; etnokultūriniai – vietovėms, kuriose yra tradicinės architektūros ar kitų etnokultūros objektų, saugoti; urbanistiniai / architektūriniai – vietovėms, kuriose yra architektūriškai vertingų pastatų, saugoti.
2. Kultūrinių rezervatų miškai. Skirti užtikrinti kultūrinių rezervatų apsaugą ir puoselėti medienos išteklius.
3. Laukų apsauginiai miškai. Skirti sudaryti palankias sąlygas auginti žemės ūkio kultūras, saugoti laukus nuo vėjo ir vandens erozijos ir puoselėti medienos išteklius.
4. Miško sėkliniai medynai. Skirti gausinti sėklų gavybą siekiant išsaugoti vertingas medynų savybes.
5. Apsaugos zonų miškai. Skirti mažinti neigiamą poveikį valstybinių parkų rezervatų, draustinių aplinkai, palaikyti vandens telkinių lygio režimą – reguliuoti potvynius, lėtinti vandens paviršinį nuotėkį bei saugoti vandens telkinius nuo taršos, gerinti aplinkos kokybę ją teršiančių gamybinių objektų poveikio zonose, išsaugoti estetiniu požiūriu vertingą pakelių kraštovaizdį, apsaugoti nekilnojamojo kultūros paveldo objektų vertingąsias savybes.
IV miškų grupė yra ūkiniai miškai. Šie miškai skirti puoselėti medienos išteklius, nepertraukiamai tiekti šalies ūkio ir gyventojų reikmėms medieną, laikantis aplinkosaugos reikalavimų.
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos duomenimis, 2022 miško žemės plotai, priklausantys I miškų grupei (rezervatiniai miškai), sudarė apie 27 tūkst. ha (1,2 %), II miškų grupei (specialios paskirties) – apie 252 tūkst. ha (11,4 %), iš jų IIA grupės (ekosistemų apsaugos) – 198 tūkst. ha, IIB (rekreaciniai) – 56 tūkst. ha, III miškų grupei (apsauginiai) – apie 274 tūkst. ha (12,8 %) ir IV miškų grupei (ūkiniai miškai) – apie 1 649 tūkst. ha (74,9 %)
Privatūs ir valstybiniai miškai
Apie pusė visos miško žemės yra valstybiniai miškai – t.y. apie 1 114 tūkst. ha (2010 m. buvo apie 1 068 tūkst. ha), iš kurių apie 1 078 tūkst. ha valdo VĮ Valstybinių miškų urėdija. Privačių miškų plotas yra apie 929 tūkst. ha (2010 m. – apie 829 tūkst. ha). Miškų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, plotas mažėjo (dėl nuosavybės atstatymo) iki apie 160 tūkst. ha (2010 m. – apie 263 tūkst. ha).
Lietuvoje yra apie 255 tūkst. privačių miškų savininkų. Vienam savininkui priklauso vidutiniškai 3,4 ha miško. Privačios valdos dydis per 10 metų beveik nepasikeitė (ir išliko itin mažas).
Principinių skirtumų tarp miškininkavimo privačiose valdose ir valstybiniame miške nėra, visur galioja tie patys teisės aktai. Privatiems savininkams būtina kooperuotis, nes vien tik savo valdose vykdyti rentabilią miškininkystę sudėtinga.
Miškų kirtimai
Miško auginimo laikotarpiu (nuo medyno atkūrimo ar įveisimo iki jų brandos amžiaus) siekiant užauginti pageidaujamos struktūros medynus vykdomi tokie medynų formavimo kirtimai:
1. Ugdomieji kirtimai:
- Jaunuolynų ugdymas;
- Retinimai;
- Einamieji kirtimai.
2. Sanitariniai kirtimai:
- Atrankiniai;
- Plynieji.
3. Specialieji kirtimai:
- Kraštovaizdžio formavimo;
- Medynų ir krūmynų pertvarkymo;
- Biologinės įvairovės puoselėjimo;
- Miško lydymo.
Užauginus brandžius medynus vykdomi kirtimai pagrindiniai:
- Atrankiniai;
- Atvejiniai;
- Plynieji.
Išvardinti kirtimai, kuomet taikomi skirtingos funkcinės paskirties miškuose turi specialų reglamentavimą dėl jų intensyvumo, bioįvairovės apsaugos ir kitų ypatumų, išdėstytą Miško kirtimo taisyklėse.
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos duomenimis, per pastaruosius 30 metų Lietuvos miškų plotai padidėjo 13.2 %, o šalies miškų ištekliai per septynis dešimtmečius padidėjo 435 mln. m3. Lietuva priklauso šalims, kuriose miškų ištekliai sparčiausiai didėja.
Kada miškas atkuriamas
Vadovaujantis Miškų įstatymu, iškirstas miškas privalo būti atkurtas per 3 metus.
Miškui atkurti taikomas tiek dirbtinis želdinimas, tiek kirtavietės paliekamos atsikurti savaime (atsižvelgiant į augavietę).
Naujo miško įveisimo apimtys VĮ Valstybinių miškų urėdijos patikėjimo teise valdomuose plotuose nuo 2010 m. išliko daugmaž stabilios – kasmet įveista po 0,5-0,9 tūkst. ha. Privačiuose žemės sklypuose miško įveisimo apimtys mažėjo nuo 4,0 tūkst. ha (2011m.) iki 0,5 tūkst. ha (2019 m.).
Savaiminis medžių apaugimas ne miško žemėje ir šių plotų transformacija į mišką kasmet vyko nuo 2,8 iki 7,2 tūkst. ha plote, remiantis Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis.
Miškų pažeidimai
Kaip rašo Valstybinė miškų tarnyba, miškams didžiausią žalą Lietuvoje daro vėjas, medžių liemenų ir spyglius graužiantys kenkėjai vabzdžiai, kanopiniai žvėrys ypač jų populiacijai pagausėjus.
Vėjas ir medžių liemenų kenkėjai mišką pažeidžia kasmet, bet nevienodu intensyvumu. Žiemą vėjai pažeidžia daugiausia egles, šiltuoju metu – dar ir pušis bei beržus. Lietuvos miškams pavojingiausias vabzdys – eglės liemenų kenkėjas žievėgraužis tipografas. Jo masinio dauginimosi židiniai susidaro laiku nesutvarkius eglių vėjavartų-vėjalaužų ir šviežiai užpultų medžių, ypač pavojinga, jei tinkamų veistis medžių kiekis padidėja sausringais orais.
Viena didžiausių problemų pastaraisiais dešimtmečiais yra džiūstantys uosynai, kurių plotas dėl Europoje išplitusio patogeno Hymenoscyphus fraxineus, šalyje sumažėjo nuo 51 tūkst. ha (2003 m.) iki 13 tūkst. ha (t.y. 4 kartus).
Dėl 1992-1996 m. taikytų ribojimų šalinti žievėgraužio tipografo šviežiai užpultus eglės medžius, vėjo pažeidimų, per paskesnius 25 m. buvo prarasta apie 100 tūkst. ha brandžių ir bręstančių eglynų.
Kas valdo ir prižiūri miškus
Valstybinius miškus patikėjimo teise valdo ir vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą VĮ Valstybinių miškų urėdija.
Privačius miškus tvarko ir naudoja privačių miškų savininkai.
Pagrindiniai teisės aktai reglamentuojantys veiklą miškuose:
- LR Miškų Įstatymas (1994 m. lapkričio 22 d. Nr. I-671);
- Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai (LR aplinkos ministro 2008 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. D1-199);
- Miško sanitarinės apsaugos taisyklės (LR aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. D1-204);
- Miško kirtimų taisyklės (LR aplinkos ministro 2015 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. D1-690);
- Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai (LR Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr. 632);
- Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcija (Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. 11-10-V);
- Apvaliosios medienos bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo taisyklės (LR aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. 631)
Šaltiniai:
Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija;
Valstybinių miškų tarnyba „Šalies miškų rodikliai ir jų kaita“, 2021 m.;
Miškų įstatymas.