Miškininkystės specialistai ir privataus sektoriaus atstovai tikina, kad dabar viena pagrindinių užduočių – atkurti miškininkų reputaciją visuomenėje ir miškininkystės mokslo autoritetą.
Diskusijos apie tai, kad reikia reformuoti valstybinių miškų ūkio sistemą, prasidėjo dar 2012 m. Iki reformos kiekvienoje iš 42 urėdijų buvo susiformavusi sava vidinė kultūra, darbo principai, procesai, tradicijos, veikė nesusijusios apskaitos bei informacinės sistemos, o tarp kai kurių regioninių padalinių darbo užmokestis skyrėsi net iki 50 procentų, rašoma pranešime.
„Valstybinis miškų sektorius neturėjo savo centrinės administracijos struktūros ir įmonės strategijos. Visa tai apjungti bei sukurti naujus procesus nebuvo paprasta. Toliau standartizuojame procesus – tai ilgalaikis darbas“, – sako prieš kiek daugiau nei metus VĮ Valstybinių miškų urėdijos vadovo pareigas pradėjęs eiti Valdas Kaubrė.
Anot jo, daugelyje Europos šalių veikia viena valstybinius miškus valdanti įmonė, tad tuo pavyzdžiu sekė ir Lietuva. Centrinė administracija buvo įkurta Miškotvarkos instituto administracijos pagrindu, įsteigti 26 regioniniai padaliniai. VMU yra viena iš trijų didžiausių valstybės bendrovių trejetuke, tad V. Kaubrės teigimu, šis mastas daugelį žmonių, kuriuos buvo norima pasikviesti į naujai kuriamą įmonę išgąsdino.
„2018 m. buvo labai sudėtingi. Reikėjo užtikrinti, kad sektoriaus veikla nesustotų, kad būtų toliau vykdomi įsipareigojimai medienos perdirbėjams, pirkėjams, rangovams, kitiems verslo partneriams. Reforma sutapo su istoriškai aukščiausia medienos kaina – tai labai palengvino pokyčius“, – sakė VMU vadovas.
Skausminga kartų kaita
Reformos pradžia nebuvo labai sklandi. Kaip sako Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininkas dr. Algis Gaižutis, kiekviena pertvarka įneša neaiškumo ir keblumų.
„Vis tik, Valstybinių miškų urėdija vis dar reformavimosi procese. Kad sukurta viena įmonė, dar nereiškia, kad reforma yra pasibaigusi. Dar ne visos sistemos sujungtos į vieną, ateina naujų žmonių, darbo procesai turi nusistovėti“, – pastebi A. Gaižutis.
Anot jo, vienas skaudžiausių reformos momentų – daugybės specialistų nutekėjimas, mat nemaža dalis miškininkų specialistų išėjo iš darbo, dalis apskritai pasuko į kitas sritis. Kita vertus, A. Gaižutis išskiria ir teigiamą šio proceso pusę.
„Valstybės požiūriu, specialistai parengti, įgiję išsilavinimą, turintys patirtį – nėra gerai švaistytis žmogiškaisiais resursais. Tačiau reforma sudarė galimybę urėdijoje karjerą pradėti jauniems, motyvuotiems žmonėms, kuriems anksčiau tokių perspektyvų nelabai buvo.
Kiek esu kalbėjęs su vadovu, kiekvienais metais urėdijos personalui atsinaujinti reikia 100 naujų miškininko išsilavinimą turinčių darbuotojų. Tai garantija ir universitetui, ir kolegijai, kad reikalingi mokslininkai ir miškininkai specialistai, kad miškininkystės mokymo sistema išsilaikys“, – sakė LMSA valdybos pirmininkas.
VMU vadovas V. Kaubrė pastebi, kad naujo personalo atrankose dalyvauja nemažai buvusių urėdijų darbuotojų. Jo įsitikinimu, tai rodo, kad pamažu atsiranda pasitikėjimas nauja valstybinio miškų sektoriaus struktūra.
Kirto miškininkų reputacijai
Specialistų nutekėjimą kaip vieną didžiausių skaudulių įvardija ir Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) prezidentas dr. Vidmantas Verbyla. Be to, prieš vykdant reformą, kaip vienas iš pagrindinių tikslu buvo keliamas skaidrumas, o tai lėmė nemažos visuomenės dalies nepasitikėjimą miškininkais.
„Buvo sukurtas įspūdis, tarsi visiški miškininkai būtų vagys, nors taip tikrai nebuvo. Taip pat daug kas įsivaizduoja, kad miškininkai tik užsiima verslu. Žinoma, medieną reikia pardavinėti, tačiau taip užtikrinama, kad būtų lėšų miškų priežiūrai.
Miškininkai tiesiog prižiūri mūsų visų turtą. Niekas kitas taip gerai gamtinės įvairovės neužtikrina kaip patys miškininkai – jie ir skruzdėlynus tveria, ir lizdus, turi išmanyti gamtosaugos įstatymus. Ant miškininkų pečių gula didelė atsakomybė, tačiau autoriteto nėra“, – nuogąstauja LMS prezidentas.
V. Verbyla taip pat atkreipė dėmesį, kad po reformos geriau išnaudojami valstybės resursai, miškų ūkiui prižiūrėti skirta technika – seniau ji galėdavo stovėti ir nenaudojama. Be to, miškininkai gali daugiau laiko skirti savo tiesioginiam darbui.
„Girininkijoms po reformos nebereikia užsiimti medienos ruoša, tad girininkas turi daugiau laiko galvoti apie mišką, skirti laiko miškininkystės darbams, susidėlioti prioritetus“, – svarstė pašnekovas.
Pasigenda iniciatyvos regionuose
Vienas pagrindinių urėdijų reformos tikslų buvo centralizuoti sistemas ir standartizuoti procesus visuose regioniniuose padaliniuose. Kaip sako Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) Miškininkystės katedros docentas dr. Albinas Tebėra, didelę dalį dalykų galima sėkmingiau vykdyti centralizuotai, tačiau reiktų skatinti ir daugiau iniciatyvos regionuose.
„Kai buvo savarankiškos urėdijos, koordinacija tarp jų buvo labai prasta. Kai kuriuos svarbius dalykus, tokius kaip viešieji pirkimai ar informacinės sistemos, tikrai reikėjo spręsti ir visos įmonės mastu. Viešieji pirkimai visada turi tam tikrą šleifą, tad centralizavus, protingai organizuojant šiuos procesus, situacija nebloga. Šiuo požiūriu tai geri sprendimai. – sako A. Tebėra.
– Tačiau miškai nesubėgo į vieną vietą, jie liko visos šalies teritorijoje, tad labai svarbu, kad vietoje dirbantys miškininkai patys savarankiškai galėtų priimti sprendimus. Būnant vietoje daug dalykų geriau matosi. Turi būti laisvė ir atsakomybė. Suvaldyti milijoną hektarų iš vieno taško sudėtinga.“
Tam pritaria ir LMS prezidentas V. Verbyla, su tuo teigiantis susidūręs tiesiogiai, kai želdinių įveisimą reikėjo derinti per aukščiausią urėdijos vadovybę: „Kol nepaskambino iš VMU urėdui ir nepasakė, kad norėsiu įveisti želdinius, nesileido į kalbas, viską reikėjo derinti su aukščiausiais vadovybės ešelonais. Norėčiau, kad būtų suteikta daugiau laisvės veikti ir atsakomybės. Tai tinka ir regioninio padalinio vadui, ir girininkui.“
Atnaujino ryšius su mokslu
Kaip vieną iš teigiamų pokyčių atėjus dabartinei VMU vadovybei Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Miškų instituto vadovas dr. Marius Aleinikovas įvardija sustiprėjusį ryšį su miškininkystės mokslu. Jis teigia, kad visą reformą vertinti kiek ankstoka, be to, miškų sektorius dėl kritusių medienos kainų buvo ne pačioje maloniausioje situacijoje.
„Pats miškininkavimas niekuo per daug nepasikeitė, tačiau atsirado geresnis urėdijos ryšys su mokslu. Prasidėjo diskusijos, bendravimas. Mokymo įstaigos buvo išsigandusios, mat studentai kone buvo išvarinėjami iš miškų. Jeigu studentai negali atlikti praktikos miškuose, baigę mokslus jie ateis į tą pačią urėdiją iš naujo mokytis?“, – retoriškai klausė M. Aleinikovas.
„Bet pasikeitusi vadovybė vėl grįžo prie normalaus bendravimo, nori mokslinių tyrimų. Mokslas užtikrina geresnę pažangą toje srityje“ – pridūrė specialistas.
Trūksta miškininkų balso
Kalbinti ekspertai vieningai sutaria, kad miškininko balsas visuomenėje yra praradęs svorį, dažnai į miškininkystės ekspertų patarimus neįsiklausoma. LMSA valdybos pirmininko A. Gaižučio nuomone, tai svarbu dabar, kai formuojami naujo valstybės prioritetai ketveriems metams į priekį bei septynių metų strategija Europos Sąjungos lygmeniu.
„Norėtųsi, kad miškininkų balsas, kartu su miško savininkų, būtų girdimas Lietuvoje. Vykdant reformą buvo apjuodinti visi, visuomenė buvo gąsdinama, kad miškai baigiami iškirsti. Daug šios srities neišmanančių žmonių, vaikydamiesi trumpalaikio populiarumo ar turėdami projektą, skleidė melagienas. Kai nėra svaraus profesionalo miškininko balso viešojoje erdvėje, tada visuomenei belieka tikėti tomis melagienomis“, – sakė A. Gaižutis.
Anot jo, VMU, kaip viena stambiausių įmonių valstybėje, galėtų panaudoti dalį savo išteklių šviečiant visuomenę.
Atnešė ir finansinių nuostolių
Šiai nuomonei pritaria KMAIK Miškininkystės katedros docentas dr. A. Tebėra. Anot jo, tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse, tam tikros visuomenės grupės, nors turėdamos ir geriausius ketinimus, bet neturėdamos žinių, dėjo daug pastangų stabdyti ūkinę veiklą miškuose.
„Sustabdžius daug ūkinės veiklos miškuose, pablogėjo sanitarinės sąlygos – smarkiai išplito kenksmingieji vabzdžiai ir ligos. Kaimyninės šalys masiškai pradėjo kirsti džiūstančius miškus, užvertė Lietuvą pigia mediena ir miškininkystės ekonomika patyrė milžinišką smūgį. Jeigu valstybiniame valdyme būtų ryškus miškininkų žodis, prie to nebūtume priėję“, – tikino specialistas.
Kaip sako A. Tebėra, valstybiniu lygmeniu buvo priimti neteisingi sprendimai ir nebuvo padaryta nieko, kad būtų nepažeisti konkurenciniai normalios rinkos santykiai, tad valstybinis miškų sektorius prarado labai daug finansinių išteklių.
„Prarastos pajamos negrįžta į mišką, socialinėms reikmėms, sumažėja grąža valstybei. Sudarinėti miškininkystės vaizdą reikia ne iš kokių detalių, fragmentų, pavienių kirtaviečių, o matyti bendrą vaizdą“, – apibendrino A. Tebėra.