„Savo sodyboje prie miško ariau dirvą. Vieną dieną nebaigiau darbų ir atvažiavau jų pabaigti kitą rytą. Sodyba aptverta, atsirakinau vartus, atkabinau plūgus ir ėjau į garažą pasiimti įrankių kai staiga pamačiau išsigandusias avis, kurios subėgo į aptvarą, tik vienas ėriukas kažkaip peršoko tvorą“, – pasakoja Daubariškių k. ūkininkaujantis Algis Grigas. Žmogus 7 ha prosenelių žemėje ūkininkauja, įkūrė sodybą.
Jis sako, kad avys nuo jo buvo už keliolikos metrų, už pastatų ir jas pamatė tada, kai jos išsigandusios pradėjo lakstyti. Per tvorą peršokusį „baroniuką“ pačiupo vilkas ir pradėjo neštis. Šeimininkas su riksmu „atiduok ėriuką“, pasileido iš paskos.
Pilkiui nepasisekė, nes jis mėgino pasukti ir užkabino kaimyno sėjamąją ir kai žmogui iki žvėries keliolika metrų, šis grobį padėjo ant žemės. Dar mėgino neštis toliau, tačiau į statų kalną nepajėgė ir matydamas, kad maždaug 15 kg sveriančio gyvūno nebenutemps į mišką, iki pušyno likus keletui metrų padėjo ant žemės ir pabėgo.
„Pribėgau prie „baroniuko“, priglaudžiau prie krūtinės ir galvojau, kad jau viskas. Jo akytės merkėsi, visas buvo kruvinas, pradėjo lėčiau kvėpuoti. Pabuvau kelias minutes. Nusprendžiau nešti namo, apkabinau ir pradėjau kelti. Pajutau smūgį ir paleidau aviuką. Apsižvalgiau, bet nieko aplink nepamačiau. Kai parnešiau ėriuką namo, galvojau, kad kažkas sutrenkė ranką. Nusivilkau storą medžioklinę striukę ir pamačiau keturių dantų žymes“, – prisimena A. Grigas ir sako, kad žvėris, greičiausiai, norėjo atimti savo grobį. Kaip puolė pilkasis žmogus nematė.
Žmogus nuvažiavo į ligoninę ir buvo paskiepytas nuo pasiutligės.
„Tas vilkas papjovė mano katiną, penkias avis, šuniuką, kaimynui dingo du šunys. Pernai miške gegužę su traktoriumi važinėjau po mišką ir kai išlipau iš traktoriaus pamačiau vilką visai šalia. Mečiau laužtuvą, tik vytis bijojo. Jie pas mus bėgioja dienomis“, – apie vietinio gyvenimą specifiką pasakoja A. Grigas ir sako, kad kartą matė šešių pilkųjų gaują. Jie nieko nebebijo.
Ėriukas, nors šeimininkas galvojo, kad jis nuo vilko padarytų žaizdų žus, išgyveno.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad toks elgesys, kai žvėris puola žmogų, brėžia vilko elgesyje ribą ir tai labai blogas ženklas, nes iki šiol pilkieji susidūrimo su žmonėmis vengdavo:
„Vilkas gamtoje yra žvėris, kuris niekam neatiduoda grobio. Ne todėl, kad jis šykštuolis, o todėl, kad yra plėšrūnas ir jo instinktas kova už grobį. Jei pačiupo ėriuką ir žmogus mėgina jį atimti, tai pilkajam žmogus tiesiog konkurentas. Tačiau, kiek man žinoma tai pirmas atvejis, kad vilkas užpultų žmogų. Iki šiol tai buvo tik artimi kontaktai.“
Gamtininkas pabrėžia, kad po tokio susitikimo būtina skiepytis, nes žvėris gali sirgti pasiutlige ir dėl to elgtis neadekvačiai.
Iš kitos pusės, toks gyvūno veiksmas bloga žinia mums visiems ir brėžia visiškai naują vilko elgsenos ribą. Iki šiol tai buvo gyvūnas, kuris vengė kontaktų su žmogumi, neidavo grobio dieną. Dabar medžioti dieną jiems praktiškai įprasta. Smagu, kai gyvūnas nelekia strimgalviais vos pamatęs žmogų, tačiau kontaktų ribos turi būti.