Jis pats taip aprašo šį susitikimą savo feisbuko paskyroje:
„Vakaras. Saulė juda žemyn dangumi palengva sklaidydama debesis. Pagaliau bus giedra. Galvoje dilema: važiuoti fotografuoti ar nefotografuoti? Vartydamas FB puslapius dar kartą užmačiau Aukštaitijos nacionalinio parko pasidalintą nuotrauką su pilna smaliukių pieva. Nuspręsta ir jau kraunami drono propeleriai bei objektyvai veidrodžiui į kuprinę.
Nuvykus mane pasitiko rausva žydinti pieva. Pakilau apsidairyti iš aukščiau. Gražu. Ryšku. Gal kiek siurrealistiška. Vakarėjant medžių šešėliai tįso ir švelniai glostė gėles. Pasiėmiau į rankas foto aparatą. Rausva, saldi, gal kiek lipnoka, pieva traukė vabzdžius ir leidosi fotografuojama. Saulei pasislėpus už miško rimo ir pieva. Rausvos gėlės, vakaro gaisai ir bičių irgi kamanių dūzgesys – ko dar gali norėti?
Vakarėjant nusprendžiau atsisveikinti su pieva. Susirinkau mantą, viską tvarkingai sukroviau į kuprinę. Dar prieš sėsdamas už vairo atsigręžęs apsidairiau...
Matau dideliais šuoliais liuoksėdamas miško pakraščiu link pievos bėga pilkis. Šuo? Vilkas! Šokte prišokau prie kuprinės ir segu užtrauktukus traukdamas „teleskopą“. Numėtau visus objektyvo dangtelius ir bandau surasti savo keliais traukiantį plėšrūną. Pora kadrų – taukšt, taukšt! Pažiūriu į ekranėlį – tamsu. Kamanėms sureguliuotas foto aparatas visai netinka greitai vilko foto sesijai. Permetu akimis – pilkis tuoj užbėgs už kalnelio. Dar keletas greitų foto aparato nustatymų korekcijų ir keletas greitų kadrų. Nubėgo. Širdis kažkur plaka kulnuose.
Taip jau nutinka kai atsiduri tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Tokio susitikimo – nesuplanuosi.“