„Aš ir vilkai žiūrėjome vieni į kitus gal minutę. Tada vienas jų paleido čiurkšlę, taip pažymėdamas vietą, ir visi gražiai sau nubidzeno miškan. Nuo to laiko prieš žengdama per namų slenkstį gerai apsižiūriu, nes baisu vėl kieme rasti tokių svečių“, – pasakoja kinologė.
Miškininkas, Valstybinių miškų urėdijos Gamtosaugos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialistas Kornelijus Alekna primena, kad žmonės vilkų bijoti neturėtų, o štai naminius gyvūnus nuo šių plėšrūnų derėtų pasaugoti.
Plėšrūs svečiai Į svečius atėjusių trijų plėšrūnų R. Liberienė sulaukė praėjusį trečiadienį.
„Dienos metą, maždaug 17 val., pradėjo loti mano šunys. Ir ne šiaip lojo, bet skalijo. Kadangi negirdėjau trinktelint mašinos durelių, nesitikėjau, kad būtų kas atvažiavęs, be to, žinau, kad šunys šiaip, be niekur nieko neloja. Išėjau pažiūrėti, kas vyksta. Vos pravėriau namo duris, o ten, gal net mažiau nei už trijų metrų, stovi vienas didelis vilkas ir du nedidukai“, – apie netikėtą reginį pasakoja gyvūnų globėja.
Ji neskaičiavo, kiek laiko su vilkais stebeilijosi vieni į kitus, tačiau pabrėžia, kad tikrai ne sekundes. Dabar, po šio netikėto susitikimo, moteris gailisi neturėjusi telefono, tad plėšriųjų svečių kieme neįamžinusi. Tačiau svarsto, kad kaži ar būtų sugalvojusi fotografuoti, nes jautėsi tarsi prikaustyta vilkų žvilgsnių.
Ji net nebėgo atgal į namą, nepuolė uždaryti durų. Tad matė, kaip vienas plėšrūnų, greičiausiai vilkė, pritūpęs paleido čiurkšlę, taip žymėdamas vietą, o tada apsigręžė ir ramiai sau nurisnojo. Iš paskos nubėgo ir mažieji vilkiukai. Sodyboje netoli Bernatonių R. Liberienė augina septynetą savo pačios šunų, taip pat yra įkūrusi vadinamuosius senjorų šunų globos namus.
Juose karšina 22 buvusių savininkų išmestus šunis.
Kinologė svarsto, kad po šio nelauktų svečių vizito jos šunys liko sveiki ir gyvi tik todėl, kad gyvena po stogu arba aptvaruose, o pabėgioti išleidžiami tik jai pačiai akylai stebint.
„Ir kitą dieną po vilkų apsilankymo šunys ramūs nebuvo, nebelabai ramu ir man pačiai“, – kalbėjo R. Liberienė. Socialiniuose tinkluose paskleidusi žinią apie savuosius svečius, moteris sako sulaukusi ne vieno pasakojimo apie susidūrimus su vilkais netoli Bernatonių.
Traukia lengvas grobis
„Šių metų pavasarį grįždama namo į Gailiūnus ir pervažiavusi Bernatonių tiltą per Sanžilę, netoli ten esančios sodybos tikrai mačiau vilką. Iš to, kaip buvo pastatyta jo ketera ir pabrukta uodega, neabejoju, kad tai ne koks vilkinis šuo, o tikrai vilkas“, – „Sekundei“ tvirtino Justina Storastienė.
Ji taip pat papasakojo, kad dabar jau praėjusią vasarą jos draugė vilką matė pačioje Skaistgirių gyvenvietėje, plėšrūnas stovėjo tiesiog gatvėje. Dar vienas vyriškis jai pasakojęs vilką pastebėjęs ant nebeveikiančio siauruko bėgių šalia Skaistgirių.
„Nėra ramu, kai aplink vaikšto vilkai“, – pripažįsta J. Storastienė.
Specialistų nestebina
Valstybinių miškų urėdijos Gamtosaugos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus specialistas Kornelijus Alekna patarė nesistebėti iki namų durų ateinančiais vilkais.
„Kaip žmonės eina į miškus uogauti, grybauti, medžioti ar šiaip pailsėti, taip ir vilkai traukia link žmonių apgyventų vietų. Tenka pripažinti, kad juos į sodybas ar ganyklas vilioja lengvas grobis, kurio nereikia net medžioti: ateini, užpuoli ir sudoroji“, – kalbėjo medžioklės žinovas. Anot jo, šautuvu ginkluotas žmogus vilkui daug pavojingesnis nei pastarasis žmogui.
Per pernykštį medžioklės sezoną Lietuvoje buvo sumedžioti 282 vilkai, dar vieną Šilalės rajone pernai spalį nutrenkė automobilis. Ministerijos duomenimis, praėjusį medžioklės sezoną Panevėžio rajono miškuose sumedžiota 10 vilkų. Pirmasis jų nuo kulkos krito pernai spalio 16-ąją, o paskutinis – šių metų sausio 28-ąją. Vilkų medžioklės sezonas prasideda spalio 15 dieną ir tęsiasi iki kovo 31 dienos. Kitu metu šiuos valstybės saugomus žvėris medžioti draudžiama.
Pilkiai socializuojasi
K. Alekna pabrėžė: į sodybas vilkai ateina medžioti anaiptol ne žmonių, paprastai jų nepuola.
„O va pamatę šunį, katę, sutikę avių, veršiukų, kartais ir stambesnių galvijų, jie nepraleidžia progos papuotauti“, – teigė specialistas.
Tai, kad vilkai tampa vienkiemių, o kartais ir kaimų svečiais, K. Alekna vadina pastarųjų socializacija. Anot jo, ganyklų tvoros, vadinamieji elektriniai piemenys, vilkų neatgraso, nes jiems lengvai įveikiami. Elektros papurtymas vilkui nebaisus ir net nelabai skausmingas. Tai, kad vilkus pamačiusi R. Liberienė neėmė šaukti, vyti jų, į plėšrūnus nepaleido kokio nors daikto ar, priešingai – nepanoro jų paglostyti, K. Alekna įvertino kaip gyvūnų elgsenos išmanymą.
„Ir miške netikėtai sutikus vilką, ir sulaukus jo svečiuose, nereikia nei garsais, nei judesiais provokuoti žvėries. Apsiuostęs ir, kaip šiuo atveju, pasižymėjęs vietą, vilkas nueina“, – kalbėjo specialistas.
Neteko gyvulių
Panevėžio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Zita Bakanienė vos prieš dieną baigė tvarkyti dokumentus dėl žalos atlyginimo Krekenavos seniūnijos ūkininkams dėl vasarą vilkų sudraskytos avies ir dviejų avinukų. Plėšrūnų padaryta žala – kone 300 eurų.
„Buvo ir daugiau besikreipusių dėl vilkų padarytų nuostolių, bet negalėjome jiems skirti žalos atlyginimo, nes gyvuliai ganėsi neaptverti ar aptvarai neatitiko jiems keliamų reikalavimų“, – paaiškino Z. Bakanienė.
Pernai, Žemės ūkio skyriaus turimais duomenimis, vilkai rajone buvo sudraskę telyčią ir veršingą karvę, užpernai – 24 avis. 2019-aisiais jų grobiu tapo net pusšimtis avių. Panevėžio rajone vilkai labiausiai siaučia Krekenavos, Miežiškių ir Karsakiškio seniūnijose.
Susirūpino Europos Komisija
Kad vilkai tampa grėsme Europai, susirūpinimą išsakė netgi pati Europos Komisijos pirmininkė Urzula fon der Lejen.
Ši politikė ir pati yra nukentėjusi nuo vilkų, pernai sudraskiusių jos augintą ponį. Europoje veikiančias vietos bendruomenes, mokslininkus bei pareigūnus U. fon der Lejen ragina rinkti duomenis apie vilkų skaičių bei jų poveikį. Įvertinus surinktus duomenis, Europos Komisija spręs, ar keisti vilkų apsaugos įstatymus.
Europoje vilkai saugomi nuo 1950-ųjų.