O moters ožiui praėjusį penktadienį vos už penkiasdešimties metrų nuo namo puotą iškėlę vilkai išdraskė gerklę, nepagailėjo ir ožkos su dar vienu jaunikliu. Tik šių jau neėdė – paliko perkąstomis gerklėmis. Virginija stebisi, kad pilkiai visai įsidrąsino – skerdynes surengė šalia namo aplink skardžiai skalijant dviem vokiečių aviganiams ir dviem kiemsargiams šunims.
Miško pašonėje gyvenanti jauna šeima patyrė jau antrą tokį vilkų išpuolį. Du ožius pilkiai sudorojo ir pernai. Tiesa, praėjusių metų skerdynėmis Virginija nesistebi – gyvuliai išties ganėsi labai arti miško, tačiau šiemet... Troba – vos už penkiasdešimties metrų, palaidas pulkas šunų...
„Buvo pusė aštuonių, kai išėjau karvės melžti. Žiūriu, visi mano ožiai sugulę... Iš pradžių nustebau, kas jiems čia į galvas šovė. Bet tuoj supratau, kad kažkas negerai. Mečiau kibirą – ir per laukus. Ten ir pamačiau visus išskerstus“, – „Žemaičiui“ pasakojo lopaitiškė, netekusi visos turėtos ožkų šeimos.
Moteris prisiminė tą naktį girdėjusi palaidų šunų skalijimą. Tas jų lojimas buvęs kažkoks kitoks. Virginija netoli miško gyvena jau devynerius metus, tad per tą laiką, sako, netgi išmokusi atpažinti, kada šuo balsą rodo pamatęs lapę, kada jis pyksta ant jo valdose pasirodžiusios stirnos, o kada – ant ežio. Anas lojimas buvęs išgąstingas, tačiau lopaitiškė vis tiek neįtarė, kad, kol ji ramiai miega, vilkai jos valdose kelia puotą.
Tą rytą moteris prisiminė dar vakar girdėtus kaimynės žodžius, kad šios vaikai aplink matę vilkų pėdsakus. „Tąnakt kaimynai savo avis tvartan uždarė. Matyt, neradę jų, vilkai įsisuko į mano bandą“, – svarstė moteris.
Šįmet Lopaičiuose tai nebuvo pirmas vilkų laimikis. Anot Virginijos, prieš mėnesį vilkai išpjovė kitame kaimo gale gyvenančios šeimos vienuolika avių. Prieš kelias savaites abiejų avių neteko ir kaimynė, apie vilkų apsilankymus, lydimus gyvulių kraujo, girdėjo ir iš kito ūkininko.
„Ta vilkų gauja aplink gal trečius metus siaučia“, – atsiminė moteris. Tačiau žada ožių laikyti ir toliau – kas kitas taip švariai išgrauš pakrūmes ir paalksnius. Be to, žalą kažkiek atlygins valstybė – moteris dėl to jau kreipėsi į Tverų seniūniją.
Tverų seniūnas Antanas Zalepūgas patvirtino, kad Lopaičiuose išskersti ožiai – ne pirmas šio mėnesio aštriadančių laimikis. Dokumentus kompensacijai už vilkų padarytą žalą spalį seniūnijai pateikė ir avies netekęs palūkalniškis. O nuo šių metų gegužės dėl vilkų papjautų veršiukų, telyčių, avių, ožkų ar ėriukų kreipėsi jau septyni gyventojai. Bet esą vilkai žalos yra pridarę ir daugiau, tik į seniūniją kreipiasi tie augintojai, kurie gyvulius buvo įregistravę. Kitiems kompensacija nepriklauso.
Rietavo savivaldybės ekologė Vesta Andrijauskienė „Žemaičiui“ sakė, jog savivaldybės gyventojų ūkius vilkai nėra taip smarkiai pamėgę, kaip gali atrodyti iš skaičių.
„Kitose savivaldybėse vilkų padaryta žala būna daug didesnė. Antai pas mus per metus žalą patiria apie 20 gyvulių augintojų, o kitose savivaldybėse kreipiasi ir po 200 ar net 400“, – palygino ekologė.
Jos teigimu, dažniausiai vilkai įsisuka ten, kur gyvuliais nebūna deramai pasirūpinta: jie paliekami pievose šalia miško ar miškų apsupty, būna išjungtas elektrinis piemuo, apsaugos priemonės – minimalios.
„Taip laikomi gyvuliai vilkams – labai lengvas grobis: atėjau iš miško ir pačiupau“, – kalbėjo ekologė.
Rietavo savivaldybėje veikia 13 medžiotojų būrelių. Pernai jos teritorijoje sumedžioti tik 2 ar 3 vilkai, mat, jei ir leidžiama daugiau, vilkai – gudrūs gyvūnai, ne taip lengvai pakliūva.
O medžioklės sezonas kasmet prasideda spalio 15-ąją, taigi medžiokliai jau vakar galėjo imti šautuvus į rankas ir traukti miškan dairytis pilkių. 2020–2021 metų medžioklės sezonu visoje Lietuvoje Aplinkos ministerija leido sumedžioti 175 vilkus.
Nors skaičius – nemažas, tiek ūkininkai, tiek patys medžiotojai kaskart bando įrodyti, jog Lietuvoje vilkų priviso tiek, kad limitą reikėtų gerokai didinti.