Naujai skelbiame Delfi jau buvusį tekstą apie vilkus.
Tiesioginiais vilkų, o ir šunų protėviais galima laikyti maždaug prieš 60 mln. metų mūsų planetoje gyvenusius mėsėdžius miacidus. Šie plėšrūnai mito smulkiais bestuburiais, taip pat driežais, paukščiais ir gyvatėmis. Jų pastebėti būdavo galima tiek medžiuose, į kuriuos jie kuo lengviausiai įsiropšdavo, tiek ant žemės.
Dabar vilkų vargiai pavyktų sutikti tokiose šalyse kaip Danija, Prancūzija, Japonija arba Šveicarija, o juk kadaise jie buvo paplitę ne tik Šiaurės Amerikoje ir Azijoje, bet ir didelėje Europos teritorijoje. Norėdami apsaugoti auginamus galvijus, žmonės negailestingai sunaikino ištisas vilkų gaujas.
Vilkai – vieni iš nedaugelio žvėrių, laukinėje gamtoje gyvenantys didelėmis gaujomis. Gaujos vadas yra atsakingas už visus svarbiausius sprendimus ir vidaus discipliną. Jo pora, dominuojanti vilkė, paprastai moko jaunas pateles visų šeimyninio gyvenimo gudrybių.
Vaikštinėti aukštai iškelta uodega gali tik vilkų gaujos vadas – kitiems taip elgtis nedera. Jei vadas arba jo patelė žūva, į jų vietas stoja patys stipriausi gaujos atstovai – iš anksto paruošta pamaina.
Vilkas – savo šeimynai ištikimas gyvūnas: partnerę jis renkasi tik kartą. Ja paprastai tampa ta vilkė, su kuria pavyksta megzti glaudžiausią emocinį ryšį. Yra pagrindo teigti, kad vilkai geba mylėti. Kol vilkė be atvangos rūpinasi jaunikliais, jų tėvas medžioja ir kasdien savo šeimai atneša maisto.
Šiltuoju metų sezonu vilkai maitinasi įvairiu maistu. Jų racione dominuoja smulkūs graužikai, varlės, uogos ir žolė. Išalkę plėšrūnai nesibodi ir dvėseliena. Pirmasis visada pasisotina gaujos vadas. Kol jis ėda, kiti vilkai vien stebi procesą. Tiktai sulaukę specialios komandos, jie taip pat puola prie grobio. Suaugęs patinas vienu ypu geba sudoroti net dešimti kilogramų mėsos. Grobio likučius gyvūnai paslepia.
Žiema vilkams – sudėtingas badmečio laikotarpis. Būtent speiguotą naktį pavyksta išgirsti vilkų staugimą. Tai – vilkų liūdesio ir nevilties išraiška. Staugdami vilkai taip pat praneša kitiems gentainiams, kad teritorija, kurioje galbūt galima tikėtis grobio, jau užimta.
Persekioti būsimą grobį vilkas gali net kelias dienas, o vydamasis nusižiūrėtą laimikį plėšrūnas pasiekia 60 kilometrų per valandą greitį. Vilkų ištvermė ir atkaklumas negali nežavėti.
Stambiausias ir, matyt, gražiausias vilkų šeimos atstovas – Aliaskos tundrinis vilkas. Jo svoris gali viršyti 90 kilogramų, o kūno ilgis siekia 180 centimetrų. Didžiausia šio gyvūno puošmena – sniego baltumo kailis. Šie plėšrūnai geba ištverti stiprų šaltį, vėją ir ilgi išbūti neėdę, ir tai svarbu, kadangi Arkties sąlygomis susimedžioti grobį ypač sudėtinga.
Stiprių raumenų ir aštrių nagų savininkai pirmieji žmogaus nepuola. Vilkai, tiesą sakant, vengia susidūrimo su žmogumi. O štai žmonės vilkų medžioklę pavertė azartiniu užsiėmimu. Nežabotas vilkų naikinimas priveda prie akivaizdaus graužikų, kiškių ir kitų smulkių gyvūnų, pridarančių nemažai žalos kultūrinių augalų pasėliams, populiacijos pagausėjimo. Ne veltui sakoma, kad gamta mėgsta pusiausvyrą, ir negerai, jei ji sutrikdoma.