Todėl ten žiemos laukimas vietos ūkininkams kelia galvos skausmą ne tik dėl pabrangusių malkų, bet ir gyvulių ar pačių saugumo. Rudenį vaikų atsivedę vilkai ir pradėję juos mokyti medžioti – prasimaitinti žinoma bandys įvairiais būdais ir sniegui nuklojus žemę. Ir neretai jų taikiniu tampa ūkininkų laikomos avys ar veršiukai. Vietos ūkininkas Pauliui papasakojo kad vilkai visai nebebijo žmonių, o girdėtos ir paties patirtos istorijos kelia baimę eiti į mišką.
„Bijai vilko, neik į mišką. Šis posakis geriausiai tiktų šioje vietoje, kur esu. Aplink mane plyti Šimonių giria. Kiekvienais metais vietiniams gyventojams daugiausia bėdų pridaro vilkai. Žmonės bijo netgi eiti grybauti, kad neužpultų žvėris“, – pasakoja žurnalistas.
Vietinis gyventojas Vilius iš Jurgiškių kaimo sako, kad su vilkais teko susitikti. Neseniai papjovė kaimyno veršį.
„Išėjau į lauką, guli veršis. Šlaunis išplėšta. Prieš metus papjovė mano sesers veršį, mano ožkas. Gintis nėra kaip. Tik anksčiau vakare įjungiam šviesas, tačiau net negalim laikyti palaidų šunų, kad nuvytų nuo sodybos. Medžiotojai jų populiacijos negali mažinti. Daugiausia problemų rudenį, kai žvėrys atsiveda vilkiukus“, – dėlioja Vilius ir sako, kad jo sesers vaikai nuo vilko vos pabėgo – pilkis vijosi arkliu traukiamą vežimą.
Žmonės važiavo anksti ryte karvių melžti – juo keliavo du vaikai 15-16 metų. Vilkas pradėjo vytis, tačiau paaugliai išvažiavo į kelią ir žvėris atstojo.
Pasak Viliaus, apsiginti nuo vilko negalima praktiškai niekaip. Žmonės tveria tvoras, namus apkabinėja blizgučiais.
„Į lauką vakare nebaisu išeiti, tačiau nuo sodybos toli neinu. Eiti grybauti į Šimonių girią nejauku. Geriau neiti“, – sako Vilius.