Kaip daugeliui žinoma, artimiausi aktinidijų giminaičiai – kiviai, bet jie mūsų krašte neauga (priešingai nei aktinidijos).
Kaip aktinidijos auga
Aktinidijas dažniausiai augina žmonės savo sodybose, ūkiuose, pramoninių jų laukų nėra. Iš beveik 40 aktinidijų genties rūšių tik margalapė (Actinidia kolomikta) yra atspari, o smailialapė (A. arguta) – tik pakanti Lietuvos klimato sąlygoms. Mėginama Lietuvoje auginti ir neatsparias – karčiąją (A. polygama), purpurinę (A. purpurea) ir puikiąją (A. deliciosa, sin. A. chinensis).
Pagrindinės aktinidijų rūšys
Smailialapė aktinidija (A. arguta) – gyvybinga liana, ji gali užaugti iki 30 m. Laukinėje gamtoje šių augalų kamienas neretai būna 20 cm diametro. Šio augalo žiedai būna vyriškos ir moteriškos giminės (auga atskirai). Vaisiai būna iki 6 g svorio, sunoksta rugsėjui baigiantis.
Karčioji aktinidija (Actinidia polygama) išauga iki 5 m ilgio. Kamieno skersmuo – 2–3 m., vaisių svoris – iki 3 g. Dažnai painiojamos su margalapėmis aktinidijomis, bet karčiosios mažiau atsparios šalčiams.
Smailialapės aknidijos giraldii (arguta var. giraldii) panašios į smailialapes aktinidijas, tik jų vaisiai didesni ir saldesni. Gamtoje jos beveik neauga.
Purpurinė aktinidija (actinidia arguta var. Purpurea) taip pavadinta dėl vaisių spalvos. Didžiausias trūkumas – neatsparumas šalčiams. Vaisiai tamsiai vyšninės spalvos, sveria apie 5 g.
Hibridinės aktinidijos – arguta ir purpurea rūšių hibridas, atsparus šalčiams, su dideliais vaisiais.
Kokios jos – aktinidijos
Taigi aktinidijos – lianos, kurių lapai ploni, unikalūs, su įdomiais raštais. Vasaros pradžioje maždaug trečdalis lapų prie kotelio būna baltos spalvos, visi lapai – tarsi padažyti į baltus dažus, o per vasarą ši dalis rausvėja. Mokslininkai kurie ištyrė, kad tokiu būdu aktinidijos vilioja vabzdžius apdulkintojus prie žiedų, kurie turi išskirtinį, tiesiog stebuklingą aromatą. Kai kam tas kvapas primena jazminų, tik yra kiek saldesnis. Aktinidijų stiebai ir ūgliai gana ploni, juos būtina pririšti prie kartelių, priešingu atveju, vyniosis palei žemę, susipins ir neteks grožio. Labai įdomūs aktinidijų pumpurai – jie pasislėpę lapuose, smaigalys nukreiptas į žemę.
Vyriškos ar moteriškos giminės žiedai?
Aktinidijų žiedai būna vyriškos ir moteriškos giminės. Norint derliaus, sklype reikia sodinti abiejų giminių aktinidijas. Būna ir tokių krūmų, ant kurių auga ir moteriški, ir vyriški žiedai, bet neverta rizikuoti – geriau renkantis kliautis profesionalo patarimu. Kokios giminės krūmas, suprasite tik žydėjimo laikotarpiu, atidžiai apžiūrėję žiedus – moteriškos giminės žiedai neturi kuokelių, o vyriškos giminės žiedai neturi piestelių. Pasitaiko moteriškos giminės žiedų su kuokeliais, bet jie menkai išsivystę, jų žiedadulkės sterilios (negyvybingos), o piesteliai vis tik geriau išsivystę.
Aktinidijų žiedai formuojasi lapų pažastyse. Žydėjimo laikotarpiu ne visada pavyksta pamatyti žiedus, jie tarsi pasislėpę po lapais. Kartais norint pamatyt žiedą ar padaryti gražią nuotrauką reikia pakelti lianos dalį. Aktinidijos žydi gana ilgai, tiesa, daugokas priklauso nuo oro – jei karšta, žiedai džiugins ne ilgiau nei savaitę, jei vėsu, žydės ryškiau, aromatas bus stipresnis, o žydėjimas truks 10–12 dienų. Po apdulkinimo ima formuotis mezginė, iš kurios išauga pailgi aktinidijų vaisiai (dažniausiai žali).
Aktinidijų vaisiai sunoksta vasaros pabaigoje–rudens pradžioje, sunokę jie būna minkšti ir tada juos galima valgyti. Skonis primena tarpinį variantą tarp kivių ir žemuogių. Kiekviena uoga – vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltinis. Aktinidijose ypač daug askorbo rūgšties – iki 3 000 mg, beveik tiek, kiek erškėtuogėse.