Pasakysiu, ką darau aš (visas įrašas feisbuke čia).
Purškiu žaliu muilu rožes, kai matau, kad amaras užpuola (prieš tai dar bandau didele vandens srove nuplauti, jei nepadeda, purškiu, tikrai padeda).
Buksmedžių deja dalies nespėjau išgelbėti, sėkmingai buvo sušlamšti akimirksniu! Turima omeny buksmedinis ugniukas. Plačiau apie šį kenkėją galima paskaityti tekste: „Į Lietuvą plūstelėjo naujas kenkėjas – kaip gelbėtis“ .
Sodo nebepurškiu, nes tų momentų „pumpurams sprogstant, žiedlapiams krentant“ ir panašiai – nebeišgaudau, derliaus neturiu, paliksiu sodą grožiui.
Kol Rododendrai augo ne visai tinkamom sąlygom, juos puolė kažkokia bjaurybė, kuri lapus ėda – purškiau ir sisteminiais, ir kontaktiniais „brudais“, nes niekas nepadėjo.
Nuo miltligių ir panašių dalykų nepurškiu, nes galvoju, jei pradėsiu, tai tik ir stovėsiu su purkštuvu. Todėl ir monardos, ir flioksai, ir medlieva- sirgo.
Taigi, mano požiūris į kenkėjus TOKS – turi pas mane išgyventi tie, kurie sugebės patys „apsivalyti“. Jei to nesugeba, viso!
Pernai pirmą kartą turbūt taip susidėliojo gamtinės sąlygos, kad buvo šaltas ir ilgas pavasaris, tada labai šiltas (su šiltom naktim) vidurvasaris ir pas mane buvo tiek visokių kenkėjų, kad man atrodė, jog aš girdžiu kaip viską be gailesčio ėda! Bbioįvairovė didelė, paukščių daug, lyg ir kažkaip mano „ūkis“ pats turėtų pakovoti už būvį, o bet tačiau....taigi, pirmą kartą rudeniop buvau išsikvietusi „vaiduoklių gaudytojus“, kurie profesionaliai nuprausė visą mano kiemą. Žiūrėsiu, kas bus pavasarį.