Dalis pomidorų augintojų mano, kad šie pomidoriukai tinka tik konservavimui ir pažymi, kad jų rūšys nėra derlingos. Kita pusė žavisi saldžiu vyšninių pomidorų skoniu ir formų įvairove.
Tokios nuomonių įvairovės priežastis yra susijusi su skirtingomis rūšimis. Yra vyšninių pomidorų, kurie savo skoniu primena tradicinius pomidorus. Auginti tokius pomidoriukus nėra prasmės, nes tradiciniai gausiau dera, tiek universaliau panaudojami. Tačiau yra tokių vyšninių pomidorų, kurie savo skoniu labiau primena saldžias uogas.
Miniatiūrinių pomidoriukų auginimas niekuo nesiskiria nuo kitų rūšių gentainių auginimo. Vyšninių pomidorų sėklos sudaiginamos, tuomet, kai pasirodo trys – keturi tikrieji lapeliai, daigai pikuojami ir perkeliami į atskirus 300 – 400 ml talpos indelius. Vyšninius pomidorus reikia dažnai laistyti, nes jie nepakelia sausros. Tačiau jų negalima ir perlaistyti.
Į nuolatinę augimo vietą šie pomidorai persodinami balandžio pabaigoje. Likus savaitei iki persodinimo, jie grūdinami: išnešami į lauką ar balkoną, o nakčiai grąžinami į šiltą vietą. Nepaisant to, koks yra augalo dydis, reikia laikytis sodinimo schemos. Žemaūgės pomidorų rūšys sodinamos ne mažesniu kaip 70 cm, o aukštaūgės rūšys – ne mažesniu kaip 1 m atstumu.
Dirvožemį po pomidorais reikia purenti ir laistyti. Jei pomidorai bus laistomi su pertraukomis, jų vaisiai gali tiesiog „susprogti“. Kai kurie ūkininkai netgi nustoja laistę pomidorus, kad jie nesutrūkinėtų.
Nepaisant pomidorų augimo tempų, juos reikia parišti. Tai būtina, kad vaisiai nesiliestų su žeme. Neparišamos tik svyrančių pomidorų rūšys, auginamos pintinėse, pakabintose virš žemės.
Vyšninių pomidorų gali būti įvairių: nuo 30 cm aukščio iki 2 m aukščio su kekėmis, kuriose iki 120 pomidoriukų. Indeterminantinėms (neriboto augimo) ir pusiau determinantinėms (vidutinio dydžio) pomidorų rūšims reikia skabyti ūglius. Iš jų formuojami vienas ar du stiebai, o likę ūgliai pašalinami.