Pagrindinės taisyklės trumpai:
Nustatykite žoliapjovės aukštį kaip įmanoma aukščiau (7,5-10 centimetrų);
Laistykite pievą tik tada, kai žolė atrodo išdžiūvusi, bet jeigu tai jau darote, laistykite kaip reikiant.
Papildomai:
Tręškite organinėmis trąšomis pavasarį ir rudenį.
Profesionaliai ištirkite dirvožemio rūgštingumo lygį. Naudokite kalkes, jeigu jis mažesnis kaip 6, ir koloidinę sierą, jeigu didesnis kaip 7.
Kokio gylio dirvožemio sluoksnis po pievele? Jeigu bent 10 centimetrų – žolės kokybė bus „normali“. Puikiai žolei reiktų mažiausiai 20 centimetrų.
Žolės pjovimas
Gamtoje viskas labai paprasta – išgyvena stipriausias. Jeigu turite mažai laiko ar motyvacijos rūpintis pieva, turite sukurti sąlygas, kuriose žolė pati nuslopins piktžoles. Todėl ji turi būti stipresnė už jas. Jėga – aukštyje, nes gamtoje tas, kuris auga šešėlyje, silpnesnis už tą, kuris auga saulėje. Žolė gali nustelbti piktžoles tik tuo atveju, jeigu ji aukšta, todėl ir paliekamas 10-12 centimetrų aukštis.
Trumpai pjauti žolės negalima dar ir todėl, kad nupjauta žolė skiria labai daug jėgų tam, kad vėl užaugtų, dėl to nusilpsta. Žinote, kodėl veja miesto centre jau vasaros viduryje atrodo taip, tarsi jie būtų išdeginti napalmu? Dėl to, kad ji pjaunama „iki šaknų“ ir daroma tai per dažnai.
Jeigu jūsų pievelėje rimtai įsigalėjo piktžolės, pjaukite ją dažniau (tačiau vis tiek reikia palikti 10 centimetrų). Kodėl? Nes žolės jėga slypi žemėje, o piktžolių – „viršūnėse“. Pjaudami pievelę jūs tarsi pjaunate žolės plaukus, o piktžolėms jūs taip nukertate galvas. Kartokite tai dažnai ir kenkėjai patys nunyksta.
Pagaliau, nesurinkite nupjautos žolės, nes ji virsta kompostu (ir pakankamai greitai), kuris maitina jūsų žolę.
Kuo skiriasi kultūrinė žolė nuo piktžolių? Atsakymas – šaknų sistema. Žolės šaknų sistema gali eiti į gylį, o dauguma piktžolių mėgsta įsitvirtinti palei patį žemės paviršių, mat stengiasi užimti kaip galima daugiau ploto.
Žinodami šį faktą, turite suprasti, kad nuo kasdienio laistymo daugiau laimi būtent piktžolės – joms saulės išdžiovinta žemė yra bemaž nuosprendis. Gilesnių, derlingesnių ir drėgmės labiau prisotintų sluoksnių jos nepasiekia.
Laistymas
Todėl geros pievos dažnai laistyti nereikia. Darykite tai tik tuomet, jeigu žolė pradeda vysti. Tada laistyti reikia labai gausiai, paskui padaryti trijų valandų pertrauką ir vėl viską užpilti vandeniu.
Kitas puikus būdas suprasti, reikia laistyti ar ne, yra „kastuvo metodas“. Įsmeikite jį į pievą į maždaug 15 centimetrų gylį ir stumtelėkite į priekį – jeigu gilumoje matote drėgną žemę, neverta skubėti laistyti. Jeigu ji sausa – metas laistyti. Jeigu kastuvas taip giliai nesminga ir pasiekiate smėlį, tuomet jums reikia storesnio derlingojo sluoksnio.
Daugelis žmonių klaidingai mano, kad laistyti po lietaus neverta. Taip, laistyti nereikia, jeigu lietus buvo gausus ir ilgas (ir iš vis lyja jau savaitę). Tačiau jeigu lietus buvo „šiaip sau“, laistyti reikia. Reikia papildomai pripilti vandens, jeigu jau jis iškrito iš dangaus ir pagirdė piktžoles. Jeigu papildomai paliesite dirvožemį šiandien, jums nereikės papildomai laistyti piktžolių po trijų dienų.
Žolė – azoto reikalaujantis „gyvis“. Tad jeigu matote, kad jūsų pievelėje staiga sužydo ankštinių šeimos atstovai, kurie gali gauti azotą iš oro, žinokite – dirvožemiui verkiant reikia trąšų. Tręšti reikia rudenį ar pavasarį, nes vasarą tręšiate ne tik žolę, bet ir piktžoles.
Jeigu žemė primena betoną, jai stinga komposto, kad ji vėl taptų „riebia“. Papildykite jo atsargas.
Pasirinkimas tarp organinių trąšų ir „cheminių“ labai paprastas – tik organinės. Kažkam gali pasirodyti, kad žolė nėra bulvės ir nesvarbu, kuo ją tręšti, todėl galima ir pataupyti. Tačiau niuansas tas, kad daugumos „sintetinių“ trąšų sudėtyje yra druskų, kurios ilgainiui nualins dirvožemį ir tuo pačiu reikalaus iš jūsų vis daugiau ir daugiau trąšų. Dar jose gali būti medžiagų, naikinančių dirvožemyje esančią mikrofauną – tą pačią, kuri veikia su augalais pagal simbiozės principą, taigi, sustiprina jūsų žolę ir suteikia jai grožio.
Kalbant apie rūgštingumo lygį, mes vėl grįžtame prie minties, kad tingiųjų pievelėje su piktžolėmis turi kovoti patį žolė. Kiaulpienėms patinka, kai dirvožemio pH apie 7,5, o žolei reikia maždaug 6,5. Todėl jeigu pas jus, dirvožemis labai rūgštingas, jūsų žolė niekada nesugebės laimėti konkurencinės kovos su kiaulpienėmis.
Dirvos rūgštingumas
Todėl būtų prasminga investuoti š pusiau profesionalų ar profesionalų pH testerį. Nepirkite pigių „kiniškų padirbinių“ už 10 eurų, verčiau ieškokite apie šimtą eurų kainuojančio modelio. Pigūs buitiniai modeliai dažnai meluoja, o nuo to priklauso žolės ir kiaulpienių karo rezultatas.
Apskritai, profesionaliai patikrinkite dirvožemio rūgštingumą. Jeigu jis nesiekia 6.0, berkite kalkių, jeigu viršija 7.0 – koloidinės sieros.
Viskas, kas buvo parašyta aukščiau, padės išspręsti 95 procentų problemų su piktžolėmis. Tačiau kai kurios jų, deja, taip lengvai nepasiduoda. „Pikčiausios“ piktžolės yra dirviniai vijokliai ir usnys, kurių šaknys milžiniškos, o ir pagal augimą bei mitybą šios piktžolės primena kultūrines žoles. Su jomis kovoti padės tik sistemingas, praktiškai kasdienis, ravėjimas. Peržiūrėti reikia net ir tuos plotus, kuriuos patikrinote dar vakar – būtina be gailesčio rauti net ir menkiausius daigelius. Kai jų liks nedaug, žolė turėtų su jais galutinai susidoroti, palikdama šešėlyje.
Kiaulpienės, kaip jau ir sakėme, yra labai rūgštingos arba prastos žemės požymis. „Gesinkite“ rūgštingumą specialia koloidine siera, o rudenį ir pavasarį nepamirškite patręšti. Beje, kiaulpienės gyvena ketverius ar penkerius metus ir nėra pavojingos, jeigu jų vos kelios. Tai netgi gražu.
Jeigu jūsų pievelėje pasirodė dobilai, tai byloja, kad dirvožemiui trūksta azoto. Taigi, būtina patręšti.
Galiausiai, pakalbėkime apie rugiagėles. Jeigu jos jums pabodo, aktyviausiai su rugiagėlėmis kovoti reikia birželį ir liepą, pjaunant veją dažniau nei įprastai (tačiau ne mažiau dešimties centimetrų). Viskuo kitu pasirūpins natūrali atranka ir jūsų stipri bei graži žolė.