Bijūnai – tikra sodo pažiba. Senųjų Prancūzijoje išvestų veislių bijūnai gali net 30–50 metų vešėti toje pačioje vietoje. Hibridai tveria daug trumpiau – 7–10 metų. Kad ir kaip būtų, tai daugiamečiai augalai, kurių auginimui būdingi tam tikri ypatumai. Vienas iš jų – tai rudeninis sodinimas.
Net ir vėlyvą rudenį pasodinti bijūnai jaučiasi daug geriau nei pasodinti pavasarį, rašoma portale „Supersadovnik“.
Bijūnų dauginimas ir kolekcijos pildymas
Kad bijūnai kuo ilgiau vešėtų, būtina atnaujinti jų šaknų sistemą. Suėjus konkrečiam terminui bijūnus reikia iškasti ir padalyti jų kerus, o tada po vieną pasodinti. Iš kiekvieno atskirai pasodinto kero susiformuoja naujas krūmas, taigi, ilgainiui sodas pasipuošia daugybe tos pačios veislės bijūnų.
Žinoma, kartais norisi įvairovės, todėl turimą kolekciją ryžtamės papildyti naujomis, įdomiomis veislėmis, kurių užsisakome iš medelynų ir kolekcininkų. Deja, užsakymus medelynai realizuoja gana vėlai – antroje spalio ar netgi lapkričio pusėje.
Užtat pristatomas „produktas“ paprastai nenuvilia: ant šaknų nematyti puvimo požymių, jos standartinio dydžio, kai kurias tenka net apipjaustyti, pumpurai – stambūs. Pumpurai, aišku, gali būti ir smulkesni – tai lemia veislė ir bijūno dalijimo laikas: kuo vėliau krūmas iškasamas, tuo labiau paūgėję būna pumpurai.
Ką gi daryti su vėlai rudenį iškastomis ar įsigytomis bijūnų šaknimis? Sudėti jas į šaltą rūsį ir pralaikyti iki pavasario? Jokiu būdu! Reikia nieko nelaukti ir sodinti! Rudenį bijūnai pereina į miego būseną ir visiškai nebijo šalčio. Šie augalai nubunda tik pavasarį ir štai tada geriau jiems netrukdyti.
Portale „Supersadovnik“ skelbiamos publikacijos autorė atskleidžia, kad su bendraminčiu prieš porą metų įkurtame medelyje Tulos srityje bijūnų sodinimo sezonas uždaromis tik artinantis gruodžiui.
Kaip sodinti bijūnus, jei jau pasnigo, o žemė – įšalusi
Bijūnų sodinimui reikia iš anksto pasiruošti. Daugelis puikiai žino, kad duobių, į kurias bus sodinami augalai, reikia prisikasti likus mėnesiui iki sodinimo, nes žemė turi spėti suslūgti. Taip pat reikia atidžiai sekti orų prognozę: kai tiktai pranešama apie šalnų tikimybę, iš duobės reikia pašalinti dalį žemių (maždaug tiek, kad vietoje jų tilptų šaknis). Tada duobę reikia uždengti fanera.
Kokybišką sodo žemę reikia pernešti į šiltą patalpą (vienai duobei reikia maždaug 10 l žemės). Atėjus sodinimo metui, reikia nubraukti sniegą, nukelti duobę dengiančią fanerą, paberti į duobę šiek tiek šiltos žemės, paguldyti šaknį ir užberti ją likusia šilta žeme, taip iki viršaus užpildant duobę. Šaknis turi būti visiškai sausa ir jos tikrai nereikia laistyti.
Jei bijūnus pasodinote vėlai (vėliau nei antroje spalio pusėje), duobės vietą rekomenduojama užmulčiuoti neutraliomis durpėmis. Durpių reikia paberti tiek, kad susidarytų 3–5 cm storio sluoksnis. Jo viršų reikia užkloti dviem sluoksniais baltos neaustinės medžiagos („spunbond“ tipo). Pavasarį šį dangalą reikia nukloti, o durpes – kruopščiai sugrėbstyti. Papildomas apsauginis sluoksnis bijūnų šaknims tikrai nepakenks, o mes galėsime būti ramūs, kad būsimiems sodo gyventojams nebaisūs jokie šalčiai.
Populiariausios bijūnų veislės
Ypač paklausūs yra medėjančio ir žolinio bijūnų hibridai „Bartzella“. Šios veislės bijūnai žydi didžiuliais geltonais žiedais, viduryje papildytais vyšninės spalvos atšvaitais.
Ypač puošniai atrodo koralų spalvos bijūnai, pvz., „Coral Sunset“. Purūs koralų atspalvio žiedai per visą žydėjimo laikotarpį išblunka kone iki baltumo, todėl šios veislės krūmai atrodo ypač dekoratyviai.
Dar viena veislė, kurią verta paminėti, – tai „Pastelegance“. Ji išvesta palyginti neseniai ir, nepaisant gana aukštos kainos, yra viena dažniausiai pageidaujamų. Aišku, stebėtis nereikėtų, nes būtent šios veislės bijūnai apsipila ypač retai pasitaikančios persikinės spalvos žiedais.