Tai vertingi ilgaamžiai augalai: kai kurios rūšys gyvena iki 200-300 metų. Natūraliai augančios gudobelės rūšys yra labai atsparios sausrai, ištvermingos žiemą, nors pirmaisiais metais auga gana lėtai – vidutiniškai po 20 cm per metus, bet vėliau prieaugis siekia iki 60 cm per metus. Lietuvoje natūraliai aptinkamos vienapiestė gudobelė (C. monogyna Jacq), miškinė gudobelė (C. rhipidophylla Gand.), grauželinė gudobelė (C. laevigata (Poir.) DC, rašo portalas miškininkas.eu.
Vienapiestė gudobelė auga miškų pakraščiuose, šlaituose, labiau paplitusi ten, kur sunkus kalkingas dirvožemis. Tai dažniausiai medis ar didelis krūmas, pasiekiantis ir 10 m aukštį. Ši rūšis pasižymi rausva kieta mediena, kuri tinka įvairiems gaminiams. Juk jau pats gudobelės vardas, išvertus iš graikų kalbos reiškia „tvirtas“. Šakutės dažniausiai turi maždaug 1 cm ilgio akstis. Tai pakitę ūgliai, nes kartais ant aksčių galima aptikti mažus lapelius, kurie greitai nukrinta. Balti žiedai sudaro didelius tankius žiedynus ir skleidžiasi gegužės mėnesio antroje pusėje. Tai medingas augalas, nors žiedų kvapas nėra malonus, bet jie gausiai lankomi vabzdžių-apdulkintojų. Vaisiai – iki 1 cm ilgio obuoliukai, tamsiai raudonos spalvos, prinoksta rudenį ir yra mėgstami paukščių.
Grauželinė gudobelė užauga iki 5-7 m aukščio, tai krūmas arba medis. Ši rūšis turi tvirtas akstis, kurių ilgis siekia iki 2,5 cm. Balti 1,5 cm skersmens žiedai sudaro retus žiedynus. Vaisiai beveik apvalūs, sunokę dažniausiai būna raudonos spalvos. Aptinkama drėgnuose paupiuose, lapuočių miškų retmėse, geriau auga sunkiose dirvose.
Miškinė gudobelė paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje, nors dažniau aptinkama Vakarų Lietuvoje. Tai iki 7-8 m aukščio krūmas ar medis, šakutėms būdingos retai išsidėstę 0,5 – 1,0 cm ilgio akstys. Balti žiedai surinkti į skydiškus žiedynus po 8-18, žydi gegužės-birželio mėnesiais. Rugsėjo mėnesį sunoksta raudoni ovalios formos vaisiai. Miško paukščiai juos noriai lesa ir taip išplatina sėklas. Miškinė gudobelė yra labiau šviesamėgė rūšis, tad yra dažnesnė retuose lapuočių miškuose, derlinguose lengvo priemolio ar priesmėlio dirvožemiuose.
Gudobelės dažniausiai dauginamos sėklomis: sėjama rudenį, lysvės mulčiuojamos lapais, o sėjinukai pasirodo kitą vasarą. Dauginama šaknų atžalomis ar auginiais, nors žalieji auginiai ilgokai šaknijasi. Siekiant greičiau gauti vaisių derlių, sodininkai dar taip pat daugina gudobeles skiepijimu, tuomet augalai vaisius pradeda vesti po penkerių metų.
Jauni gudobelių sodinukai gerai pakenčia persodinimą, tik iš pradžių augai lėtai. Dvimečius sodinukus galima sodinti ir pavasarį, ir rudenį. Sodinama į 0,6-0,7 m gylio duobes, į kurias dedama perpuvusio komposto, lapinės žemės, durpių, smėlio mišinio. Pasodinus reikėtų mulčiuoti maždaug 3 cm durpės sluoksniu, tačiau šaknies kaklelis turi likti dirvos lygyje. Sodinant vyresnius (4-5 m. amžiaus) augalus, prigijimas blogėja, nes gudobelės turi labai gilią šaknų sistemą, kuri kasant didelius sodinukus yra stipriai pažeidžiama. Įveisiant didelius gudobelių plotus, galima kasti atitinkamo gylio tranšėjas.