Apie populiariausius tarp mūsų rajono daržininkų mėgėjų dirvos paruošimo ir gerinimo būdus kalbėjomės su parduotuvės „Žalia stotelė“ vedėja Gene Šinkūniene. Ji ne tik mato visas populiarias tendencijas, negaili daržininkams patarimų, bet ir pati dalijasi ilgamete patirtimi. „Daržininkyste užsiimu nuo pat vaikystės, visi darbai man gerai žinomi“, – šypsosi pašnekovė.
Nuėmus derlių, dirvą būtina patręšti
Pasak G. Šinkūnienės, dirvą būtina pamaitinti ir rudenį, nuėmus derlių. „Nekalbu apie chemiją, mažai kas ją čia naudoja, bet natūralių trąšų dirvai būtinai reikia. Rudenį verta ją patręšti kaliu, pavasarį – azotu, todėl ir trąšos yra rudeninės ir pavasarinės. Kalis įsigeria į dirvą, pamaitina ją ir kitais metais garantuoja geresnį daržovių skonį“, – G. Šinkūnienė pataria rudenį dirvai nepagailėti kalio.
Dirvos kokybę labai pagerina ir natūralios žaliosios trąšos – sideratiniai augalai – garstyčios, facelijos, pašarinės pupos, pašariniai ir siauralapiai lubinai, dobilai, grikiai, vikiai, seradelės. Žaliosios trąšos atlieka fitosanitarinę funkciją, gerina dirvožemį, mažina piktžolėtumą ir eroziją.
Mėšlui prilygstanti žalioji trąša
Kaip sako G. Šinkūnienė, tarp Rokiškio daržininkų mėgėjų vienareikšmiškai populiariausios yra garstyčios. „Nenuostabu – jos greičiausiai sudygsta ir suželia, todėl, nuėmus daržoves, užtenka laiko jas užauginti. Tik, jei sausa, garstyčias reikia palaistyti, kitaip nesudygs“, – pataria pašnekovė.
G. Šinkūnienė pastebi, kad garstyčias, kaip trąšą, kasmet naudoja vis daugiau Rokiškio daržininkų mėgėjų.
„Žmonės čia draugiški, vieni su kitais dalinasi gerąja patirtimi, neslepia sužinoję ką naudingo. Žaliosios trąšos sėkmingai pakeitė mėšlą, nes jų poveikis dirvai – toks pats, o naudos dar daugiau. Juk su mėšlu prisivežam ir piktžolių, įvairių kenkėjų, o garstyčios atvirkščiai – trukdo ir stabdo piktžolių plitimą ir sėkmingai apsaugo dirvą nuo įvairių kenkėjų“, – apie garstyčių naudą daržams sako G. Šinkūnienė.
Stambesni daržininkai naudoja grūdines kultūras
Yra ir kitų naudingų sideratų. Galima būtų sėti lubinus, tačiau, kaip pastebi G. Šinkūnienė, šie dygsta kur kas lėčiau ir yra labai jautrūs šalnoms. „Tiesiog nespės sudygti, nes periodas nuo derliaus nuėmimo iki šalnų nėra ilgas, o ir koks bus ruduo nežinome, todėl garstyčios – geriausia išeitis. Aišku, turintiems daugiau žemės kitaip. Ją galima apsėti žieminėmis grūdinėmis kultūromis, o pavasarį aparti“, – pastebi pašnekovė.
Tokį būdą naudoja rajono daržininkė Zoja Šukienė. „Neturiu galimybių naudoti garstyčių. Derlių nuimam vėlai, tarkim, auginam daug kopūstinių daržovių, o jos – vis dar dirvoje, garstyčios nebespėtų sudygti. Sėjomainai naudojame grūdines kultūras“, – sako Z. Šukienė.
Norintieji žaliosios trąšos turi paskubėti
Kas garstyčių dar nepasėjo, bet ketina tai padaryti, pasak G. Šinkūnienės, turi paskubėti. „Jos turi gerai suželti, o tam reikia laiko. Nežinia, kada laukia šalnos, bet garstyčias būtina apkasti pasmulkintas iki šalnų“, – pataria daržininkams paskubėti pašnekovė.
G. Šinkūnienė atkreipia dėmesį: laikas sodinti svogūnines gėles, česnakus, kad nebūtų per vėlu. „Jiems reikia laiko išsišaknyti. Tik patariu sodinti giliai, kad šalnos jų neiškilnotų“, – pataria daržininkė.
Kad garstyčios duotų kuo daugiau naudos
G. Šinkūnienės teigimu, garstyčių nauda labiausiai pastebima jas naudojant nuolat, ne vienerius metus. Norint garstyčias paversti kuo naudingesnėmis trąšomis, jas reikia auginti maždaug iki 30 cm aukščio. Jeigu daržas jomis apsėjamas rugpjūčio viduryje, maždaug po mėnesio – antroje rugsėjo pusėje – garstyčios ima žydėti. Įprastai rugpjūčio viduryje lysvėse tebeauga daržovės, todėl garstyčios sėjamos vėliau, o tuomet žaliosios masės kiekis priklausys nuo drėgmės ir šilumos.
Apkasti jas reikia tada, kai žaliosios masės yra daugiausia – prieš pat garstyčių žydėjimą ar joms vos pražydus. Kai kurių daržininkų nuomone, garstyčių rudenį nereikia apkasti, nes žiemoti palikti sideratai neleidžia lietingu rudens ir pavasario metu išplauti mineralinių medžiagų. Neapkastose garstyčiose išsaugoti mineralai labai praverčia augalams pačiu intensyviausiu jų vystymosi metu – vasaros pradžioje.
Gerina dirvos būklę
Garstyčios suformuoja stiprią metro gylį siekiančią šaknų sistemą. Pakirtus šaknis, jos supūva per 1,5–2 savaites ir suformuoja dirvoje kanalų tinklą, padedantį orui ir drėgmei patekti į gilesnius dirvos sluoksnius. Taip išpurenamas podirvis ir gerinama dirvos struktūra.
Garstyčios, patekusios į dirvožemį, greitai suskaidomos ir mineralizuojasi, susidaro humuso medžiagos, todėl šis sideratas gausiai papildo dirvą organinėmis medžiagomis ir nauda nenusileidžia kompostui bei mėšlui.
Apsaugo nuo kenkėjų
Garstyčių trąšos yra tikros dirvožemio sanitarės, saugančios augalus nuo kenkėjų ir ligų, nes jose esantys eteriniai aliejai valo ir dezinfekuoja dirvą, naikina grybelius ir pasižymi baktericidinėmis ypatybėmis.
Garstyčių kaimynystė nepatinka daugeliui augalų kenkėjų. Jų nemėgsta amarai, skruzdėlės, šliužai, sraigės ir ypač bjaurūs augalų kenkėjai – spragšiai, kurie pridaro žalos visoms daržovėms ir dekoratyviniams augalams, nes minta požeminėmis augalų dalimis, išėda sėklas. Kelerius metus darže sėjamos garstyčios pajėgios visiškai išnaikinti šiuos kenkėjus.
Garstyčias rekomenduojama sėti ir ten, kur planuojama auginti bulves, nes jos apsaugos nuo kolorado vabalų, be to, naikina ir kitus bulvių priešus – nematodus.