Jei norite savo stalui užsiauginti šimtu procentų ekologiškai saugių daržovių, jas patariama tręšti tik organinėmis trąšomis, o mineralines trąšas naudoti tik iškilus būtinybei.
Natūralioms trąšoms taip pat priskiriamas humusas, kompostas, sideratai, užpilai (žaliosios trąšos), dugno dumblas, krosnių pelenai, koncentruotas krakmolas, pieno išrūgos, kiaušinių lukštai.
Ne visos organinės trąšos yra azotinės. Azoto daugiausia turi mėšlas ir žaliosios trąšos. Tačiau krosnių pelenai, pavyzdžiui, yra mineralinė trąša; jos apskritai neturi azoto. Kiaušinių lukštai, tiksliau kiaušinių lukštų milteliai, ir išrūgos yra kalcio bei fosforo šaltiniai. Kiaušinių lukštai daugiausia naudojami norint sumažinti dirvožemio rūgštingumą. Šia prasme dolomitinius arba kalkių miltus taip pat galima laikyti natūraliomis trąšomis.
Maloniausia tai, kad savadarbės organinės trąšos mums nekainuoja nė cento – gamybinė medžiaga auga tiesiai mums po kojomis. Pavyzdžiui, paprastosios dilgėlės, iš kurių galima pasigaminti pačių geriausių žaliųjų trąšų, taip pat apsaugo nuo daugelio kenkėjų.
Kaip pasigaminti trąšas iš dilgėlių?
Prisirinkite žydinčių dilgėlių (su „auskarais“). Susmulkinkite jas sodo žirklėmis.
Trečdalį laistymo talpyklos užpildykite smulkintomis dilgėlėmis, o likusią dalį užpilkite vandeniu.
Uždenkite talpyklą folijos lakštu arba sena dušo užuolaida ir apjuoskite ją virve, kad greičiau vyktų rūgimo procesas ir kad iš statinės nesklistų nemalonus kvapas.
Tarp lysvių taip pat galite paberti stambiai kapotų dilgėlių – jos atbaidys šliužus.