Amarų antpuoliui ruoškitės iš anksto
Amarai pavojingi dėl kelių priežasčių:
siurbdami syvus iš augalų, jie juos nualina;
pažeisti lapai ir ūgliai deformuojasi iš džiūva;
amarai sustabdo ūglių augimą, taip pat užkerta kelią kitų metų vaisių pumpurų formavimuisi;
cukringos išskyros užteršia lapų paviršių, vėliau prisideda dulkės ir grybelis;
amarai perneša virusines ir grybelines ligas;
amarų kolonijos gali visiškai sunaikinti jaunus augalus ir pražudyti iki trečdalio suaugusių medžių ūglių;
jeigu su amarais nekovosite, jie stipriai pakenks derliui.
Amarai nėra visaėdžiai. Tačiau jų taikiniu gali tapti gana daug kultūrų:
sodo (obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos);
daržo (pomidorai, agurkai, baklažanai, paprikos ir kitos daržovės);
dekoratyviniai medžiai ir krūmai (ievos, medlievos, aronijos, alyvos ir kiti augalai);
gėlės.
Ypač amarai pavojingi pavasario pabaigoje-vasaros pradžioje, kai jų populiacija pasiekia maksimumą.
Kovoti su jais reikia kartą per dvi ar tris savaites, nes amarai iš kiaušinėlių išsirita kas penkias-šešias dienas. Tik taip įmanoma suvaldyti jų skaičiaus augimą.
Labai svarbu nepertręšti augalų azotinėmis trąšomis, nes tada augalai formuoja švelnesnius lapelius ir ūglius, kuriuos amarai labai mėgsta. Taip pat atsargiai naudokite ir paprasčiausią mėšlą, mat jame labai daug azoto.
Reikia nepamiršti ir kovos su piktžolėmis, nes ant jų amarai veisiasi itin gausiai. Nepamirškite ir skruzdėlių – jos išnešioja amarus po visą sodą ir apsaugo juos nuo natūralių priešų. Iš liaudiškų kovos su amarais priemonių puikiai užsirekomendavo svogūnų lukštų nuoviras, česnakų ar pomidorų lapų antpilas. Galima naudoti šių trijų komponentų mišinį.