XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai visoje Sovietų Sąjungoje pradėta aktyviai statyti miestus, medžiams ir krūmams buvo suteikta daug reikšmės. Įgyvendindama apželdinimo planą, valdžia davė nurodymą kiekviename mieste ir gyvenvietėje pasodinti pakankamą kiekį augalų. Tuopos buvo sodinamos miestų centruose, gyvenamuosiuose rajonuose, net palei kelius.
Esmė ta, kad tuopos yra labai nepretenzingi medžiai, kuriems nereikia jokios ypatingos priežiūros. Jos puikiai pakenčia tiek šilumą, tiek šaltį, ir yra gana abejingos dirvožemio sudėčiai. Maža to, tuopoms nekenkia nei automobilių išmetamosios dujos, nei didelių gamyklų teršalai – priešingai, šie medžiai puikiai juos perdirba ir išvalo orą nuo nereikalingų medžiagų. Be to, tuopos garsėja kaip deguonies gamybos ir jo išskyrimo į aplinką rekordininkės.
Kita priežastis, kodėl buvo pasirinktos tuopos, buvo jų kompaktiškumas. Šių medžių vienoje eilėje buvo galima pasodinti daug daugiau nei, pavyzdžiui, kaštonų ar klevų. Be to, dėl pailgos šių medžių lajos beveik nebuvo poreikio jų genėti, taip pat sumažėjo tikimybė, kad ant žmonių nukris jų šakos.
Nuostabūs medžiai, ar ne? Tačiau yra dar vienas mažai kam žinomas faktas – „vyriškosios“ tuopos neskleidžia pūkų, t. y. žydi tik „moteriškosios“ tuopos. Sovietų Sąjungoje iš pradžių buvo planuojama sodinti tik vyriškus medžius. Tačiau sodinimo terminai buvo per lėti, todėl teko griebtis ir moteriškų tuopų. Jos ilgainiui virto plačiai paplitusia problema.
Tačiau tuopų nereikėtų kaltinti dėl visų mirtinų nuodėmių. Iš tikrųjų alergija tuopų pūkams pasitaiko itin retai. Problema yra kita: šių medžių pūkai skraido tuo pačiu metu, kai žydi ir kiti augalai, įskaitant ir tuos, kurie alergizuoja itin stipriai. Tuopų pūkai tik surenka ir perneša kitų augalų žiedadulkes. Dėl šios priežasties tuopos miestuose pamažu užleido vietą kitiems medžiams, mažiau platinantiems alergenus.