Jeigu pavasarį norisi pasidžiaugti sveikais bijūnais, rudenį būtina skirti jiems šiek tiek dėmesio. Krūminiai bijūnai auga ganėtinai lėtai – suaugusiais yra laikomi 5–10 metų kerai, bet šiaip šios rūšies bijūnai gali sulaukti šimto ar net daugiau metų. Kad prigytų ir pražystų, krūminiams bijūnams gali prireikti net ketverių metų. Ši taisyklė galioja neatsižvelgiant į tai, ar augalas žydėjo, kai buvo įsigytas.
Krūminių bijūnų sodinimas rudenį
Ruduo – ypač tinkamas metas krūminiams bijūnams pirkti ir sodinti. Tai galima atlikti ir anksti pavasarį, tik jokiu būdu ne pavasario pabaigoje arba vasarą, kadangi per karščius ir nusistojus sausiems orams krūminiai bijūnai sunkiai prigyja.
Jei nėra būtinybės, krūminių bijūnų geriau nepersodinėti, kadangi tokia intervencija lėtina jų augimą: kol augalas kaip reikiant įsišaknija naujoje vietoje, augimas, tiesą sakant, praktiškai sustoja.
Jei bijūnus ketinate sodinti rudenį, pirmiausia parinkite tinkamą vietą – saulėtą arba tik šiek tiek dengiamą šešėlio, neužpučiamą stipraus vėjo. Tarp augalų reikia palikti 1,5–2 metrų atstumus. Turite suprasti, kad vietas, kuriose augalai bus pasodinti, reikia traktuoti kaip nuolatines jų augimo vietas.
Krūminiai bijūnai mėgsta neutralią, humuso gausią ir gerai drenuojamą dirvą. Jiems gali tikti ir saikingai rūgšti arba šiek tiek šarminė žemė. Daugelio rūšių gruntą pavyksta pagerinti perkasant su organinės kilmės priedais, tokiais kaip sode susidarantis kompostas arba stipriai perpuvęs mėšlas. Perkasti reikia prieš sodinimą. Visgi labai rūgšti arba šarminga žemė krūminiams bijūnams netinkama.
Daugelio rūšių krūminiai bijūnai įskiepijami į žolinių bijūnų poskiepius. Sodinti juos reikia taip, kad skiepo ir stiebo sujungimo vieta atsidurtų per maždaug 15 cm po žeme. Giliai pasodintas įskiepytas augalas bus skatinamas pereiti prie savų šaknų. Tai, tiesą sakanti, ir yra pagrindinis rudeninio krūminių bijūnų sodinimo ypatumas, skiriantis šio tipo augalus nuo žolinės atmainos giminaičių.
Pasodintą augalą reikia palieti, kad žemė kiek nusėstų. Vėliau, ligi pačios šalnų pradžios, ypač jei laikosi sausi orai, reikia laikytis reguliaraus laistymo režimo. Praėjus metams įsišaknijusių krūminių bijūnų reguliariai laistyti nebereikia.
Kad gėlės intensyviai augtų ir gausiai žydėtų, kiekvieną pavasarį ir vasaros pabaigoje arba prasidėjus rudeniui jas reikia patręšti kompleksinėmis trąšomis (kvadratiniam kilometrui žemės turėtų tekti 70 g trąšų). Nuo trąšų, kuriose daug azoto, derėtų susilaikyti.
Rudeninis krūminių bijūnų genėjimas
Krūminiai bijūnai, kaip jau minėta, – ilgaamžiai, lėtai prie pakitusių aplinkybių prisitaikantys augalai, todėl savaime kyla klausimas, ar reikia juos genėti.
Tarkim, Paeonia delavayi veislės bijūnai, žydintys smulkiais raudonais arba geltonais žiedais, ganėtinai greitai suauga į galingus krūmus ir jų stiebus rudenį reikia praretinti. Rudenį pašalinant seniausius įsišaknijusio augalo stiebus (juos reikia nupjauti prie pat žemės) pavyksta kontroliuoti krūmo dydį, be to, taip prižiūrimas bijūnas kiekvieną pavasarį pražys puikiais žiedais. Nukritus lapams reikėtų trečdaliu patrumpinti ilgiausius ūglius, kad krūmas imtų tankėti ir šakotis.
Apsikritai, krūminiai bijūnai genimi minimaliai. Pakaks, jeigu pašalinsite ūglius, ant kurių buvo susiformavę žiedai. Juos galima nupjauti vasarą arba rudenį, kai jau užsimezga sėklos.
Krūminių bijūnų ūgliai prieš žiemą nenupjaunami. Jei per atsitiktinumą juos nupjautumėte prie pat žemės, pavasarį gali išaugti naujos šakos, tačiau tiktai tada, jei augalas gerai įsišaknijęs. Jei šakos sėkmingai atauga, per porą–trejetą metų gali susiformuoti atjaunintas krūminio bijūno keras.
Jei augalas turi pernelyg mažai stiebų arba yra netaisyklingos formos, palinkusius, kreivus ūglius reikėtų gerokai patrumpinti, tačiau ne rudenį, o pavasarį. Taip pat kiekvieną pavasarį reikia išpjaustyti visus sudžiūvusius ūglius, o senus patrumpinti paliekant 10 cm.
Krūminių bijūnų žiemojimas: 6 esminiai žingsniai
Krūminiai bijūnai sėkmingai atlaiko šaltį. Vėlų rudenį jų lapai apmiršta, o patys augalai iki pavasario išlieka ramybės būsenos (ji trunka nuo gruodžio iki kovo). Vidutinio klimato juostos regionuose krūminiai bijūnai žiemai apdengiami, tačiau prieš tai reikia atlikti toliau suminėtus darbus.
1. Pašalinkite lankus ir įvairias atramas, naudotas krūmui palaikyti. Sudėkite visa tai į saugią vietą, kad atėjus pavasariui vėl galėtumėte panaudoti pagal paskirtį.
2. Kiekviena rudenį, spalio pradžioje, būtina kruopščiai apdėti mulčiu aplinkui krūmą paliktą plikos žemės apskritimą, kadangi krūminiai bijūnai, kitaip nei žoliniai, turi paviršinę šaknų sistemą. Kai paviršinis žemės sluoksnis visiškai sušals užberkite jį 2,5 cm storio mulčio sluoksniu. Jeigu mulčiuosite pernelyg šiltą dirvą, gali „nubusti“ miegantieji pumpurai. Kad pavyktų išsaugoti drėgmę, kaip mulčią patartina naudoti organines medžiagas, pavyzdžiui, kompostą, durpes. Stenkitės, kad mulčio nepatektų ant stiebų, nes jis gali išprovokuoti puvimo procesą. Šiaudų, lapų arba mėšlo naudoti nereikėtų, kadangi šiose medžiagose gali įsiveisti kekerinis puvinys, be to, jos vilioja graužikus. Pavasarį mulčią reikia pašalinti.
3. Artėjant žiemai nuvytusius augalo žiedus reikia pašalinti, kadangi daugelis krūminių bijūnų yra hibridiniai ir retai kada užmezga gyvybingas sėklas. Bet kuriuo atveju pavyktų suformuoti nebent atsitiktinių požymių rinkinius, o iš sukauptų sėklų išaugę daigai pasižymėtų skirtingomis charakteristikomis. Visgi jeigu auginate rūšinį augalą, jo dauginimas gali tapti įdomiu užsiėmimu.
4. Kad augalas lengviau atlaikytų šaltį, pašalinkite lapus. Sugrėbkite tuos, kurie nukrito. Jei reikia, apdorokite bijūną ir aplink krūmą esantį žemės apskritimą preparatu nuo kekerinio puvinio, o rudenio viduryje tvirtai suriškite ūglius, kadangi temperatūrai gerokai pažemėjus sumažėja jų tvirtumas. Pašalintus stiebus ir lapus išmeskite arba sudeginkite. Šios bijūnų dalys nekompostuojamos, nes gali išprovokuoti kekero (grybelinis susirgimas) įsiveisimą: tai ypač tikėtina drėgnomis sąlygomis. Aplink kiekvienų krūminio bijūno kerą esanti dirva turi likti švari.
5. Nusistovėjus šaltam orui (tikriausiai lapkričio pradžioje arba viduryje) augalą reikia apdengti – suformuoti savotišką palapinę iš eglišakių. Galima naudoti ir džiuto audinį arba agrotekstilę (40 g/m2 tankio).
Itoh hibridų, taip pavadintų juos išvedusio japonų selekcininko Toichi Itoh garbei, prieš žiemą uždengti nereikia. Šių veislių bijūnų lapai – kaip krūminių, tačiau stiebai atėjus žiemai nunyksta – lygiai kaip žolinių bijūnų.
6. Žiemos pabaigoje teikia pašalinti visus numirusius ūglius, nupjaunant juos iki sveiko pumpuro arba keik aukštesniame nei žemės paviršius lygyje.
Mirusius jaunų augalų ūglius reikia nupjaustinėti tik pirmus porą metų – taip augalas geriau prigis, tačiau vėliau, kai krūminio bijūno keras įgauna tinkamą formą, reguliarus ūglių išpjaustymas nustoja aktualumo.