Vaistažolių auginimo, rinkimo ir apdirbimo verslai skiriasi nuo kitų žemės ūkio produktų gamybos tuo, kad jiems reikia daug rankų darbo arba brangios žemės ūkio technikos. Dėl to smulkių Lietuvos ūkininkų ir vaistažolių rinkėjų produkciją dažnai nukonkuruoja stambių Lenkijos ūkių vaistažolės.
Lietuviškų vaistažolių mažėja
Dėl to, tik maža dalis lietuviškų arbatų ir kitokių iš vaistažolių pagamintų produktų gaminami iš Lietuvoje surinktų ar užaugintų vaistažolių. Nors jų paklausa auga, bet pasiūla nekinta.
Laukinėje gamtoje surenkama kelis kartus mažiau vaistažolių nei buvo surenkama prieš 20 metų. Tai lemia kelios priežastys. Visų pirma, žmonės žoleles renkasi patys sau ir neparduoda jų supirkėjams dėl mažų kainų. Kita priežastis - laukinių vaistažolių ploto mažėjimas. Purškiant žemės ūkio pasėlių laukus, cheminės medžiagos paveikia ir aplink laukus esančia laukinę augmeniją.
Statistikos departamento duomenimis, aromatinių, prieskoninių ir medicininių augalų Lietuvoje užauginama nedaug. Šiandien šių augalų plotai Lietuvoje užima maždaug 2500 hektarus. Tai 9 kartus mažesnis plotas nei buvo prieš 5 metus.
Dauguma vaistažolių rinkėjų mano, kad vaistažolių Lietuvoje surenkama mažai dėl nustatytų minimalių supirkimo kiekių supirktuvėse ir žemų supirkimo kainų. Dėl to supirkėjams daug labiau apsimoka importuoti pigesnes lenkiškas vaistažoles didesniais kiekiais, nei pirkti iš vietinių gyventojų.
Šiais metais supirktuvės už kilogramą čiobrelių siūlo maždaug 3 eurus, liepų žiedai supirkinėjami po 7 eurus už kilogramą, pipirmėčių lapai už 2,5 eurų. Vis dėlto, norint surinkti bent kilogramą šių vaistinių augalų tenka nemažai paplušėti, nes džiūdami augalai kartais praranda daugiau nei 90 proc. svorio.
Didžiausi supirkėjai taiko skirtingas minimalaus superkamo kiekio strategijas. „Acorus Calamus“ atstovų teigimu, jų supirktuvėse iš žmonių nuperkamas bet koks kiekis žolelių, minimali kvota taikoma tik žolelių augintojams, kurie turi atnešti bent 300 kilogramų žaliavos. Švenčionių vaistažolių fabrikas vienoms žolelėms yra nustatęs minimalų kiekį, kitoms ne. Taip yra dėl brangaus žolelių tyrimo.
„Vienos rūšies vaistažolių patikrinimas kainuoja nuo 300 iki 500 eurų. Jeigu turime 10 kg žolelių mes negalime sau leisti jų tikrinti. Reikia bent kelių šimtų kilogramų. Dėl to populiariausioms žolėms - liepžiedžiams, ramunėlėms, pipirmėtems - mes netaikome kiekio reikalavimų, nes tuos kelis šimtus kilogramų gauname iš keliolikos rinkėjų. Bet jeigu kažkas atneš tarkim 5 kilogramus retų žolelių, tuomet mes negalėsime jų supirkti, nes neturėsime galimybės jų patikrinti“, – teigia Švenčionių vaistažolių fabriko direktorius Elmontas Pocevičius.
Tačiau Lenkijoje vaistažolių ūkiais sustiprėjo dėl valstybės ir Europos Sąjungos paramos, kai Lietuvoje ji daug mažesnė.
Lietuvoje ekologiški vaistažolių ūkiai kasmet gauna 487 eurų už hektarą išmokas, tačiau ekologiškų daržovių ir uogų augintojai gauna didesnes išmokas. Pavyzdžiui, už hektarą ekologiškai auginamų bulvių išmokama 525 eurų per metus.
Darbo daug ir jis garsina šalį
Dažnai vaistažolėms reikia daug daugiau darbo nei kitų žemės ūkio kultūrų auginimui. Laukai nėra dideli, tačiau nėra ir specialios technikos jiems apdirbti. Vaistažoles tenka ravėti, skinti ir per rinkinėti rankomis.
„Aromatinių žolynų“ įkūrėja Milnora Pšibišauskienė teigia, kad norint pagaminti 20 gramų arbatos, reikia surinkti maždaug 200 gramų žolelių. Norint priskinti tokį kiekį tikrai reiks kibirėlio ar krepšelio.
„Išdžiovinus žoleles jos praranda apie 80 procentų savo buvusios masės. Be to, prieš pakuojant reikia pašalinti didžiąją dalį stiebų“, – pasakoja M. Pšibišauskienė.
„Mūsų džiovyklos įrengtos 2009-aisiais metais, dar tada jos kainavo nemažai, o norint įrengti modernesnes džiovyklas kainuoja labai daug. Žoleles pakuojame rankomis, tam neturime jokių aparatų“, - antrina agronomė Birutė Jonkuvienė.
„Acorus Calamus“ vaistažolių fabrike dirba 120 žmonių ir šioje įmonėje darbuotojai kasmet rankomis perrenka daugiau kaip 300 tonų vaistažolių.
Bendrovės atstovai teigia, kad didžiąją dalį savo produkcijos parduoda Lietuvoje, bet eksportuojama į Latviją bei Estiją ir daugybę kitų pasaulio šalių.
„Ryškus natūralių vaistažolių produktų paklausos augimas pastebimas ir tolimose Rytų šalyse: Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijoje, Katare. Taip pat Jungtinėse Amerikos valstijose. Šios šalyse arbatos pradedamos naudoti gydimui ir organizmo stiprinimui“, – teigia įmonės atstovai.
E. Pocevičius taip pat sako, kad dauguma jų produktų parduodami Lietuvoje, tačiau nemaža dalis eksportuojama.
„Visų pirma eksportuojame į aplinkines šalis: Latviją, Estiją. Šiek tiek į išeivių šalis – Jungtinę karalystę, Airiją. Paskutiniu metu turime užsakymų iš Azijos. Kur yra vartojimas, ten mes turime kažkokią rinką. Taip pat Arabijos regionas atranda vaistažoles. Jie vartoja jas kaip vaistus“, – pastebi E. Pocevičius.
Vaistažoles į užsienį parduoda ir mažieji apdirbėjai. Jadvygos Bovyčiūtės ūkyje užaugintos žolelės perkamos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Tik apie 5 procentus visos savo produkcijos parduodame užsienyje gyvenantiems pirkėjams. Dažniausiai tai ten dirbantys tautiečiai, arba turistai kažkada užsukę į mūsų ūkį“, – aiškina ūkininkės pavaduotoja – agronomė B. Jonkuvienė.
Suvartojama daugiau nei užauginama
Švenčionių vaistažolių fabriko direktoriaus E. Pocevičiaus teigimu, mūsų šalyje vaistažolių suvartojama daugiau nei kitose Europos valstybėse. Pastaruoju metu vartojimas yra pastovus.
„Vaistinėse pardavimai jau 4 ar 5 metus mažėja. Kita vertus, maisto prekių parduotuvėse vaistažolių arbatų nuperkama vis daugiau. Taip yra, nes dalis žmonių vaistažoles pradeda vartoti ne kaip vaistą ar sveikatai stiprinti skirtą preparatą, bet kaip skanų gėrimą. Dėl to bendrai vartojimas išlieka gana stabilus“, – sako E. Pocevičius.
Ūkiai, kuriuose auginamos ir apdirbamos vaistažolės, iš dalies patvirtina šią nuomonę.
J. Balvočiūtės ūkyje užaugintų ir perdirbtų žolelių kasmet parduodama panašiai. Todėl augančio vartojimo nematyti.
Vis dėlto, lietuviai suvartoja daugiau vaistažolių nei užaugina ar surenka, todėl importo poreikis visada yra.