Tuo tarpu Europos Sąjungos žaliojo kurso programos siekis perpus sumažinti augalų apsaugos produktų naudojimą verčia žemės ūkio ir mokslo atstovus gūžčioti pečiais – kaip kovosime su invaziniais ir sugrįžtančiais kadaise suvaldytais kenkėjais be specialių priemonių?
Daugiau nei tris dešimtmečius Kėdainių rajone ūkininkaujantis Mantas Žiuperka susidūrė su netikėta problema – vidury rapsų lauko ėmė nykti augalų lapai.
„Koteliai likę, lapukai apgraužti ir visi apie 20-30 metrų nuo lauko krašto. Kvietėmės virš ketvirtą dešimtį darbo patirties skaičiuojantį agronomą, kuris negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, kokia neganda ištiko pasėlius. Dienos metu kasėm dirvą, ropojom aplink rapsus – nieko neradom, kol nenusprendėm patikrinti laukų naktį ir aptikom augalus ėdančius šliužus. Negalėjome patikėti, nes įprastai jie atslenka iš pakraščių, o ir šiaip Kėdainių rajone apie juos mažai girdėti“, – pasakoja ūkininkas.
Lietuvoje su šliužų problema daugiausiai susiduria sodininkai ir ūkininkai pietinėse šalies dalyse, bet keičiantis orams ir šylant klimatui invazinės rūšys paplinta greičiau ir plačiau. Apsisaugoti nuo kenkėjų reikia iki jiems išsiritant, nes piršto dydžio šliužų naikinimas neužkerta kelio tolesniam jų dauginimuisi – jie jau būna sudėję naujas kiaušinėlių dėtuves.
„Supratome, kad 2 savaites pavėlavome identifikuoti šliužų problemą ir sprendėme ją barstydami granules, kurias jie suėda ir žūsta. Jei ne augalų apsaugos produktai, būtume netekę viso derliaus, dabar atsipirkome dideliais nuostoliais: prarasta dalimi derliaus ir išlaidomis pesticidams. Augalų apsaugos produktai yra brangūs, mokame 30 Eur už hektaro apsaugą, o hektarų turime – tris šimtus, todėl stebina žmonių šnekos apie ūkininkų piktnaudžiavimą augalų apsaugos produktais. Šiemet, pavyzdžiui, dėl spragšių lervų netekome visų braškių – turėjome sunaikinti augalus ir juos persodinti, tad kelia nerimą ES planas sumažinti augalų apsaugos produktų naudojimą“, – kalbėjo M. Žiuperka.
Lietuva reguliuojama pagal Europos šiaurės šalių regiono normas, dėl to turime tris kartus mažesnį augalų apsaugos produktų pasirinkimą nei pietų šalyse. Šylant orams, iš pietų valstybių atvykstant invaziniams kenkėjams, neturėsime priemonių su jais kovoti, nors Europos šalys, iš kurių kenkėjai atklysta – turi.
Nuo lauko iki tuštesnio stalo
ES planuojama strategija „Nuo lauko iki stalo“ numato iki 2030 m. perpus sumažinti augalų apsaugos produktų nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių naudojimą, taip pat – penktadaliu sumažinti trąšų naudojimą. Eskaluojama švaraus maisto problema, nors Lietuvos ir ES ūkiuose taikomi aukščiausi pasaulyje saugumo standartai, kurie jau dabar lemia, kad 96,1 proc. regione užaugintų vaisių, daržovių ir kitų augalinių produktų neturi jokių pesticidų likučių pėdsakų. Lietuvoje užaugintas maistas yra bene saugiausias iš saugiausių pasaulyje – 98,3 proc. mūsų augalininkystės ūkiuose užaugintos produkcijos yra be jokių likučių.
Lietuvoje taikomi tvarios žemdirbystės principai ir dėl minimalaus žemės dirbimo galime džiaugtis gausia sliekų populiacija, derlingu dirvožemiu ir vešliais augalais, tačiau jie džiugina ne tik mus, bet ir kenkėjus.
„Šiltas ir ilgas ruduo žemdirbiui – ne visada padėjėjas. Vasarą girdėjome daugiau sodybų savininkų nusiskundimų, kad invaziniai šliužai naikina viską paeiliui daržuose, o sudygus rapsams šliužai įniko ir į juos – pasipylė klausimai kaip apsisaugoti“, – pasakoja Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Roma Semaškienė.
Iki šiol Lietuvos rapsų laukuose dažniau buvo sutinkami dirviniai šliužai, tačiau, neišvengiamai, palankiomis sąlygomis gali išplisti ir kitos, tarp jų – ir invazinės rūšys. Rapsų laukuose šių kenkėjų rankomis surinkti ir fiziškai sunaikinti neįmanoma, todėl pasitelkiami augalų apsaugos produktai. Lietuvoje imamas riboti šių produktų skaičius ir jau stebimos to pasekmės.
„Nelikus beicų su insekticidiniu poveikiu, rapsų pasėliuose kasmet stebime spragių, šakniagumbinio paslėptastraublio, minamusės, rapsinio pjūklelio pažeidimų skaičiaus augimą. Norint išvysti pagrindinius rapsų žaladarius ar jų veiklos pasekmes, ilgai vaikščioti po pasėlį, deja, nebereikia. Nuolat ieškome sprendimų, kaip sumažinti augalams daromą žalą atsižvelgdami į esamą situaciją ir į ateities perspektyvas, tačiau, kai kada sprendimus priima politikai, deramai neįvertinę savo veiksmų pasekmių, nepateikdami realių augalų apsaugos alternatyvų. Tvarumo turime siekti drauge, apgalvotai, atsiremdami į mokslo žiniomis grįstas rekomendacijas“, – įsitikinusi dr. R. Semaškienė.
Nyderlandų Vageningeno universiteto ir mokslinių tyrimų centro tyrimas atskleidė, kad pagal ES Žaliąjį kursą atsisakius augalų apsaugos produktų augalininkystės ūkiuose derlius gali sumažėti penktadaliu, o kai kurių kultūrų – net perpus. ES Jungtinio tyrimų centro (JTC) studija nustatė, kad žemės ūkiui siekiant perpus sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį Europoje, dėl sumažėjusio produktyvumo, teks pirkti maisto produktus iš trečiųjų šalių, o emisijos tiesiog persikels į jas, tad realiai nebus sumažintas neigiamas poveikis planetai. Paradoksalu, bet siekdami gero, judame priešinga linkme.
Kelias į tvarų ūkininkavimą – grįstas mokslu
Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė Zita Varanavičienė dalinasi įžvalgomis iš „Environment Resources Management“ Kanadoje organizuotos lektoriaus Euros Jones paskaitos, kurios metu auditorijai pateikti europiečius verčiantys atsibusti faktai. Jei praeito tūkstantmečio aštuntame dešimtmetyje net trečdalis visų pasaulio inovacijų atsirasdavo ES šalyse, tai 2011 m. jų liko tik 16 procentų. Sukurto inovatyvaus produkto kelias iki vartotojo ES šalyse net tris kartus ilgesnis nei likusiame išsivysčiusiame pasaulyje: ES trunka iki šešerių metų, kitur – užtenka dvejų.
Šis ruduo buvo itin derlingas kenkėjais: vidurio Lietuvos buksmedžių medelynus nusiaubė invazinis buksmedinis ugniukas, sodus užplūdo ir ūkiuose padažnėjo invaziniai šliužai, sugrįžo spragės ir kiti kenkėjai, kuriems atsakas – augalų apsaugos produktai. Mokslas nuolat ieško saugiausių ir geriausių būdų apsaugoti derlių, o norint į rinką įvesti naują preparatą kartais prireikia dešimtmečio, per kurį išsamiai šie produktai yra tiriami ir vertinami, įskaitant saugumą žmogui ir poveikį aplinkai .
„Žmonės instinktyviai gina savo turtą, tad kuo labiau užveriame duris legaliai rinkai, tuo plačiau atveriame pasirinkimo galimybes šešėliui, falsifikatams, klastotėms, uždraustiems įvežtiniams produktams ir pan. Saugaus ir tvaraus žemdirbystės verslo ateitis slypi mokslu ir duomenimis grįstuose sprendimuose, atsiribojant nuo emocijų“, – teigia Z. Varanavičienė.