Iš visų pusių pastatų apsuptas Lampickų kiemas – puiki erdvė vešėti ir retesniems augalams. Gausu jame ir japoniško sodo akcentų.
Kieme dominuoja spygliuočiai – pušys, maumedžiai, Lausono puskiparisiai, bet rasta vietos medėjantiems bijūnams, kelių spalvų magnolijoms, net senoviniam auskarėliui, atsivežtam iš vaikystės Pakruojo.
Sutuoktiniai – meno kūrėjai, tad visa sutupdyta, suderinta: savas vietas turi ir smėlingos Dzūkijos natūralus rieduliukas, ir Sauliaus iš savo vaikystės laukų, Rozalimo apylinkių, parsivežtasis ar parsibogintas net iš svetimos šalies.
Plokščių akmenų apsuptas nedidukas, bet gilus tvenkinukas su japoniškais dekoratyviniais karosais.
Saulius kelis kartus pabeldžia į tvenkinio kraštą ir suplaukia žuvelės skanesnio kąsnelio pasiimti vos ne iš šeimininkų rankų.
Buvo metas, kai tvenkinėlyje radosi kelios varlytės, vieną jų, varlę Domicėlę, Saulius buvo prisijaukinęs. Bet kartą iš Miesto sodo atvinguriavo žaltys. Po jo apsilankymo prie tvenkinuko varlių kurkimo nesigirdi iki šiol.
S.Lampickas vienas pirmųjų Dzūkijos sostinėje ėmėsi bonsų meno. Tai buvo apie 1984-uosius metus, po studijų Kauno miškų technikume. Šiandien jo bonsų kolekcijoje yra ir liepos medis.
Tačiau įspūdingiausias Lampickų kiemo akcentas – dviskiautis ginkmedis, kuris tikrai gali pretenduoti į ginkmedžius rekordininkus, bent Dzūkijoje tai tikrai.
Saulius kalba, kad medelį maždaug prieš 40 metų jam padovanojo vienas miškininkas.
„Pasodinau iš meilės dzūkei mergaitei. Kaip ir nieko įdomaus, bet tai dviskiautis ginkmedis. Aš visada sakiau: didesnio Dzūkijoje nėra, bet dabar kužda mintis, kad tai gali būti antras Lietuvoje“, – mano Saulius.
Jis mena, kad tuomet, kai sodino medelį, užu jų kiemo valdų buvo tik sodas. Dabar ten aukštas namas, savotiška užuovėja svetimšaliui medžiui. Pasodintas ginkmedis kurį laiką nenoriai stiebėsi į viršų, sparčiai augti ėmė tik pastaruosius penkiolika metų. Gal sotesnę dirvą jo šaknys pasiekė.
Aukštas medis daug lapų užaugina, po šalnų jie nukrenta vienu metu, storu sluoksniu visa užkloja. Saulius kartais padžiazuoja ne tik kurdamas meną, bet ir gyvenime. Atvirai pasakoja, kad šiemet, kol dar nesužaliavo jų ginkmedis, jis įlipo į jį ir išmatavo. Keturių dešimčių metų ginkmedžio aukštis – apie 14 metrų, skersmuo krūtinės aukštyje – 0,45 metro.
Dviskiautis ginkmedis svečiams jau tapęs kelrodžiu į meno kūrėjų namus. Saulius teisus, senesnio ir aukštesnio dviskiaučio ginkmedžio Dzūkijoje nėra.
Žinoma, kad seniausias šalyje ginkmedis auga Švėkšnos dvaro parke, jam jau gerokai virš šimto metų.
Seniausias pasaulyje – virš 2500 metų, vadinasi, yra augęs dar prieš Kristų. Reliktinis augalas vešėjo jau tada, kai po žemę bėgiojo ir jo lapais maitinosi dinozaurai.
Ginkmedžiai ilgaamžiai gal todėl, kad pakenčia užterštumą, lengviau negu kiti medžiai išgyvena gaisrus, nes lapuose ir žievėje turi medžiagų, kurios atsparios ugniai.
Ginkmedis – pušūnas, jis artimesnis spygliuočiams nei lapuočiams. Vyriškas augalas būna siauromis lajomis, moteriškas plačiomis. Vaisiai – nedidelės slyvukės, kurios yra valgomos. Džiovinti lapai ir sėklos medicinoje naudojami jau tūkstančius metų. Tai geri vaistai nuo kraujotakos ir ypač smegenų veiklos sutrikimų.