„Kai manęs paklausia, ar galėčiau padovanoti kurį nors bonsą, pasiūlau vienų metų pušelę, kurios nenori, nes tai mažytis augalas. Jie mano augintiniai. Nekyla ranka keletą metų puoselėto augalo atiduoti kažkam, kuris jo neprižiūrės ir numarins. Su kiekvienu bonsu praleista daug laiko, pašnekėta“, – neslepia V. Šidagis, nors kelias iki bonsų specialisto nebuvo lengvas ir greitas.
„Dešimt metų praleidau Lukiškių kalėjime, ant asfalto, kur nebuvo jokios žalumos. Atvažiavus į Pravieniškes akį džiugino kiekvienas krūmelis. Prieš vienuoliką metų pasivaikščiojimo kiemelyje radau klevo sėklą ir ją pasodinau vazone“, – kelią į bonsų pasaulį prisimena V. Šidagis, apie tai pasakojantis laidoje Delfi tema.
Jis sako, kad pirmiausia medį sodino į paprastą vazoną, į žemę. Tačiau vėliau pradėjo domėtis, kaip teisingai reikia auginti šiuos miniatiūrinius medžius. Paaiškėjo, kad jų niekas neaugina dirvoje, o jos vazone tik 10–15 proc.
Likusi dalis – lavos akmenukai ir akadamo molis. (Akadamas – tik Japonijoje randamas vulkaninės kilmės granuliuotas molis. Skirtingai nuo kitų panašių medžiagų, jis ilgiau sulaiko drėgmę, todėl idealiai tinka, kai norite auginti augalus, kuriems reikia daug vandens – red. past.)
Iki tol su žemės ūkiu jis nebuvo susijęs. Tačiau pabrėžia, kad kartu su augalais atsirado ir atsakomybės jausmas.
Teritorija, kurioje gyveno nuteistieji, nedidelė, ir žmogus, matydamas, kaip iš sėklos išdygo medelis, kurį, greičiausiai, kažkas būtų numynęs, jį perkeldavo į vazoną. Taip susiformavo kolekcija, kurioje daliai augalų 8-10 metų. Kiek jų yra, pats bonsų augintojas nebesuskaičiuoja.
„Visi augalai išauginti iš sėklų. Po pirmųjų pradėjau domėtis kitais medeliais, pavyzdžiui, kaštonais“, – prisipažįsta V. Šidagis, neturintis galimybės įdomių medelių ieškoti gamtoje, kaip daro kiti meistrai.
Dalis augalų žiemą žūsta, nes jie šaltąjį metų laiką praleidžia lauke, pageidautina po sniegu. Jei jo mažiau, Virgilijus juos užkasa, kaip būna natūralioje gamtoje.
Žmogus mėgino auginti ir egzotinius augalus – sekvoją, baobabą, tačiau jie žuvo. Kitas augalas, kurį mėgino auginti, bet „santykiai nesusiklostė“, – tai ąžuolas. Medžių karalius nepasidavė ir vazone neprigijo.
„Kuo mažesnis vazonas, tuo augalas lėčiau auga. Pasodinus į didesnį plečiasi. Formą suteikiama sukant vielas. Augalus prižiūriu kasdien. Negalėčiau niekur išvažiuoti. Prie jų esu pririštas kaip prie vaikų ar augintinių. Patikėti kitam žmogui laistyti negali. Paprastai kenkia perlaistymas. Kada reikia lieti, parodo akadamo molis, kuris pabaltuoja“, – dėsto V. Šidagis ir aiškina, kaip ruošiamas gruntas: žemės – 30 proc. 50 proc. – akadamo, o kas liko – lavos akmenukai.
Pradžioje tokios prabangos kaip japoniškas molis ar lavos akmenukai bonsų augintojas neturėjo ir naudojo raudoną skaldytą plytą. Molį keitė žvyru. Vėliau pataisos namų administracija leido įsigyti specialių priemonių. Dalį vazonų taip pat gaminosi pats – liejo iš cemento maisto pakuotėse. Tręšia paprastomis gėlių trąšomis, tačiau jas gerokai praskiedžia, kad nenudegintų šaknų.
„Jei turi normalių priemonių, neverta žaisti su jų pakaitalais. Augalai geriau auga, nepūna šaknys“, – aiškina V. Šidagis ir pastebi, kad kai žmogus gauna bonsą dovanų ar perka, neįvertina, kad jis pasodintas durpėje, ar kitame dirvožemyje ir nepersodintas augalas žūsta.
Kitas niuansas – augalai nemėgsta kai keičiama jų vieta. Bonsas formuojamas kamieną apsukant viela. Tačiau būtinai turi būti apsukta spirale, kad kamienu tekėtų maistinės medžiagos. Karpant svarbu turėti viziją, kaip augalas atrodys po kelių metų, į kur augs.
„Buvo blogai nukarpytų, grubių klaidų. Aš savamokslis ir didžiausia klaida perlaistymas. Su augalais ir šneku. Su jais kalbėtis galima apie viską, būna, pabaru“, – prisipažįsta V. Šidagis.
Vienam augalui, jei auginant iš sėklos, reikia bent 15 metų, kad jis būtų pilnai suformuotas ir būtų galima vežti į parodą.
„Medeliai man davė prasmę būnant čia. Turi kuo rūpintis, pasišneki, pasibari. Neatmestina, kad ir išėjus į laisvę darbas su augalais bus mano specialybė“, – dėlioja V. Šidagis.
Įkalinimo įstaigoje jis augina ir mažą sodą, daržą. Šių metų pradžioje teismas įkalinimo iki gyvos galvos bausmę pakeitė į terminuotą laisvės atėmimą. Jei V. Šidagis elgsis nepriekaištingai, į laisvę išeis po septynerių metų.