Pasak vejų eksperto Vilmanto Petrausko, šiemet žiemojimo sąlygos vejai buvo prastos, o snieginiam pelėsiui atsirasti – itin palankios, rašoma pranešime.
„Šį pavasarį tai bene pagrindinė vejos problema, su kuria nebuvome susidūrę keletą pastarųjų metų dėl ganėtinai šiltų ir besniegių žiemų. Todėl svarbu apžiūrėti, ar veja nenukentėjusi nuo pelėsio, ir, jei reikia, tinkamai pasirūpinti jos atgaivinimu.
Kiti pavasariniai vejos darbai lieka tie patys, kaip ir kasmet: jos vėdinimas, dirvos paviršiaus atidengimas ir senos žolės išgrėbimas naudojant skarifikatorių, taip pat atsėjimas, jei to reikia, ir, žinoma, pavasarinis tręšimas. Tiesa, su šiais darbais dar reikėtų luktelėti, kol vidutinė paros temperatūra pakils iki 7-8 laipsnių šilumos ir prasidės aktyvesnė vejos vegetacija“, – pataria AB „Linas Agro“ produktų vadybininkas V. Petrauskas.
Kuo skiriasi aeravimas nuo skarifikavimo?
Pirmaisiais pavasarinių vejos darbų šaukliais paprastai tampa kiemuose burgzti pradedantys skarifikatoriai, pasak ekspertų, dažnai painiojami su aeratoriais. „Husqvarna“ sodo technikos eksperto Giedriaus Momgaudžio teigimu, šie įrenginiai savo išore ir atliekama funkcija panašūs, bet skirti skirtingiems darbams.
„Skarifikatoriaus mechanizmas yra tarsi peiliai, kurie besisukdami įpjauna žemę. Taip padidinamas deguonies, vandens, trąšų patekimas į dirvą ir žolė paskatinama šaknytis bei augti. Skarifikuojant taip pat išpešama sena velėna, samanos. Tuo tarpu aeratoriaus ašis yra sudaryta iš vamzdelių, kurie susminga į žemę, palikdami joje ertmes. Jis naudojamas tose vietose, kur veja labai sutrypta ir žolė visai nebeauga – takeliams, vaikų žaidimų aikštelėms, futbolo aikštynams. Tam, kad žolė pradėtų augti, žemė turi būti pakankamai minkšta, o aeratorius būtent tai ir padaro“, – aiškina G. Momgaudis.
Skarifikavimą reikėtų atlikti du kartus per metus – pavasarį, nutirpus sniegui ir pradžiūvus žemei, bei rudenį, paruošiant veją žiemai.
Pašnekovas sako, kad daugelis privačių valdų savininkų skarifikatorius nuomojasi, ir atkreipia dėmesį, ką būtina padaryti prieš tokį renginį naudojant. „Prieš pradedant skarifikavimą savo kieme būtina dezinfekuoti išsinuomoto įrankio ašis. To nepadarius, vejoje gali išplisti ligos, kurių sukėlėjų gali būti ant įrankio po ankstesnio skarifikavimo likusiuose žolės likučiuose“, – įspėja G. Momgaudis.
Savo ruožtu vejų ekspertas V. Petrauskas atkreipia dėmesį ir į kitas su aeratorių ar skarifikatorių naudojimu susijusias bėdas. „Būna, kad žmonės pradeda veją vėdinti vos nutirpus sniegui. Tai daryti per anksti yra pavojinga. Pavasaris gali būti šaltas ir vėjuotas, o skarifikuojant ar aeruojant atidengiamos žolės šaknys, kurias nepalankios oro sąlygos džiovina ir veja gali dar labiau išretėti. Todėl šitą procesą patarčiau planuoti atsižvelgus į oru prognozes, kitaip galite labai sugadinti veją ir net nesuprasite, kodėl taip nutiko“, – aiškina jis.
Vejas darko snieginis pelėsis ir samanos
V. Petrauskas sako, kad šiemet vejose galima pamatyti itin daug papilkėjusių ar nurudusių plotų.
„Dažniausia priežastis yra snieginis pelėsis. Ruduo buvo šiltas, tad žolė pakankamai aktyviai vegetavo ir nesustojo augti. Kai užkrito šlapio sniego sluoksnis, po juo buvo pakankamai aukšta temperatūra, didelė drėgmė ir susidarė palankios sąlygos susiformuoti snieginiam pelėsiui.
Kita priežastis – žolės iššutimai. Jei veja prieš užsningant buvo kiek peraugusi, pasiekusi 10 ar daugiau centimetrų, ji po storu sniego sluoksniu galėjo šiek tiek pagulti ir iššuto. Tokiose vietose veja atrodo nurudusi, papilkėjusi, tarsi išdegusi“, – pasakoja pašnekovas.
Kol neprasidėjusi aktyvi vegetacija, jis pataria kiek pradžiūvus ir stipriai vejos nemindant nugrėbti pažeistas vietas, kad žemė pradėtų labiau vėdintis ir greičiau džiūtų.
Jei veją pažeidė snieginis pelėsis ir toje vietoje žolė aktyviai nebeauga, didelė tikimybė atsirasti samanoms, nes, pasak V. Petrausko, tuščios vietos gamtoje nebūna. Samanos pradeda augti gerokai anksčiau nei žolės, todėl šiemet vejų skarifikavimas ypač būtinas. Skarifikuojant vėdinama dirva, mažinama joje susikaupusi perteklinė drėgmė ir prastėja sąlygos daugintis samanoms.
Jei samanų problema aktuali nuolat, vejoje reikėtų pabarstyti granuliuotų kalkių. Jos turi būti barstomos po skarifikavimo. G. Momgaudžio teigimu, skarifikavimas irgi puikiai pašalina jau užaugusias samanas, tačiau jei po kurio laiko jos vėl pasirodo, galima naudoti specialius grėblius, kurie samanas išpeša tarsi šukos ir nepažeidžia vejos.
Vejos atsėti ekspertai taip pat pataria neskubėti. Pasak V. Petrausko, kartais atrodo, kad veja labai reta ar net nunykusi, bet šaknys gali būti sveikos ir kai prasideda žolių vegetacija, vaizdas pagerėja. Ar veja išgyveno, jis pataria patikrinti paprastu būdu: prasidėjus vejos augimui peiliuku įpjauti žemę pakenktose vietose ir pažiūrėti, ar matyti naujos baltos šaknelės. Jei taip – veja atsigaus, jei jų nesimato, tada veją teks atsėti.
Svarbu per anksti nepriberti ir trąšų, nors gali kilti pagunda tai padaryti. „Dažniausiai naudojamos greito veikimo trąšos, veikiančios 4-6 savaites. Jei jas išbėrus staiga prasideda šaltas ir lietingas oras, o dirvos temperatūra nukrenta žemiau 7-8 laipsnių šilumos, augalai pristabdo augimą ir nebeįsisavina trąšose esančio azoto, tad jis tiesiog išplaunamas į dirvą. Tręšti reikia, kai dirvožemis yra įšilęs iki mažiausiai 8 laipsnių šilumos ir vegetacija yra beprasidedanti“, – sako jis.
Nupjautą peraugusią žolę geriau surinkti
Kalbėdamas apie žolės pjovimą pavasarį, G. Momgaudis tikina, kad svarbiausia – nepalikti nupjautos peraugusios žolės kaip mulčo.
„Pjaunant veją nupjauta žolė būna arba susmulkinama ir išberiama atgal kaip mulčas, arba surenkama. Mulčas labai naudingas, tačiau pavasarį neretai nutinka taip, kad žolė perauga. Tokiu atveju pirmiems pavasariniams pjovimams reikėtų rinktis antrąjį variantą, t. y. nupjautą žolę surinkti. Šuo atveju mulčiavimas nelabai tinka dėl to, kad peraugusi žolė gali sukristi kuokštais, netolygiai irti, tuomet tose vietose yra stabdomas vejos augimas ir ji gali pradėti šusti. Tai ypač tikėtina, kai veja pjaunama labai žemai ir nupjautoji dalis nebūna labai gerai susmulkinama“, – vardija pašnekovas.
Pjauti žolę jis pataria vos tik tampa akivaizdu, kad tai būtina, net jei iki to laiko nespėta vejos skarifikuoti. Pavasariniams pjovimams itin tinka robotai vejapjovės, nes jie padeda atbaidyti nubudusius kurmius.
„Pavasarį kurmiai labai anksti nubunda, jau dabar pievose matome jų išraustus „didmiesčius“. Esame pastebėję, kad tuose sklypuose, kur darbuojasi robotai vejapjovės, kurmių nebūna arba jie rausiasi tik sklypų pakraščiuose, laikydamiesi atstumo. Taip yra todėl, kad kurmiams nepatinka šių įrenginių skleidžiamas garsas ir vibracija“, – sako jis.
Be to, ruošiant naujam sezonui, svarbu patikrinti ir tinkamai paruošti vejapjoves. Rekomenduojama prieš sezono pradžią pasikeisti arba išgaląsti jų peilius, nes pjaunant atšipusiais žolė ne aštriai nukertama, o plėšoma ir dėl to ima gelsti jos viršūnėlės, veja praranda dekoratyvumą ir atrodo tarsi džiūstanti.