Dėl patvinusių laukų pernai patyrę milžiniškų nuostolių šalies žemdirbiai Kėdainių rajone, Vilainiuose, aptarė melioracijos tinklų bėdas.
Susitikime ūkininkai tarėsi ne tik kaip renovuoti žemės ūkiui gyvybiškai svarbius melioracijos tinklus, bet ir dėl valstybės planuojamo visiško visų laukų sausinimo sistemos komponentų nuosavybės teisių perdavimo žemės savininkams. Taip pat buvo analizuojamas numatomo steigti Melioracijos kaupiamojo fondo tikslingumas bei funkcionalumas.
Priešinfarktinė būsena
Nerimstant krituliams, šalyje iki šiol apsemta daugybė hektarų žemės ūkio naudmenų. Būtent dėl patvinusių laukų vasaros–rudens sezono metu šalies žemdirbiai ir patyrė milžiniškų nuostolių – pražuvo ar nukentėjo nemaža dalis ūkininkų derlių, vėlavo, o kai kur liko visiškai neatlikti svarbiausi žemės ūkio darbai.
Dėl šių bėdų kaltos ne vien nepalankios klimatinės sąlygos, bet ir kasmet vis prastėjanti melioracijos sistemų būklė. Deja, melioracijos tinklams vos ne vos funkcionuojant iškyla grėsmė, kad laukai ateityje bus apsemiami vis dažniau.
83 proc. Lietuvos dirbamų žemių yra nusausinta, tai sudaro maždaug 2,5 mln. ha žemės ūkio naudmenų plotą. Iš viso Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės yra kiek daugiau nei 3 mln. ha.
Nustatyta, kad 230 tūkst. hektarų melioracijos sistemos jau visiškai nebefunkcionuoja.
„Mes Lietuvos melioracijos sistemos būklę vertiname labai prastai. Jei lygintume ją su žmogaus kraujotaka, mūsų šalies melioracijos sistemos būklę įvertinčiau kaip priešinfarktinę būseną. Drenos užsikišusios, vamzdžiai kasmet vis labiau užanka, kemšasi, žiotys jau senokai atsidūrę po vandeniu, grioviai yra netekę 30–50 proc. savo pralaidumo, tad vamzdžių užsikimšimo procesas yra dar spartesnis, taip pat jie apaugę krūmais, kita augalija. Būtina išvalyti griovus, atstatyti jų profilius, atlaisvinti žiotis, kad vanduo iš laukų galėtų laisvai nutekėti į griovius. Būtent čia ir yra didžiausia problema. Pagal teoriją šios melioracijos sistemos buvo numatytos tarnauti 50–60 metų. Tad dabar kaip tik ir baigiasi jų galiojimo terminas, mat pirmosios melioracijos sistemos Lietuvoje buvo pradėtos diegti maždaug 1960-aisiais, jų statybos baigėsi 1990 m. Tad Lietuvos melioracijos sistemai kritiniai metai yra 2040-ieji. Mūsų šaliai melioracijos sistemos yra būtinos, teritorijose kur kritulių iškrinta daugiau nei išgaruoja – žemės ūkis be to praktiškai neįsivaizduojamas“, – sako Melioracijos įmonių asociacijos vicepirmininkas Jonas Račas.
Privatizuos?
Sunerimę dėl vis prastėjančios melioracijos tinklų būklės ūkininkai susitikime bandė rasti išeitį iš susidariusios padėties. Tačiau valstybė šių tinklų gelbėjimo planai kol kas žemdirbius labiau gąsdina nei džiugina ar suteikia vilties.
„Praėjusiais metais iškritus neįprastai gausiam kritulių kiekiui visu gražumu atsiskleidė visos melioracijos sistemų bėdos, kurios galbūt iki šiol nebuvo tokios ryškios. Forume tarėmės, kiek mes, ūkininkai, galime ir turime prisidėti prie šios problemos sprendimo.
Tačiau bene labiausiai mus neramina valstybės planai – melioracijos sistemų nuosavybės teisės pokyčiai. Valstybės kontrolė išanalizavusi situaciją pateikė Vyriausybei rekomendacijas, kuriose patariama visą su melioracijos sistema susijusią infrastruktūrą, statinius bei kitą turtą perduoti žemės savininkams. Mes tam griežtai nepritariame“, – sako vienas iš forumo organizatorių Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos pirmininkas Dainius Kižauskas.
Pagal šiuo metu galiojančią tvarką žemės savininkams nuosavybės teise priklauso jų žemėse esantys melioracijos sistemų inžineriniai įrenginiai.
„Bendra balansinė Lietuvos melioracijos sistemos vertė yra apie 2 mlrd. eurų. Skaičiuojama, kad beveik 1 mlrd. eurų vertės melioracijos sistemų dalis jau priklauso žemės savininkams, tai dažniausiai yra vamzdynai, sausintukai, esantys po žeme. O šiuo metu yra planuojama žemės savininkų nuosavybėn bei, suprantama, atsakomybėn perleisti ir likusią kiek daugiau nei 1 mlrd. eurų vertės melioracijos sistemos dalį. Ją daugiausia sudaro magistraliniai grioviai, polderiai, užtvankos, tiltai ir kt. – tai, ko realiai mes neturime nei galimybių, nei kompetencijos tinkamai prižiūrėti. Juk tam, kad gerai sutvarkytum melioracijos griovius, reikia turėti specialią techniką bei, suprantama, žinių. Tai nėra paprastas griovys, kur kaip nori taip darai. Čia reikalinga net ir mokslininkų pagalba“, – tvirtina D. Kižauskas.
Kolegos nuomonei pritarė ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Kėdainių rajone ūkininkaujantis Jonas Talmantas.
„Ūkininkai po praėjusių metų situacijos visiškai įsitikino, kad melioracijos sistema yra palikta likimo valiai. Deja, valstybė nesiteikia pasirūpinti jai priklausančiais melioracijos įrenginiais. Kai tuo tarpu ūkininkai einančius per jų žemes sausintukus iki 12 cm skersmens praktiškai visi yra susitvarkę. Tačiau kas iš to, jei tas vanduo nenuteka į griovius, mat šie yra daugybę metų netvarkyti. Vandens nutekėjimo iš laukų į griovius žiotys yra giliau nei griovio dugnas, viskas užsinešę, tad vanduo, negalėdamas nutekėti į griovius, ir stovi laukuose. Grioviai bei kiti melioracijos įrenginiai priklauso valstybei, kuri visus tuos 27 metus visiškai nesirūpino savo nuosavybe. O dabar jie planuoja visą šį apleistą turtą perduoti žemės savininkams. Jūs pabandykit įsivaizduoti, griovys eina, tarkim, kokius 5 km per dešimties ar net daugiau atskirų žemės sklypų priklausančių skirtingiems savininkams. Kaip padaryti, kad tą griovį visi išsivalytų, padarytų vienodą gylį, nuolydžius ir pan. Tai būtų tas pats, kas automagistralę Vilnius–Kaunas išdalinus paskirti prižiūrėti ūkininkams po gabaliuką, tegul jie barsto, valo, šienauja. Taip, kitose Europos šalyse viskas, kas susiję su melioracija, priklauso žemės savininkams, tačiau ten sistema visiškai kitokia – beveik kiekvienas ūkis turi atskirą savo melioracijos sistemą. Pas mus yra kitaip, tai praktiškai vientisa sistema, kuri eina per kelis sklypus, per kelis ūkius. Aš manau, kad dalis melioracijos įrengimų turi pasilikti valstybės nuosavybė, kuri juos ir tvarkytų.“
Palies visus
Žemdirbių nedžiugina ir dar viena planuojama valstybės iniciatyva – specialaus fondo, skirto melioracijos sistemoms atnaujinti, kūrimas.
„Taip pat baiminamės dėl pasklidusių kalbų apie planuojamą rengti melioracijos fondą, į kurį lėšos būtų kaupiamos iš žemdirbių apmokestinimo. Jei pinigai būtų renkami iš ūkininkų, norėtume pasilikti teisę priimti sprendimus, kur ir kaip tos sukauptos fondo lėšos būtų skirstomos.
Tačiau kad ir kokie sprendimai būtų priimti, norime, kad kažkas keistųsi į gerąją pusę, kad apie prastą melioracijos tinklų būklę išgirstų visos institucijos iki pat Vyriausybės. Jei ir toliau turėsime tokius kiekius kritulių, katastrofiška situacija ištiks ne tik žemės ūkį, bet ir visa kita, kas yra ant žemės – sulauksime, kad bus apsemta kelių ir geležinkelių infrastruktūra, nacionaliniai parkai, miškai ir pan.“, – pastebi pašnekovas.
J. Talmantas taip pat nepritaria Melioracijos fondo steigimui.
„Aš manau, kad ūkininkai turi tvarkyti tai, kas jiems priklauso, o valstybė rūpintis savo nuosavybe. Be to, nemažai ūkininkų jau susitvarkė jiems priklausančius melioracijos įrenginius, bet yra ir tokių, kurie nė piršto dėl jų nepajudino. Tai dabar iš to fondo tam, kas nieko nesitvarkė bus skiriami pinigai jo privačios nuosavybės tvarkymui?
Man yra visiškai nesuprantamas valstybės požiūris į melioracijos sistemas, jos nepriežiūrą. Ką mes Lietuvoje turime iš Mendelejevo lentelės? Praktiškai nieko. Tačiau mes turime žemės ūkį, jei net ir jį apleisime, manau, šalyje bus visiškas chaosas, iš ko valstybė gyvens? Nors žemės ūkis sudaro vos apie 8 proc. vidaus produkto, bet paskaičiuokite, kur logistika, perdirbėjai ir kt.? Perdirbdami mūsų produkciją ar aptarnaudami mūsų sektorių verslai papildomai sukuria ženklią BVP dalį. Kai suskaičiuoji viską, pasimato akivaizdi žemės ūkio svarba šalies ūkiui. Per sunkmečius Lietuvos ūkį paprastai gelbėja tik žemės ūkis. Tad jį reikia saugoti ir puoselėti“, – neabejoja J. Talmantas.
Tereikia išvalyti
D. Kižauskas tvirtina, kad apžiūrėję savo ir kolegų laukuose esančias melioracijos sistemas, įsitikino, kad nors melioracijos tinklai vargiai funkcionuoja, tačiau patys įrenginiai dar nėra visai nugyventi.
„Kiek mes važiavome per įvairius rajonus, kur ūkininkai patys tvarko jiems priklausančius melioracijos įrenginius – rinktuvus, sausintukus, pastebėjome, kad 60–70 metų įrenginiai yra gana geros būklės, tik tiek, kad jie yra iš dalies užsinešę, bet iš esmės jų būklė nėra bloga – juos išvalius jie dar puikiai tarnaus. Mes manome, kad melioracijos sistemai nereikėtų tokių didžiulių lėšų, kaip valdžios atstovai deklaruoja, kur kalbama vos ne apie po 200 mln. eurų kiekvienais metais iki 2040 m. tam, kad melioracijos sistemos būtų atstatytos. Situacija, manau, yra paprastesnė, reikia paprasčiau ir ūkiškiau žiūrėti į tai“, – įsitikinęs D. Kižauskas.