Dažnai po medžiais ir krūmais želianti veja atrodo gana skurdžiai, todėl suprantama, kad sodo vaizdą norisi pagerinti. Vietoms, po kurias neketinate aktyviai vaikštinėti, puikiausiai tiks dailiai atrodantis iš dekoratyvinių augalų susipynęs paklotas.
Toliau pateiktas konkrečių daugiamečių šešėlį mėgstančių ir veją pakeisti galinčių augalų sąrašas.
1. Šilokai Sedum stoloniferum
Kitaip nei daugelis šilokų, Sedum stoloniferum rūšis puikiai veši šešėlingose vietose. Iš šių augalų ganėtinai gretai susiformuoja purus, amžinai žalias žemę dengiantis paklotas. Jo aukštis įprastai – 8–10 centimetrų. Žydintys augalai išsistiebia iki 10–15 centimetrų. Žydi šilokai birželio–liepos mėnesiais.
2. Paprastosios mietveinės
Paprastosios mietveinės (Pachysandra terminalis) suveši suformuodamos dailiai atrodantį paklotą šešėlyje įveistame gėlyne. Augalai išauga iki 30 centimetrų aukščio. Jie giliai įsišaknija ir primena puskrūmius su trimis pakopomis išsidėsčiusiais lapais. Lapai ir užkloti sniegu išlieka žali. Augalas gyvuoja trejetą metų. Mietveinės sužydi gegužės viduryje apsipildamos ne itin išvaizdžiais, smulkiais žalios spalvos žiedeliais. Sėklų jie nebrandina – dauginasi šakniastiebiais.
Mietveinės yra gajos ir užgožia piktžoles, todėl jomis labai patogu užsodinti šešėliuotas sodo vietas.
Ypač puikiai ir įdomiai atrodo margalapės „Variegata“ veislės mietveinės ir žemaūgės „Green Carpet“.
Šešėlių dengiamos vietos mietveinėms tinka kuo puikiausiai, tačiau saulėkaita joms taip pat nebaisi. Šių augalų nereikia nei laistyti, nei tręšti. Jų paprastai nepuola nei ligos, nei kenkėjai. Svarbu ir tai, kad mietveinės puikiai perkenčia žiemą.
Pasodinus keletą daigų 20–25 centimetrų atstumu vieną nuo kito, per 1–1,5 metų iš jų susiformuoja vientisas paklotas.
3. Indinės žemuogenės
Indinės žemuogenės (Duchesnea indica) kartais painiojamos su paprastomis, miške augančiomis žemuogėmis. Nieko baisaus šiaip jau čia nėra, kadangi augalo uogos nekelia grėsmės sveikatai, tačiau jų skonis, deja, ganėtinai vidutiniškas. Indinės žemuogenės priskiriamos dekoratyviniams, o ne maistiniams augalams, tad į ryškiai raudonas uogeles reikėtų žvelgti kaip į sodo puošmeną.
Žemuogenės žydi geltonai (prisiminkite, kad žemuogės – baltai). Jos puikiai veši ir šešėlyje, ir saulėkaitoje, suformuodamos tankų, dirvą dengianti paklotą. Tai nėra pretenzingi augalai.
4. Šliaužiančiosios vaisginos
Vaisginos jau kurį laiką traukia tiek kraštovaizdžio kūrėjų profesionalų, tiek sodininkų mėgėjų dėmesį. Ypač vertinama jų savybė sparčiai plėstis ir ypač greitai suformuoti tankų, dirvą dengiantį kilimą. Ne ką mažiau svarbus ir augalo atsparumas žiemos šalčiams bei užsitęsusiems sausros laikotarpiams. Vidurinės juostos klimato zonoje ypač išpopuliarėjo dvi vaisginų veislės – šliaužiančioji (Ajuga reptans) ir stačioji (Ajuga pyramidalis).
Šliaužiančiosios vaisginos – ganėtinai dailūs visžaliai augalai, suformuojantys iki 7–10 centimetrų aukščio išsistiebiančias skroteles. Pavasario viduryje iš jų centro išauga net 30 centimetrų galintys siekti žiedynkočiai. Nepriklausomai nuo šliaužiančiosios vaisginos lapų atspalvio, kitąmet visi jie pakeičiami jaunais. Pavasarinė lapų kaita vyksta palaipsniui, beveik nepastebimai, todėl iš vaisginų suformuotas paklotas niekada nepraranda dekoratyvumo.
Ypač įdomiai atrodo „Burgundy Glow“ veislės vaisginos. Jų lapeliai violetinės ir rožinės spalvų su geltonomis dėmelėmis. Vienomis gražiausių laikomos „Multicolor“ veislės vaisginos. Jų lapai mirguliuoja žalia, balta, rožine ir geltona spalvomis.
Vaisginos – ganėtinai agresyvūs augalai, todėl šalia vertingų, menkai atsparių kultūrų jų sodinti nederėtų. Iš vaisginų suformuotas paklotas yra neaukštas, tankus ir ilgaamžis.
5. Žiemės
Daugiamečiai šliaužiantys visžaliai augalai suveši suformuodami tankų, žemą, dirvą dengiantį kilimą. Žiemės ilgai žydi pavasarį pavieniais alyvinės spalvos žiedais. Jos būtinai papuoš bet kurį sodą.
Idealios sąlygos žiemėms augti – šešėlių visiškai arba iš dalies gaubiamos vietos ir derlinga, puri žemė. Net ir šalčio pakąsti žiemių lapeliai labai greitai atgyja, taigi, šis augalas priskiriamas prie tų, kurie sėkmingai peržiemoja.
Tirpstant sniegui ryškėjantis tamsiai žalių žiemių lapų kilimas atrodo tarsi stebuklas. Jis taps pačia efektingiausia pavasarinio sodo puošmena.
6. Šliaužiančiosios tramažolės
Soduose tikrai dažnai galima pastebėti šliaužiančiąsias tramažoles (Glechoma hederacea). Tai daugiamečiai su ilgai ūgliais, apaugusiais apvalios formos, šiek tiek pūkuotais lapeliais. Tramažolės nėra lepios, puikiai veši tiek šešėlių iš dalies dengiamose, tiek saulėtose vietose. Šie augalai palyginti sparčiai auga ir yra ganėtinai agresyvūs.
Tramažolės puikiai atrodo konteineriuose, ypač kai ūgliai ima svirti per kraštus.
7. Pipirlapės
Dažniausiai soduose auginamos europinės pipirlapės (Asarum europaeum). Tai šliaužiantys augalai, pasiekiantys 10–15 centimetrų aukštį. Jų šaknų sistema paviršinė, su besišakojančiais šakniastiebiais, per metus paaugančiais 4–5 centimetrus. Lapai – standūs, pajėgūs perkęsti žiemą. Gegužę, kai susiformuoja nauji, seni lapai nunyksta. Pipirlapių žiedai slepiasi po lapais, todėl jokios dekoratyvinės funkcijos neatlieka.
Galima auginti ir uodeguotąsias pipirlapes (Asarum caudatum). Šie augalai kilę iš JAV vakaruose plytinčių spygliuočių miškų. Jų šaknys taip pat ilgos, besivejančios dirvos paviršiuje, bet lapai – stambesni (jų skersmuo gali siekti net 15 centimetrų). Šios veislės pipirlapės taip pat žydi gegužę, tačiau šiek tiek dailesniais žiedais. Uodeguotųjų pipirlapių suformuotas paklotas yra tankesnis nei europinių, kadangi jų šakniastiebiai kasmet paauga 10 centimetrų.
Europinės pipirlapės dažnai atstoja veją šešėliuotose sodo vietose. Jų šakniastiebių augimo tempas nėra ypač įspūdingas, užtat lapai suauga labai tankiai: kvadratiniame metre dirvos gali būti net tūkstantis lapelių.
Deja, toje pačioje vietoje pipirlapių suformuotas kilimas išsilaiko ne ilgiau kaip penkerius metus, todėl jį reikia arba atnaujinti, arba keisti kokiomis nors kitomis kultūromis.
8. Poraičiai
Šių daugiamečių žemokų (ne daugiau kaip 10–20 centimetrų siekiančių) augalų lapai išauga prie pat šaknų, o žiedai yra ryškiai žydros spalvos, kiek primenantys neužmirštuolių žiedus. Poraičiai gana greitai suveši, kadangi dauginasi ūsais, susiformuojančiais vos augalai nužydi.
Labiausiai paplitusi yra pavasarinių poraičių (Omphalodes verna) veislė. Šios rūšies augalai yra visžaliai ir gana atsparūs. Vienintelis dalykas, kurio poraičiai negali pakęsti, yra užsitęsęs drėgmės laikotarpis. Šie augalai pirmenybę teikia lengvam dirvožemiui.
Poraičiai dažnai vadinami šliaužiančiomis neužmirštuolėmis.
9. Dėmėtosios notrelės
Dėmėtosios notrelės (Lamium maculatum) – iki 20 centimetrų išsistiebiantys pažemiu augantys augalai. Jie greitai suveši ir gali laisvai atstoti veją šešėlių gaubiamose sodo vietose. Kaip tiktai tokias, be to, drėgnas vietas šie augalai labiausiai mėgsta. Geriausia, jei dirva bus derlinga. Žiemai notrelių uždengti nereikia. Kartais šie augalai elgiasi agresyviai.
Notrelių lapai išties dekoratyvūs, todėl nesunkiai papuoš bet kurį sodą.
10. Valdšteinijos
Trilapės valdšteinijos (Waldsteinia ternata) – pažeme augantys, gulsčiaūgiai daugiamečiai, kurių aukštis – 15–20 centimetrų. Augdamos šešėlyje valdšteinijos suformuoja tankų tamsiai žalių lapų kilimą. Šių augalų žiedai – geltoni, o prasiskleidžiantys gegužės–birželio mėnesiais. Augalas nėra lepus ir sėkmingai ištveria žiemą.