Šios ligos sukėlėjas yra koronavirusas (BCoV), prie kurio prisideda ir antriniai sukėlėjai kaip salmonelės, kriptosporidijos, eimerijos, rotavirusai.
Žiemos dizenterija pasižymi dideliu sergamumu (50–100 proc.), tačiau mirtingumas nedidelis (1–2 proc.). Liga dažniausiai pasireiškia nuo lapkričio iki balandžio mėnesio, kai gyvuliai laikomi uždarose patalpose. Žiemos dizenterijos virusas atsparus žemai temperatūrai, bet neatsparus tiesioginiams saulės spinduliams.
Pagrindiniai požymiai
Galvijams ši liga pasireiškia stipriu vandeningu nuo tamsiai žalios iki juodos spalvos viduriavimu, kartais su krauju ir gleivėmis. Sumažėja produktyvumas, ypač melžiamoms karvėms ( net iki 50 proc.), pastebima depresija, anoreksija, gyvuliams krenta svoris, retkarčiais būna kosulys, išskyros iš nosies ir akių.
Karvėms persirgus žiemos dizenterija, nuo 1 iki 5 metų susiformuoja imunitetas, vis tik kartais pasitaiko ir ligos recidyvų. Produkcija melžiamoms karvėms atsistato per kelias savaites, bet gali neatsistatyti visą laktaciją ar žindymo laikotarpį.
Itin jautrūs veršeliai
Tas pats koronavirusas (BCoV) virusas sukelia ir veršelių viduriavimą bei kvėpavimo takų sutrikimus. Veršelių koronavirusinis viduriavimas pasireiškia gausiu vandeningu, hemoraginiu gelsvos žalsvos ar pilkos spalvos viduriavimu, apetito praradimu, niežuliu, karščiavimu ir dehidratacija. Sergamumas ir mirtingumas būna didelis – per kelias valandas nuo klinikinių požymių atsiradimo, nes gausiai viduriuojant su krauju, veršeliai gaišta nuo bendro kraujo kiekio organizme sumažėjimo.
Žiemos dizenterijos virusas veršeliams taip pat sukelia ,,kvėpavimo sindromą“ ir prisideda prie enzootinės pneumonijos komplekso. Šis susirgimas paprastai būna lengvas. Dažniausiai suserga 2–6 savaičių amžiaus veršeliai. Dėl kvėpavimo takų pažeidimų jie čiaudi ir kosėja.
Nesumaišyti su kitomis infekcijomis
Žiemos dizenteriją ūkininkai dažnai sumaišo su kitomis infekcijomis, tokiomis kaip salmonelių, kokcidijų, o svarbiausia – su galvijų virusine diarėja. Galvijams sergant žiemos dizenterija, burnos, šnervių gleivinių matomų pažeidimų nebūna, tokių kaip opų ar žaizdų.
Higiena ir sanitarijos laikymasis
Pasireiškus žiemos dizenterijai specifinio gydymo ar vakcinacijos nėra, tad ir kovojant su šia infekcine liga, galvijų laikymo vietose reikia užtikrinti švarią ir sausą aplinką. Gyvuliai nuolat turi turėti švaraus vandens ir šviežių pašarų, kurie padės išlaikyti sveiką ir rūgšties atžvilgiu stabilią aplinką. Taip pat laikytis higienos ir sanitarijos, kiek galima apriboti pašalinių asmenų patekimą į fermą. Įrankiais, naudojamais gyvuliams šerti, negalima valyti fermų. Indai, skirti veršeliams girdyti, turi būti švarūs ir dezinfekuoti.
Gyvuliams gydyti taikomas simptominis gydymas: infuziniai tirpalai, vitaminai, antiuždegiminiai ir viduriavimą stabdantys vaistai. Antibiotikų terapija taikoma tik tuo atveju, kai pasireiškia antrinių infekcijų sukėlėjai, kurie yra jautrūs antibiotikams, pavyzdžiui, salmoneliozė ar kolibakteriozė.