Rajono Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjas Salvijus Stimburys sako, jog rajono žemdirbiai su nerimu žiūri į žaliuojančius žiemkenčius. Jo nuomone, tokia žiema kenkia visų rūšių žieminiams javams: rugiams, kviečiams, miežiams, žieminiams rapsams. Ypač, pasak S. Stimburio, būtų blogai, jei staiga ateitų šaltis. „Tada dalis želmenų gali žūti, o tai atsilieptų derliui“, – sakė Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjas.
Šilta žiema nesidžiaugia ir rajono miškininkai. „Pasekmes pamatysime balandį, kai pakils kinivarpos“, – ištarė Valstybinės miškų urėdijos Ukmergės regioninio padalinio miško apsaugos specialistas Evaldas Aštrauskas.
Iki šiol Ukmergės valstybiniai miškai nepatyrė masinio kenkėjų antplūdžio. Pasak miško apsaugos inžinieriaus, būta tik keletą žievėgraužių tipografų bei viršūninių žievėgraužių židinių.
Žievėgraužiai tipografai, paprasčiau vadinami kinivarpomis, puola egles, viršūniniai žievėgraužiai – pušis.
Medžiai neužmigo
Šešuolių girininkijos meistras Vidmantas Vaskela, pernai iki kalendorinės žiemos rovęs baravykus, dabar ieškoti jų neina. Nors yra girdėjęs, kad Dzūkijos ir pajūrio miškuose žmonės iki šiol randa voveraičių. Neieško Vidmantas ir žibučių, nebandė leisti ir sulos iš klevų, nors žmonės ją jau leidžia. „Kažin, ar ji, kai nebuvo įšalo, skani“, – abejoja Vidmantas.
Kasdien lankydamasis miške jis gali patvirtinti, kad teka ne tik sula, bet ir sakai į medžių pumpurus – jie jau išbrinkę. Tiek lapuočių, tiek spygliuočių medžių. Tai rodo, jog medžiai nebuvo užmigę žiemos miegu. „Tokia žiema medžiams – stresas“, – sako patyręs miškininkas. Pasak jo, medis per metus turi pereiti visas augimo fazes. Tarp jų – ir tą, kurios metu sulėtėja jo gyvybinės funkcijos, ir jis pereina į ramybės būseną.
„Medis į kalendorių nežiūri: miegoti jis eina tada, kai mažėja šviesos ir krinta temperatūra“, – paaiškina miškininkas.
Jeigu medis nepereina į ramybės fazę, jis, kaip ir nesiilsintis žmogus, nusilpsta ir suserga.
Puola nusilpusius medžius
Nusilpusius medžius puola kenkėjai – kinivarpos. „Stiprus medis nuo nedidelio kiekio kenkėjų sugeba apsiginti. Jei jam užtenka drėgmės, jis išskiria sakus, ir juose įklimpusios kinivarpos žūsta“, – „Ukmergės žinioms“ paaiškino Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas.
Tačiau medžiai, pasak jo, yra iškankinti ne tik šiųmetės šiltos žiemos, bet ir praėjusių dviejų stichiškai sausringų ir karštų vasarų.
Sausos ir karštos vasaros labai palankios ir kenkėjams daugintis. Per dvejus pastaruosius metus, Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjo teigimu, smarkiai padidėjo ne tik kinivarpų, bet ir kitų medžių spygliais bei lapais mintančių vabzdžių.
Nesant įšalui, šįmet taip pat gali anksti ateiti sausra ir šiluma. Tada, Valstybinės miškų tarnybos miško sanitarinės apsaugos specialisto teigimu, galime sulaukti ir trijų kinivarpų generacijų. „Kol kas pas mus jų yra dvi, o Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje jau – trys“, – tvirtina jis.
Viršūninio žievėgraužio per metus gali būti dvi kartos (generacijos).
Kai kenkėjų daug, medžiai nuo jų apsiginti negali. Žievėgraužiai platina specialų grybelį, kuris sustabdo sakų išsiskyrimą prie vabaliukų graužiamų takų, ir jų medžio sakai nebepasiekia.
O nuo žievėgraužių miške nėra kitų efektyvių apsaugos priemonių – tik kirtimas. Kenkėjų apniktus medžius reikia ne tik kuo skubiau iškirsti, bet juos ir jų atliekas iš miško kuo toliau išvežti. Kitaip po žieve esantys vabaliukai persikels ir į sveikus medžius.
Laiku nepastebėjus kenkėjų ir neiškirtus pažeistų medžių ekonominiai nuostoliai neišvengiami: sausų medžių mediena tinkama tik malkoms.
Naudoja savo atsargas
Šiųmetė žiema ne į sveikatą ir žiemkenčiams. Tačiau, kaip sako Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Javų selekcijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas, docentas ir agrarinių mokslų daktaras Vytautas Ruzgas, ne todėl, kad ji tokia šilta. „Žiemkenčiams didelių šalčių nereikia“, – paaiškina jis. Žieminius javus, pasak jo, augina ir Anglija, Olandija, Pietų Prancūzija, kur atšiaurių žiemų nebūna, o derliai ten būna didesni nei Lietuvoje.
Šiųmetė žiema žiemkenčiams nepalanki todėl, kad jie jau vegetuoja. „Vegetacijai jie naudoja savo sukauptas maisto atsargas“, – paaiškina docentas.
Tačiau jeigu vegetuojančių žiemkenčių neužklups staigus atšalimas, jiems nieko blogo nenutiks. Sulaukę pavasario šviesos, maisto medžiagas jie galės pasiimti iš žemės ir sėkmingai toliau augs. Tačiau jeigu staiga prasidėtų šalčiai ir nebūtų sniego, nusilpę augalai gali žūti.
Prognozuoti dar anksti
Tačiau prognozuoti tolimesnio žiemkenčių likimo, o juo labiau būsimo jų derliaus akademikas nesiryžta. „Tai priklausys ne tik nuo tolimesnių gamtos sąlygų, bet ir kitų daugybės veiksnių, pavyzdžiui, žiemkenčių veislės“, – sako jis. Yra tokių veislių, kurių vegetacija šauna kaip iš šautuvo. Tokie sprinteriai staiga atšalus nukenčia labiausiai. „Tačiau taip nebūna, kad vieną dieną plius 10 laipsnių, o kitą – jau minus 10“, – tokių temperatūros svyravimų nesitiki akademikas.
Pamažu kintant temperatūrai, augalai prisitaiko: stabdo savo vegetaciją.
Esant teigiamai temperatūrai ir pakankamai drėgmės, susidaro palankios sąlygos plisti ir įvairioms grybinėms ligoms. Ypač pavasariniam pelėsiui. Pavasarį jis žaliuojančius žiemkenčių laukus išmargina rudomis dėmėmis. Tiesiog iššutina. O vaistai nuo jo, pasak akademiko, – tik pavasario saulutė.
Tačiau, pridūrė mokslininkas, pradžioje pavasariniam pelėsiui reikia puraus sniego dangos. „Jeigu jo ir toliau, kaip ir dabar, nebus, pavasariniam pelėsiui beliks laukti kitų metų“, – žemdirbius nuramino akademikas.
Žiemkenčių derliui labai svarbu, koks po šios žiemos išauš pavasaris, kokia bus vasara, ar užteks drėgmės. Nesant įšalui ir sniegui, jos tikėtis galima tik iš dangaus. Tačiau šis – neprognozuojamas.
Riešutų nebus
Pokyčiai matyti ir mūsų daržuose, soduose, ir laukinėje augmenijoje.
Vyšnios bei kiti ankstyvieji kaulavaisių medeliai jau brinkina pumpurus. Sodininkai neabejoja, jie arba nušals, arba be laiko, kai bitės dar neskraidys, pražys. Taigi, vyšnios soduose šįmet neraudonuos. Tik obelys dar laikosi. Jų pumpurai dar kieti.
Daržuose sudygo žieminiai česnakai. Jeigu ateitų šalčiai, juos dar galima pridengti. O štai meškinių česnakų miške niekas nepridengs. Šalyje žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius, daugiau laiko praleidžiantis gamtoje nei namuose, sako, jog šie raudonosios knygos augalai jau išleido lapelius. Vadinasi, mūsų Gružų miškas (Siesikų girininkija), kuris pavasariais užtvindavo jų kvapu, šįmet taip nekvepės.
Selemonas pastebėjo, jog beveik visi augalai, kurie įprastai atgyja kovą, dabar jau iškėlė savo žiedpumpurius. „Nekalbu apie blindžių – vadinamųjų mūsų kačiukų, kurie jau visame švelnume, bet štai ir lazdynų žirginiai jau gero sprindžio didumo. Tuojau pradės dulkėti“, – pasakoja gamtininkas. Sakytumei – lai dulka šįmet anksčiau. Bet, pabrėžia Selemonas, rožinių – moteriškų – lazdyno žiedų dar nėra. Žirginiai nudulkės, vėliau prasiskleidę žiedeliai liks tušti. Vadinasi, riešutų šįmet nebus.
O jais, primena Selemonas, gamtoje daug kas stiprinasi: ir paukšteliai, ir žvėreliai. Tiesa, gamtininkas paukščių ir žvėrių pasaulyje didelių pokyčių nepastebėjo. Na, jau poruojasi didžiosios antys, į Šešuolių ežerą nusileido gulbių giesmininkių pulkas. Šios gal nebuvo net išskridusios. Želmenų pilni laukai: gulbėms giesmininkėms – rojus.
Selemonas sako matęs, kad nemiega barsukas. Bet ir jam dėl to nieko neatsitiks. „O štai jei pabustų ežiai, šiems būtų blogai. Jų turimos maisto atsargos greitai išsektų, o varlių dar nėra“, – baiminasi gamtininkas. Ežiai, pasak jo, žūtų.
Gamtininko teigimu, vieni metai ilgalaikės žalos gamtai nepadarys. Ji atsistatys. „Tačiau tokios žiemos šiltėjant klimatui gali tapti tendencija“, – mano jis. Tad tikruosius gamtos pokyčius ir jų pasekmes, anot gamtos dėsningumus stebinčio gamtininko, pajausime, jei tokių žiemų, kaip šiųmetė, bus ne viena, o kelios paeiliui.