Lietuvoje natūraliai auga paprastieji ir keturbriauniai čiobreliai. Tai daugiamečiai augalai, žemi, šliaužiantys, sudarantys gana dekoratyvius kilimus. Dėl to čiobreliai mielai auginami alpinariumuose, gėlynuose, vejose, kapuose.
Vertingi čiobrelio ir lapeliai, ir žiedai. Liaudies medicinoje čiobrelio antpilai vartojami burnos, gerklės dezinfekcijai, gydymui nuo grybelinių odos ligų. Dažniausiai mes įpratę čiobrelį vartoti malšinant kosulį. Dar jis geriamas nuo nemigos, sergant radikulitu. Teigiama, kad čiobrelio arbata mažina potraukį alkoholiui. Tačiau sergantiems inkstų ir kepenų ligomis, čiobrelių antpilų patariama nevartoti.
Čiobreliai gerai auga saulėtoje priesmėlio ar priemolio dirvoje. Galima jį sėti tiesiai į dirvą, bet kadangi pirmoje vegetacijos pusėje auga lėtai, geriau pasisodinti daigais. Toje pačioje vietoje čiobreliai auga 3-4 metus, po to reikėtų jų augimvietę atnaujinti. Šį augalą verta pasodinti šalia pupelių, kurias jis apsaugo nuo pupinio amaro ir kai kurių pupelių kenkėjų. Tai dažniausiai būna liepos mėnesį, vidurvasarį.
Šie augalai ne tik arbatai ir vaistams naudojami, bet ir kaip prieskoniai. Jų kvapas stiprus, gaivus, skonis aštrus. Čiobreliai naudojami mėsai, dešroms, sriuboms, padažams, marinatams, o ypač pupelių ir žirnių valgiams paskaninti. Įdėjus šakelę į rauginamus agurkus, suteikia jiems išskirtinį aromatą.