Tačiau patiems ukrainiečiams rusų veikimo metodai skaudžiai, bet labai gerai buvo žinomi dar iki lemtingo 2022 m. vasario 24-osios ryto ir net gerokai iki Antrojo pasaulinio karo.
„Per pastaruosius 100 metų buvo mažiausiai du Rusijos bandymai įvykdyti genocidą Ukrainoje: pirmasis – Holodomoras, dirbtinai sukeltas 1932-1933 m. badmetis, ir dabartinis genocidas, kuriam įsakymą davė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas“ , – rašo leidinys „Kyiv Post“.
Delfi projektas „Rusija. Blogio veidai“ kviečia susipažinti su Holodomoro istorija, kuri šiandieną tampa liudijimu apie nesikeičiančius, žiaurius ir nusikalstamus Rusijos veikimo principus. Žemiau pateikiame teksto santrauką su svarbiausiais faktais:
Žlugus Rusijos imperijai Ukrainoje prasidėjo 1917–1921 m. revoliucija: 1917 m. birželį Ukraina paskelbė savo autonomiją Rusijos sudėtyje. Tų pačių metų lapkritį buvo įkurta Ukrainos Liaudies Respublika, ji vis dar buvo priklausoma nuo Rusijos, o 1918 m. sausio 22 d. paskelbta nepriklausoma Ukrainos Liaudies Respublika.
Ukrainos nepriklausomybės kelias buvo trumpas – vienu metu šalies pajėgoms teko gintis nuo Raudonosios armijos, Baltosios armijos ir lenkų pajėgų.
1918 m. per dvi savaites trukusią Kyjivo okupaciją M. Muravjovo pajėgos nužudė 5000 ukrainiečių, Odesoje buvo nužudyta daugiau nei 10 tūkst. žmonių.
1920 m. Rusija į Ukrainą pasiuntė milijoną karių. Tų metų vasarą vasarą Ukrainoje jau veikė 24 koncentracijos stovyklos. Bolševikai tuo metu jau buvo užėmę beveik visą Ukrainą. Nepraėjus nė metams SSRS pradėjo grūdų konfiskavimą iš ukrainiečių, pagrindinis tokios politikos tikslas buvo išmaitinti Rusijos miestų gyventojus ir Raudonąją armiją. Ukraina išgyveno pirmąjį badmetį.
1922 m. SSRS okupavo visą Ukrainą ir pavadino ją Ukrainos tarybine respublika.
Josifui Stalinui tapus vienvaldžiu SSRS diktatorium, Ukrainoje buvo pradėta priverstinė kolektyvizacija – sovietai visą darbo jėgą ir privačius ūkius bandė perimti savo kotrolėn. Ukrainiečiai stipriai priešinosi – valstiečiai kėlė riaušes, vykdė masinius protestus bei demonstracijas prieš valdžią, dešimtys tūkstančių Ukrainos žemdirbių bei ūkininkų paliko kolūkius.
„Norint suprasti Holodomorą, pirmiausia reikia suprasti pagrindinę jo priežastį, – „Delfi“ sako ukrainietė, Kyjivo universiteto istorijos mokslų daktarė Tetiana Boriak. – O pagrindinė priežastis buvo Stalino baimė prarasti Ukrainą.“
Besipriešinusių ūkininkų laukai buvo konfiskuojami, daugybė jų buvo ištremti arba priversti palikti savo namus.
1932 m. SSRS valdžia sąmoningai nustatė bet kokius ūkininkų pajėgumus viršijančias grūdų kvotas. Jų neįvykdžiusiuose ūkiuose pradėtos kratos, konfiskuoti visi grūdai, vėliau ir bet koks maistas, gyvuliai, net drabužiai. Prasidėjo Holodomoras, dar vadinamas Didžiuoju badu: žmonėms nebuvo leidžiama susirasti maisto kitur, SSRS uždraudė parduoti traukinių bilietus ūkininkams, o galiausiai apskritai uždarė Ukrainos sienas, kad badaujantys žmonės negalėtų išvykti.
„Kasdien iš bado Ukrainoje mirdavo beveik 25 tūkst., kas valandą – 1 tūkst., kas minutę – 17 žmonių“, – teigiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro internetiniame puslapyje.
Holodomorą kaip sąmoningą SSRS suplanuotą genocido aktą yra pripažinusios 18 šalių, Rusija iki šiol tai neigia. Visą Holodomoro istoriją skaitykite išsamiame projekto tekste, jame taip pat rasite į specialią laiko juostą sudėtą įvykių chronologiją bei detalų šalių, pripažinusių Holodomorą genocidu, sąrašą.
i) tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių visų arba pavienių civilių tyčinis užpuldinėjimas;
ii) civilinių objektų, t.y. ne karinių objektų, tyčinis užpuldinėjimas;
iii) humanitarinę pagalbą teikiančio ar taikos misiją vykdančio personalo, įrengimų, medžiagų, padalinių ar transporto priemonių užpuldinėjimas;
iv) karo ataka, kai yra žinoma, kad tokia ataka taps atsitiktinės civilių žūties ar suluošinimo priežastimi, padarys žalą civiliniams objektams, ilgalaikę ir didelę žalą gamtinei aplinkai, aiškiai didesnę nei ta, kurios reikia siekiant konkretaus ir tiesioginio laukiamo karinio pranašumo;
v) bet kokiu būdu vykdoma ataka prieš neginamus ir nesančius kariniais objektais miestus, kaimus, būstus ar pastatus arba jų apšaudymas;
vi) sudėjusio ginklus arba nebegalinčio gintis, savo valia iš mūšio pasitraukusio kombatanto nužudymas arba sužeidimas; (kombatantas – asmuo tiesiogiai ir teisėtai dalyvaujantis karo veiksmuose);
vii) neleistinas paliaubų vėliavos, priešo ar Jungtinių Tautų vėliavos, karinių emblemų ir uniformos, taip pat skiriamųjų Ženevos konvencijų nustatytų ženklų panaudojimas, sukėlęs žmonių žūtį arba sunkius sužalojimus;
viii) tiesioginis ar netiesioginis okupavusios valstybės civilių gyventojų dalies perkėlimas į jos okupuotą teritoriją arba okupuotos teritorijos visų gyventojų ar jų dalies deportacija arba perkėlimas toje teritorijoje arba už tos teritorijos ribų;
ix) tyčinis religijos, švietimo, meno, mokslo ar labdaros objektų, istorijos paminklų, ligoninių ir kitų vietų, kur laikomi ligoniai ir sužeistieji, užpuldinėjimas, jei šie objektai nėra kariniai;
x) asmenų, esančių priešo nelaisvėje, fizinis žalojimas arba jų panaudojimas bet kokios rūšies medicininiams ar moksliniams eksperimentams, nepateisinamiems to asmens medicininio, stomatologinio ar klinikinio gydymo būtinumu, kurie yra atliekami ne jo labui ir kurie tampa tokio asmens ar asmenų mirties priežastimi arba sukelia rimtą pavojų sveikatai;
xi) klastingas priešo šalies arba armijos asmenų žudymas ar sužeidimas;
xii) pareiškimas, kad nebus jokio pasigailėjimo;
xiii) priešo turto sunaikinimas arba užvaldymas, nebent tokį sunaikinimą arba užvaldymą diktuoja karinė būtinybė;
xiv) pareiškimas, kad priešiškos šalies piliečių teisės ir ieškiniai yra panaikinami, laikinai sustabdomi arba nepriimtini teisme;
xv) priešiškos šalies piliečių vertimas dalyvauti karo veiksmuose prieš savo šalį, net jei jie prieš prasidedant karui tarnavo kariaujančiosios pusės karinėse pajėgose;
xvi) miesto ar gyvenvietės plėšimas net užėmus juos šturmu;
xvii) nuodingųjų medžiagų arba užnuodytų ginklų naudojimas;
xviii) troškinančiųjų, nuodingųjų ar kitokių dujų ir bet kokių kitų panašių skysčių, medžiagų ar užtaisų panaudojimas;
xix) naudojimas kulkų, kurios lengvai sprogsta ar deformuojasi žmogaus kūne, pvz., kulkų su kietu apvalkalu, ne visiškai uždengiančiu kulkos šerdį arba turinčių įpjovas;
xx) naudojimas ginklų, šaudmenų ir medžiagų bei kariavimo būdų, kurie sukelia nereikalingus sužalojimus ar kančias arba kurie veikia nesirinktinai;
xxi) pasikėsinimas į asmens orumą, ypač įžeidžiantis ir žeminantis elgesys;
xxii) išžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, privertimas užsiimti prostitucija, priverstinis apvaisinimas, priverstinė sterilizacija ir bet kokie kiti seksualinės prievartos būdai;
xxiii) civilio asmens arba kito saugomo asmens panaudojimas, norint apsaugoti nuo karo veiksmų konkrečius objektus, zonas ar karines pajėgas;
xxiv) tyčinis Ženevos konvencijų nustatytas skiriamąsias emblemas naudojančių pastatų, medžiagų, medicinos įstaigų, transporto priemonių ir personalo užpuldinėjimas;
xxv) tyčinis civilių vertimas badauti kaip kariavimo būdas, atimant iš jų gyvybei palaikyti būtinus reikmenis, taip pat tyčia sudarant kliūtis teikti jiems pagalbą;
xxvi) jaunesnių nei penkiolikos metų vaikų ėmimas arba verbavimas į nacionalines ginkluotąsias pajėgas arba jų panaudojimas, kad jie aktyviai dalyvautų karo veiksmuose.