Socialinių įtampų kupinais metais žmonės rinkosi, į kuriuos visuomenininkus nori remtis ir semtis idėjų. Iš aktualijų žurnalistikos pasitraukęs Edmundas Jakilaitis, pagal elito grupės balsus, įsitvirtino pirmoje šių reitingų pozicijoje, aukštą vietą išlaiko kunigas Ričardas Doveika, o jauno, užsienio politiką analizuojančio ir komentuojančio politologo Lino Kojalos pozicija pakilo vienu laipteliu aukštyn.
O visuomenė nepamiršta ir vis dar ypatingai vertina žurnalistą Algimantą Čekuolį, istoriką A. Bumblauską. Kunigas R. Doveika yra aukštai ir visuomenės nuomonės apklausoje.
„Lietuvos įtakingiausieji 2021“ – unikalus „Delfi“ projektas, kuriuo jau septintus metus iš eilės tiriama, kas visuomenės ir atskiros jos grupės – elito atstovų akimis turi reikšmingiausią įtaką šalies gyvenimui.
Žurnalo „Reitingai“ atliktos elito grupės apklausos duomenimis, įtakingiausiu visuomenininku tapo E. Jakilaitis, anksčiau vertintas žurnalistų reitinguose.
Aukštoje antroje pozicijoje yra kunigas R. Doveika, kuris pernai buvo pirmas.
Laipteliu aukščiau nei pernai į trečią vietą pakilo politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala.
Užpernai pirmoje, o pernai antroje vietoje šioje apklausoje buvęs istorikas Ričardas Bumblauskas šiemet liko irgi aukštoje ketvirtoje vietoje.
Penktoje vietoje šiais metais yra režisierė Dalia Ibelhauptaitė, pernai buvusi septinta.
Dešimtuke įsitvirtino trijų grupių atstovai
Apklausą atlikusio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas pastebėjo, kad pernai įvykę rinkimai atnešė daug virsmų politikų ir tarnautojų sąrašuose. Šiek tiek jų buvo ir visuomenininkų, ir žiniasklaidos sąrašuose.
„Kadangi E. Jakilaitis išsakė, kad jis traukiasi iš aktyvios žurnalistikos, „Delfi“ komanda svarstė, kaip čia pasielgus, ir jį perkėlė į visuomenininkus. Jeigu anksčiau šešerius metus jis buvo pirmoje vietoje tarp žiniasklaidos atstovų, tai dabar – pirmas tarp visuomenininkų“, – teigė G. Sarafinas.
Kartu „Reitingų“ vyriausias redaktorius buvo atviras, kad buvo nemažai sumaišties, ar tam tikras asmenybes vertinti kaip visuomenininkus, ar kaip žurnalistus.
„Kadangi žmonės turėjo galimybę ir pakomentuoti, ir įrašyti į kitą laukelį savo pavardes, tai ir dėl Andriaus Tapino, ir dėl Rimvydo Valatkos, ir dėl E. Jakilaičio buvo sujaukties, nes vieni įrašinėjo juos į žiniasklaidą, kiti – į visuomenininkus. Kaip žmogui atrodo, taip jis ir pildo“, – sakė G. Sarafinas.
Pasak pašnekovo, visuomenininkų sąraše akivaizdžiai matyti, kad pirmajame dvidešimtuke yra įsitvirtinę trijų grupių atstovai. Tai yra dvasininkai, kultūrininkai ir politologai.
„Jie visi yra gerai valdantys žodį ir kalbantys labai aiškiai, neveliantys minčių, nevartojantys dviprasmybių ir nebandantys pasislėpti už tarptautinių terminų. Jie labai artukuliuotai ir gerai šneka.
Antra ypatybė, kurią jie turi, tai yra vertybiškai stiprūs žmonės. Ar paimsime dvasininkus, ar kultūrininkus, tie žmonės yra išreikštai nesiblaškantys, jie turi kietą vertybinį stuburą. Jie yra užtikrinti. Tai yra autoritetą visuomenėje turintys žmonės“, – teigė G. Sarafinas.
Žurnalo „Reitingo“ vyr. redaktoriaus teigimu, visuomenininkų grupė išsiskiria tuo, kad už čia esančius žmones daugiausiai balsavo bendraminčiai.
„Tai, kaip jie mąsto, kaip kalba, veda, lyderiauja, imponuoja tiems, kurie už juos atiduoda balsus. Dar buvo galima pamatyti, kad žmonės galėjo įrašinėti pavardes į laukelį „kita“. Čia išsiskyrė dvi asmenybės – Arnoldas Valkauskas ir Jurga Lago, už kuriuos atidavė ne po vieną, o po keletą balsų“, – sakė G. Sarafinas.
Pašnekovas pastebėjo, kad šalyje tvyrant susipriešinimo atmosferai žmonės ieško atspirties taškų, bendraminčių, palaikymo.
„Kiekvienam žmogui to reikia. Ir jie mato, kad šitie žmonės jiems tinka, patinka, ir jų žodis turi įtaką ne tik respondentams, bet ir visai visuomenei, respondentų nuomone“, – kalbėjo G. Sarafinas.
Skirtingos grupės rinkosi nevienodai
Apklausą atlikusio žurnalo vyriausias redaktorius pastebėjo, kad skirtingos respondentų grupės apklausoje balsavo nevienodai.
„Kalbant apie kalbamus politikus kaip respondentus, tai yra natūralu, kad jie dažniau savo balsą atidavė už E. Jakilaitį, L. Kojalą arba Mažvydą Jastramskį. Tiesiog jie sukasi jų dėmesio lauke.
Tuo metu visuomenininkai daugiau balsų atidavė už dvasininkus – R. Doveiką, Gintarą Grušą, Kęstutį Kėvalą, Algirdą Toliatą. Tarnautojams labiau visuomenininkų skiltyje imponuoja kultūros žmonės – nuo D. Ibelhauptaitės, Asmik Grigorian, baigiant Arūnu Gelūnu arba Kristina Sabaliauskaite“, – teigė G. Sarafinas.
Tokios asmenybės kaip J. Lago ir A. Valkauskas daugiausiai įvertinimų sulaukė iš regionų, teigė „Reitingų“ vyr. redaktorius.
Kartu pašnekovas pastebėjo, kad pirmasis įtakingiausių visuomenininkų dešimtukas palyginti su pernai metais menkai keitėsi.
„Kalbant apie visuomenininkų svorį, kaitą, tai čia pokyčių įvyko nepalyginamai mažiau negu politikų, verslininkų arba tarnautojų sąrašuose“, – sakė G. Sarafinas.
Visuomenė nepamiršo Čekuolio
Pagal bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktą visuomenės nuomonės apklausą įtakingiausių visuomenininkų trejetuke šiemet – žurnalistas A. Čekuolis, istorikas A. Bumblauskas ir kunigas R. Doveika.
Pernai trejetuką sudarė teatro režisierius O. Koršunovas, operos režisierė D. Ibelhauptaitė ir taip pat istorikas A. Bumblauskas.
„Spinter tyrimų“ vadovas, sociologas Ignas Zokas ypač aukštą A. Čekuolio poziciją aiškino analogija su politikų reitingais toje pačioje apklausoje.
„Ten irgi išlieka aukštai buvę prezidentai. Tarkime Valdas Adamkus irgi seniai aktyviai politikoje nesireiškia. Manau, kad yra tam tikra žmonių pagarba, padėka už viso gyvenimo nuopelnus“, – teigė I. Zokas.
Kartu sociologas pažymėjo, kad tai yra atpažįstamas žmogus.
„Turime labai daug asmenybių, kurios aktyviausios skirtingose srityse, o čia yra žmogus, kuris yra atpažįstamas visiems – ir jaunam, ir senam, ir skirtingų medijų vartotojams“, – sakė I. Zokas.
Daugiau didelių staigmenų šioje apklausoje sociologas nepastebėjo.
„E. Jakilaitis pas mus nėra labai aukštai (aštuntoje vietoje). Jis būdavo labai aukštai tarp žurnalistų, kai perkėlėme į kitą kategoriją, gal kažkiek tie dalykai susipainiojo“, – teigė I. Zokas.
Pašnekovas aiškino, kad apskritai aukšta pozicija šiuose reitinguose pirmiausia siejama su žinomumu.
„Kad tave kažkas laikytų įtakingu, pirmiausia, turi būti žinomas. Yra žmonių, kurie yra daug pasiekę ir labai įtakingi, bet jie yra tokie savo srityse ir nėra tokie žinomi plačiajai visuomenei, dėl to tas procentas nuo visuomenės ir negali būti didelis.
Jeigu kažko nežinau, negaliu jo vertinti. Gali būti daug mokslo, kultūros, medicinos žmonių, kurie savo srityje yra žinomi, gerbiami, vertinami ir tikrai labai įtakingi, bet bendrai visuomenei jie galbūt yra mažiau matomi viešai“, – sakė I. Zokas.
Jakilaitis: aš nesu joks visuomenininkas
E. Jakilaitis, visų pirma, pabrėžė, kad jis yra nustebęs, kad yra vertinamas būtent šioje apklausoje.
„Esu nustebęs, sužinojęs, kad nesu žurnalistas. Apklausų rengėjams gal geriau žinoti, aš save laikau žurnalistu, o ne visuomenininku. Viso labo nevedu aktualijų laidų, o visas kitas vedu. (…)
Aš esu žurnalistas, kuris užsiima ir visuomenine veikla, bet aš nesu joks visuomenininkas. Nes visuomenininkas yra daugmaž profesionali veikla. Jeigu kažkas pastebėjo tą mano visuomeninę veiklą, tai labai ačiū, bet, kaip ir daugybę kartų jau esu komentavęs, tuos septynerius ar aštuonerius ar kiek ten tų metų, kai buvau renkamas įtakingiausiu žurnalistu, kad įtaka man yra gana keistas žanras.
Nes man atrodo, kad tai tam tikra prasme susiplaka su žinomumu, o šiuo atveju yra logiška, jeigu išeitume į gatvę ir paklaustume: „pasakykite tris žurnalistų pavardes“, tai manau, kad didelė tikimybė, kad žmogus pasakytų mano pavardę. O, kai esi tarp visuomenininkų, tai ir esi kažkur. Net neabejoju, kad visuomenė tokio visuomenininko kaip E. Jakilaitis tikrai nežino“, – teigė jis.
Socialines įtampas visuomenėje aiškina dviem aspektais
Visuomenėje pandemijos kontekste kylančias socialines įtampas, kurios prasiveržė ir neramumais prie Seimo, pašnekovas aiškino dviem dalykais.
„Vienas dalykas yra nežinojimas, informacijos neturėjimas, nes tamsumas vis dėlto yra didelė problema. Jeigu žmonės nevartoja argumentais arba faktais grįstos informacijos, o gyvena sąmokslų teorijų dausose, tai nereikia tikėtis iš jų kažkokio adekvataus elgesio.
O kalbos apie tai, kad ribojimai pažeidžia kažkieno teises arba kad kažkas yra verčiamas, tai yra absurdas. Ir Europos Žmogaus Teisių Teismas seniausiai yra pasisakęs bylose, kurios nagrinėja piliečius prieš kitas valstybes, ar visuomenės teisė būti neužkrėstam yra aukščiau ar žemiau už individo teisę rizikuoti savimi ir kitais. Jau yra pasisakyta, kad visuomenės teisė būti apsaugotai nuo neatsakingų žmonių yra aukščiau už tų neatsakingų žmonių teises patiems save žaloti ir tuo pat metu kelti riziką kitiems“, – komentavo E. Jakilaitis.
Antras dalykas, pasak jo, kuris šiame kontekste yra svarbus, yra kurstymas, sąmoningai naudojantis tų žmonių naivumu.
„Čia jau yra tokia veikla, kuri, man atrodo, nelabai dera nei su piliečio santykiu su valstybe, nei apskritai su padorumu. Žmonės naudojasi nekritiškai aplinką vertinančiais individais, siekdami savo politinių tikslų“, – teigė E. Jakilaitis.
Svarstydamas, ką tokioje situacijoje galima padaryti, pašnekovas išreiškė nuomonę, kad vienintelis įmanomas kelias yra leisti žmonėms elgtis, kaip jie nori, jiems sėkmingai sėdint savo namuose, ir judant, geriausiu atveju, maršrutu „namai – maisto prekių parduotuvė“.
„Jeigu jie renkasi tokį kelią, tai, man atrodo, kad tie ribojimai, prie kurių eina visas Vakarų pasaulis, – apsaugoti visuomenę nuo tų, kurie kelia jai akivaizdžią grėsmę, tai toks pasirinkimas yra labai teisingas. Taip ir turėtų būti elgiamasi.
Čia ieškoti kažkokių dialogų nematyčiau ypatingo poreikio. Reikėtų žmonėms informaciją. Jeigu jie tuo nesinaudoja, ir piktybiškai nenori to daryti, tai tegul pabūna kurį laiką namuose, ir nekelia kitiems grėsmės. O kada atsiras kažkokie akivaizdūs ribojimai, man atrodo, kad ir tie patys žmonės susivoks, kad jiems gal ir būtų smagiau nukeliauti ar prie jūros, ar prie ežero, ar į užsienį, nei iš tualeto – į virtuvę“, – sakė E. Jakilaitis.
Apklausos dėl nepasitikėjimo žiniasklaida duomenų nedramatizuoja
„Lietuvos ryto“ užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad pasitikėjimas žiniasklaida yra žemiausias per 23 metus (nuo 1998 metų). Žiniasklaida pasitiki 24,8 proc., o nepasitiki – 33,4 proc. apklaustųjų.
E. Jakilaitis tokių duomenų nedramatizuoja. Jo nuomone, yra per platu apibendrintai kalbėti apie visą žiniasklaidą.
„Tai, kad žmonės nepasitiki visa žiniasklaida, tai yra normalus dalykas. Taip ir turėtų būti. Vienas iš žiniasklaidos kokybės elementų yra jos įvairovė. Galbūt mes turime pakankamai neproporcingą kiekį pakankamai buko turinio, bet turime ir kokybiškos žiniasklaidos, kuri, mano galva, gali atliepti kokybiško arba aktualaus turinio ieškančio skaitytojo arba žiūrovo poreikius“, – teigė E. Jakilaitis.
Jo nuomone, „apibendrintai pasitikėti visa Lietuvos žiniasklaida būtų net gi kvaila“.
„Pasitikėti visa žiniasklaida yra labai didelis apibendrinimas, kaip ir kalbėti apie visus lietuvius, visus vyrus, visas moteris arba dar kažką visą. (…) Man asmeniškai rūpi ne pasitikėjimas visa žiniasklaida, o visuomenės supratimas, kad reikia ne ieškoti vieno informacinio šaltinio, kuriuo kažkaip aklai pasitikėtum, o vartoti įmanomai didelį kiekį įvairios žiniasklaidos, pačiam formuotis savo nuomonę, būti kritiškai mastančiam individui.
Skatinčiau tikrai nepasitikėti nei „Delfi“, nei „15min“, nei E. Jakilaičiu, aklai, o pasitikėti savo paties galva, skaitant daugybę informacijos šaltinių, juos vartojant. O tai, ką perskaitai vienoje žiniasklaidos priemonėje, priimti kaip vieną iš informacijos šaltinių, o ne kokį nors akivaizdų kelrodį tau“, – kalbėjo E. Jakilaitis.
L. Kojala: informacinio triukšmo eroje pasitikėjimo vieni kitais neturime per daug
Užsienio politiką analizuojantis politologas, Rytų Europos studijų centro politologas Linas Kojala įvertinimą vadino pasitikėjimo kreditu.
„Malonu, kad tarptautinė politika, kurią nagrinėju, yra aktuali ir įdomi vis platesniam ratui Lietuvos gyventojų. Laikau tai visos komandos Rytų Europos studijų centre, taip pat kolegų VU TSPMI, veiklos įvertinimu.
Be to, tam tikru pasitikėjimo kreditu, kuris įpareigoja – informacinio triukšmo eroje pasitikėjimo vieni kitais neturime per daug. Todėl svarbu pateisinti išreikštą lūkestį išlaikyti ir kelti kokybės kartelę aukštyn. Tam, kad, kaip sako istorikas Niallas Fergusonas, iš demokratijos nepereitume vien į emocijomis grįstą „emokratiją“, – teigė L. Kojala.
Doveika: dabar svarbiausias yra pasitikėjimo tiltų tiesimas
Kunigas R. Doveika, sužinojęs apie įvertinimą, šiltai dėkojo ir kuklinosi.
„Pirmiausia tai labai ačiū už pasitikėjimą. Manau, kad Lietuvoje tokios apklausos atidengia du dalykus. Pirmiausia, – poreikį būti atsigręžus veidas į veidą, taip pat poreikį vienas kitą pamatyti ir girdėti, supratimą, kad būdami skirtingi ir kitoniški galime sukurti pasitikėjimo visuomenę.
Manau, kad pasitikėjimas ir gebėjimas prisiimti atsakomybę vienas už kitą yra šiandienos visų sprendimų galimybė. Labai dėkoju, nes jau daug metų tenka tame sąraše pabūti, ir vis pagalvoju, kada atsiras žmonės, kurie bus nauji ir kiti. Nes mes tikrai turime labai daug žmonių, kuriuos reikėtų parodyti“, – sakė jis.
Dvasininko nuomone, šiuo metu žmonėms labiausiai reikalingas pasitikėjimo tiltų tiesimas.
„Kad mes vienas kitam nerėktume, bet kalbėtume, ne įrodinėtume, bet diskutuotume, kad visą laiką turėtume kritinį mąstymą, kuris reikalingas tam, kad apskritai visa visuomenė ir progresas judėtų pirmyn, – tiek tikėjimo dalykuose, tiek mokslo pažangoje, tiek medicinoje, tiek mūsų tarpusavio sugyvenimuose.
Kai pagrindinė vertybinė konstanta yra pagarba ir, kai mes pastatome į centrą bendrąjį gėrį, ir kiekvienas savo keliu to link einame, tada ir kuriame pasitikėjimo visuomenę“, – sakė R. Doveika.
Apgailestauja dėl dirbtinos priešpriešos tarp tikėjimo ir mokslo
Kunigas apgailestavo, kad viešojoje erdvėje kartais yra supriešinami tikėjimas Dievu ir pasitikėjimas mokslu.
„Tai yra dirbtina priešprieša, nes tik labai daug blogo visuomenei norintis žmogus skelia takoskyrą tarp tikėjimo ir mokslo. Žvelgiant į visą dviejų tūkstančių metų krikščionybės istoriją, krikščionybė visuomet buvo skleidėja mokslo ir pažangos, naujų stilių, kurie tapo epochiniais stiliais – barokas, klasika, dangaus kūnų tyrinėjimas, vienuolynai gi tapo universitetų steigėjais, ligoninės, žmogaus anatomijos pažinimas irgi buvo vienuolių ir dvasininkų dėka. Kalbant apie dangaus kūnų stebėjimą, iki šiol Popiežiaus vasaros rezidencijoje yra observatorija, kuri atlieka nuostabius gamtos ir kosmoso tyrinėjimus“, – kalbėjo R. Doveika.
Pašnekovas yra įsitikinęs, kad išsilavinęs, Dievą ir mokslo pažanga tikintis žmogus supranta, kad „kaip ir filosofija, kuri yra tarnaitė, kuri palydi žmogaus mąstymą iki teologijos ir dievybės, taip tikėjimo ir mokslo pažanga turi vienintelį tikslą – pilnavertiškesnį žmogaus gyvenimą“.
„Paėmus iškiliausius pasaulio mokslininkus, atradėjus, medicinos žmones, jie yra ypatingai gilūs tikėjimo žmonės. Net, jeigu yra mokslininkų, kurie tyrinėdami kraujo lašą, atranda dievybę, tai dar kartą parodo, kad tik atviras protas, sąmonė ir supratimas, reiškia, tarnystė tiesai yra didžiausias lobis, kuris šiandien turi būti jungiantis ir tikėjimo, ir mokslo santykį, nes jie vienas iš kito kyla. Tikėjimas nepaneigia mokslo. Mokslas nepaneigia tikėjimo. Mes visi kartu prisiliečiame prie to paties šaltinio, iš kurio kyla mokslas, pažanga, ir kas suteikia absoliuto pajautimą, kuris visą laiką man leidžia išlikti tiesioje“, – teigė R. Doveika.
Kartu kunigas pabrėžė, kad visą tai, ką mes matome išoriniame Žemės kontekste, yra vidinės žmogaus ekosistemos išraiška.
„Kaip Popiežius Benediktas XVI yra minėjęs, niekada žmogus nepasieks ekologinės tvarkos išorėje, jeigu jis nebus ekologiškai darnus savo viduje, santykyje su savimi, su artimu ir su Dievu“, – sakė R. Doveika.
Doveika: tai yra lyderystės problema
Įtampos visuomenėje, kurios prasiveržė net į pareigūnus skriejančiais akmenimis, pasak pašnekovo, atidengia keletą dalykų.
„Pirmiausia, tai yra lyderystės problema. Nes kai nėra lyderių, kurie ateitų ir kalbėtų, arba ateitų ir formuotų, visuomet atsiranda tokių, kurie tuo pasinaudoja. Mes šiandien matome iš viso to, kas vyksta, kad tuo pasinaudoja tamsa. Bet tai yra priekaištas mums, kurie iš dalyvavimo vienas kito gyvenime, buvome formuojami likti tik stebėtojais vienas kito gyvenime“, – teigė R. Doveika.
Kunigas sako, kad turime pakeisti elgseną vienas kito atžvilgiu – „ne stebėti vienas kitą, bet dalyvauti vienas kitame, prisiimti atsakomybę vienas už kitą, nebijoti kalbėtis, kad esame skirtingi, kitoniški ir pastatyti tiesą į patį centrą, įvardinant viską savaisiais vardais“.
„Antras dalykas, kuris atsidengia per tokius dalykus, tai yra pamąstymas visiems tiems, kuriems tikėjimas, krikščionybės Dekalogas, žmogaus prigimties unikalumas, tapo priežastimi tai atmesti, pažeminti, pasityčioti ir eliminuoti, tarsi netinka modernaus, išsilavinusio, šiandieninio žmogaus sąmonei.
Tai yra atsakymas tiems, kuo baigiasi atmetimas žmogaus viduje. Nes niekada tikėjimas, dešimt Dievo įsakymų, žmogaus prigimtis nebuvo kliūtimi pažangai, niekada nežemino mokslo, bet tarnavo pažangos mokslui“, – teigė R. Doveika.
Kunigas pabrėžė, kad tas žmogus, kuris tiki į Dievą ir myli artimą, niekada ir nepastumia artimo. O kai ta harmonija yra išdarkoma, kai yra atskiriama vienas dalykas yra svarbus, o kitas nesvarbus, tada mes ir turime tas skaudžias pasekmes, kurias galime gydyti.
„Ne kartą per Mišias žmonėms sakiau: mūsų tautai reikia susitaikinimo dienos, mums reikia išeiti viešai į gatves ir atsiklaupti vieni prieš kitos, nes visuomet atsiras tokių, kur į mūsų tokį žvilgsnį, kuriame yra įtarumas ir nepasitikėjimas, sureaguos, visuomet atsiras tamsa, kuri tuo pasinaudos. Reiškia, mes turime iškelti tą dalyką, kad nei tikėjimas, nei krikščionybė, nei mokslas, nei medicina ir nei vienas Lietuvos žmogus nėra kliuvinys siekti bendrojo gėrio. Tik, kai mes visi kartu tas pajėgas sutelksime į žmogaus ateities dabartyje pilnatvę, mes ir turėsime rezultatą, kurio norime“, – kalbėjo R. Doveika.
Kunigas mato problemų ir lietuvių požiūryje į nelegalius migrantus.
„Mes tuos žmones tikrai galime įdėti į žmonių prekybos aukų kategoriją, galime juos įvardinti šantažo aukomis. Tai yra žmonės, kurie, kaip ir kiekvienas iš mūsų, siekia geresnio gyvenimo sau, savo vaikams.
Tie migrantai irgi yra ir politiniai, ir ekonominiai, ir gamtos stichijų pasekmių migruojantys žmonės. Migracija yra žmonijos istorijos dalis. Bet kitas dalykas yra kaip mes elgiamės su jais“, – sakė R. Doveika.
Kunigas aiškino, kad tai yra žmonės, kurie buvo suklaidinti savuose kraštuose.
„Į jų svajonę visuomet ateina tas, kas ateina, iškreipdamas tam tikrą svajonės pasiekimo tikslą. Yra nusikalstamas pasaulis, kuris iš tų neturinčių ir stokojančių atima viską, ką jie stokoja ir ko jie neturi, ir išstumia į pavojų“, – teigė R. Doveika.
Dvasininkas pažymėjo, kad, norint tuos dalykus atskirti, reikia švietimo, aiškinimo, kalbėjimo, liudijimo.
„Galime diskutuoti priežastis, kodėl tie žmonės patenka pas mus, bet niekada priežastis negali tapti dar viena priežastimi man pastumti jau pastumtą ir pažemintą žmogų. Didžiuojuosi, kad ir kardinolas A. J. Bačkis, ir ypač tą Popiežius Pranciškus sako, kad mes turime būti būtent tų žmonių pusėje. Tai yra, pirmiausia, pasirūpinti elementariais dalykais“, – sakė R. Doveika.
Kunigas priminė Popiežiaus Pranciškaus, kai jis viešėjo Lietuvoje, prašymą mūsų tautai niekada nepamiršti praeities.
„Mes puikiai žinome kaip patys mūsų tėvai ir seneliai tremiami sugebėjo pasidalinti paskutiniu duonos kąsniu. Turime nuostabias istorijas, kaip Sibire tremtiniai, gaudami šlapios duonos davinuką, atsignybdavo po mažą gabaliuką tam, kad pasigamintų rožančių. Ir patys, gal net surinkę pinigėlių, davė kyšį prižiūrėtojams, Kūčių vakarą barakuose susirinkę alkani su pagamintais iš duonos rožančiais meldėsi už laisvą Lietuvą“, – teigė R. Doveika.
Kunigas stebėjosi, kad dabar, užteko pandemijos ir sugrįžimo į savuosius kraštus, „ir mes matėme, kaip kai kurie mūsų tautiečiai spjaudė ant savo žemės, į savo žmonės, į savo valstybės kuriamą sistemą – sveikatos, socialinę, ekonominę, ir valstybė juos priėmė, nes tai yra būtent orios ir išsilavinusios visuomenės atsakymas“.
„Lygiai taip pat yra ir mūsų reikalai su migrantais. Mes turime atskirti du dalykus. Yra politiniai, geopolitiniai reiškiniai, kuriuos reikia svarstyti, ir mokyti, auklėti žmones pasaulio įvykių supratime. Šiame dalyke, manau, irgi turime spragų formuoti žmogaus sąmonę, turiu mintyje atsakingos pilietinės visuomenės formaciją. Visos valdžios apie tai kalba, bet, kiek per trisdešimt metų į tai investuojama? Nes su pilietine visuomene reikia kalbėtis, ją reikia gerbti, į ją reikia įsiklausyti. Visa apie ją svajoja, bet investuoja labai nedaug į pilietinės visuomenės brandą ir sąmonę.
Antras dalykas, yra mūsų artimo meilės paliudijimas. Be vidinių vertybių – be pagarbos kitam, kitoniškam, be išmokyto pasidalinimo tuo, ką turiu, neįmanoma pasiekti to. Mūsų elgesys su migrantais dažnai parodo, ką mes turime savyje. Kad dažnai savyje turime tuštumą, kad ten turime tik išorinius dalykus be turinio“, – sakė R. Doveika.
Pasak kunigo, tai yra ženklas visiems – religinėms bendruomenėms, visuomenės veikėjams, politinėms partijoms, mūsų tautos lyderiams.
„Kodėl žmogus, po keliasdešimties metų istorijos, pats iš šlapios duonos gamindamasis rožančių maldai už Lietuvą, šiandieną atsuka nugarą tam, kuris yra auka? Tai irgi parodo, kad elgesys į išorę yra sąlyga to, kas aš esu viduje.
Yra toks paprastas klasikinis pasakymas: gyvename taip, kaip meldžiamės, o meldžiamės taip, kaip gyvename. Jeigu nėra tarp maldos ir gyvenimo darnos ir nutiestų tiltų, tada nebetenka reikalo stebėtis tokiu šaltu ir labai keistu elgesiu, kuris visiškai neatitinka mūsų tautos nei istorijos, nei dvasios, nei mūsų mokytojų, nei mūsų kilniausių asmenybių paliktų raštų ir palikto lobyno.
Tokie reiškiniai būtent ir parodo, kad tikėjimas ir visuomenė, politika ir vertybės, žmogus ir valdžia turi būti santykyje vienas su kitu. Ir visi, kurie įkiša pleištus atskirti žmogų ir suskaldyti išorę nuo vidaus, paskui ir turime tokius visuomeninius reiškinius ir tokią antižmogišką kultūrą, kuri daugelį žmonių paskatina į tą auką pažvelgti kaip į agresorių, kuris „ateis ir nuskriaus dar kartą mane“, – aiškino R. Doveika.
