Tačiau užuot šiuos pinigus panaudojusi reformoms ar gyvenimo sąlygoms gerinti, SSRS vadovybė juos pravalgė ir sėkmingai kišo į išpūstą karinį biudžetą. Mudžahedinų sprogdinimas Afganistano dykumose ir lenktynės kosmose suvalgė didelę ir taip, palyginti su JAV, kuklios Sovietų ekonomikos dalį. Be to, visoje Sovietų Sąjungoje toliau buvo planuojami grandioziniai projektai.

Dideliu smūgiu tapo naftos kainų griūtis vos tik M. Gorbačiovui užėmus Generalinio sekretoriaus kėdę. Situacija tapo itin sudėtinga, staiga ėmė trūkti net pinigų grūdų importui, kurių pati SSRS negebėjo užauginti pakankamai. Tapo akivaizdu, kad reformos – neišvengiamos.

M. Gorbačiovas, gerokai jaunesnis ir energingesnis nei jo pirmtakai, tai puikai suprato. Tačiau susiimta per mažai ir per vėlai. Minimalūs pokyčiai ne reanimavo sistemą, bet tik padėjo ją išjudinti. O kitos priemonės, kaip arši M. Gorbačiovo kova su alkoholizmu, atrodo ne vietoje ir ne laiku. Nors tikslas ir sveikintinas, griūvančios Sąjungos ir šlubuojančios politinės, ekonominės sistemos kontekste didžiulės pastangos šioje srityje gali atrodyti keistai.

Pertvarka ekonomikoje kiek sumažino valstybės kontrolę ūkyje ir suteikė daugiau laisvės patiems ūkiams spręsti, ką ir kiek auginti bei gaminti. Bet neleista patiems gaminių parduoti ar, juo labiau, siekti pelno. „Viešumu“ siekta padaryti valdymo modelį truputį skaidresniu ir sumažinti represinę kontrolę, tačiau tai tik suteikė daugiau paskatos žmonėms išreikšti nusivylimą pačia sistema.

Noro keistis tarsi būta, bet pritrūkta valios. „Ir valia, ir nevalia kartu. M. Gorbačiovas norėjo kažką daryti ir jam reikėjo kažką daryti, nes jis buvo kitos kartos žmogus ir jau matė visą neveiksmingumą“, – DELFI kalbėjo D. Jakniūnaitė.

Prie ekonominio galvos skausmo smarkiai prisidėjo ginklavimosi varžybos. Šalis, kuri norėjo koja kojon žengti su JAV, privalėjo reaguoti į pompastišką Ronaldo Reagano pareiškimą apie „Žvaigždžių karus“ – palydovinę priešraketinę gynybos sistemą, kuri potencialiai galėjo persverti branduolinės galios balansą JAV naudai. SSRS visa tai turėjo daryti tuščių lentynų ir žmonių gerovės sąskaita.

Tačiau pajudinus sistemą padėtis labai greitai įsisiūbavo. D. Jakniūnaitė teigė, kad iki 87-ųjų dar atrodė, kad viską galima suvaldyti. „Buvo atšilimai tarptautinėje erdvėje, pasirašytas INF susitarimas ir taip toliau, atrodo graži idėja, o paskui prasidėjo jau nebevaldomi procesai. Ypač sovietinėse respublikose – Gruzijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje“, – sakė ji.

Ekonomikai toliau krentant nepasitenkinimas ėmė kunkuliuoti, o tuo pasinaudojo Borisas Jelcinas, pristatęs save kaip alternatyvą sistemai. Dar 1985 metais atvykęs į Maskvą jis ėmėsi griežtų permainų Maskvos politbiure. Atviras, bendraujantis ir charizmatiškas B. Jelcinas atrodė visiška priešingybė nusistovėjusiai ir iki skausmo prėskai partijos viršūnėlei.

„Sako jis buvo demokratas, kai dar nebuvo demokratijos. Jis labai gerai suprato, kas yra rinkiminis procesas ir ką reiškia išklausyti žmones. Nes jis dar kai Sverdlovske dirbo, pradėjo važinėti, kalbėtis, tai buvo netikėta. Jis buvo labai charizmatiškas, kas be ko, energingas, labai ambicingas. Asmenybė, kuri automatiškai patraukia dėmesį. Jam iš tikrųjų buvo gera bendrauti su žmonėmis. Jis mėgo įrodinėti savo tiesas. Na ir jis paskui tą patį pradėjo daryti Maskvoj, kai jį pasikvietė Gorbačiovas. B. Jelcinas buvo pakviestas sutvarkyti Maskvos partijos komitetą“, – sakė D. Jakniūnaitė.

Tačiau jo iniciatyvos greitai susilaukė pasipriešinimo partijos viduje. 1987 rugsėjo 10 d. B. Jelcinas atsistatydino iš Maskvos politbiuro pirmojo sekretoriaus posto. Tai buvo pirmasis toks savanoriškas pasitraukimas iš politbiuro per visą SSRS istoriją, tai sužinojęs M. Gorbačiovas negalėjo nuslėpti šoko.

1987 m. spalio 27 dieną politbiuro suvažiavime B. Jelcinas rėžė ugningą ir griežtą kalbą vadovybės atžvilgiu, kurioje pats M. Gorbačiovas išdėtas į šuns dienas. Tai buvo akibrokštas, kurio partijoje nesitikėjo niekas. Visi partijos nariai unisonu pasmerkė B. Jelciną, tam paskirta net 20 kalbų iš eilės.

Šio suvažiavimo detalėms nutekėjus į viešumą ir B. Jelcinas per naktį tapo žvaigžde visoje SSRS. „Tada kaip tik buvo pradėtos daryti pirmos apklausos, atsirado „Levada“ centras. Jo populiarumas šoktelėjo. Televizija rodo, koks jis blogas, o žmonės mato, kad jeigu kritikuoja, reiškia kažką daro. Nes ekonomiškai pradėta jaustis blogiau, žmonės pradeda jausti, kad vis tiek kažkas nevyksta, čia nieko gero nebus ir tada pradeda ieškoti tų radikaliai kitokių“, – teigė D. Jakniūnaitė.

Pirmą kartą per ilgą laiką pačioje Maskvoje atsirado konkurencija, valdžia pamažu ėmė slysti iš M. Gorbačiovo rankų.

„M. Gorbačiovas buvo senosios sistemos veidas. Lėti pokyčiai, žingsnis po žingsnio. B. Jelcinas atstovavo naujai, jaunajai kartai, kuri sakė, kad pati sistema neveikia. Pažiūrėkit, matot, kad neveikia. Todėl reikia radikaliai viską keisti“, – kalbėjo L. Jonavičius. Atsiradusi vidinė konkurencija sutapo su vis didesniu bruzdėjimu Sąjungos pakraščiuose ir sparčiai blogėjančia ekonomine situacija.

Procesas pamažu tapo nebevaldomas, džinas išleistas iš butelio.

1989 kovo 26 d. B. Jelcinas 92 proc. balsų dauguma išrinktas į SSRS liaudies atstovų kongresą. Liaudies deputatų suvažiavime komunistai patyrė labai didelį smūgį – Lietuvos persitvarkymo sąjūdis gavo 36 deputatus, Lietuvos komunistų partija – tik 4. Tą pačią vasarą įkurta radikali reformatorių partiją, o okupuotos tautos vis garsiau ėmė kalbėti apie laisvės troškimą.

O netrukus, lapkričio 11 d., pasaulis su didžiuliu žavesiu ir jauduliu stebėjo berlyniečius, griaunančius dešimtmečius juos skyrusią sieną. „Labai sunku užtikrintai nuspėti, kas dabar atsitiks. Esu įsitikinęs, ne tik atsižvelgiant į vakar dienos įvykius, bet žvelgiant į bendrą įvykių seką, kad šie pokyčiai tikri. <...> Pokyčių tempas atima žadą. Laisvės troškimas yra tvirtesnis už plieną ir ištvermingesnis už betoną“, – dieną po šių įvykių sakė JAV prezidentas George'as H. W. Bushas.

Per pirmus laisvus rinkimus LTSR istorijoje 1990 vasario 24 d. LTSR Seime daugumą gavo laisvės atvirai siekiantis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, o A. M. Brazausko vedami ir nuosaikesnius tikslus kėlę komunistai nesurinko daugumos. Kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Pirmoji „Domino“ kaladėlė krito, byrėjimas prasidėjo, o per itin trumpą laiką Rytų ir Vidurio Europos veidas pasikeitė neatpažįstamai.

SSRS vadovybė įvedė ekonominę blokadą Lietuvai, tikėdamasi palaužti nepriklausomybės siekį. Gelbėdama senąją sistemą SSRS vadovybė griebėsi šiaudo – 1991 m. sausio mėnesį pasiuntė karinus dalinius „nepaklusniems“ lietuviams malšinti. Pasinaudojant proga, kad pasaulio dėmesys prikaustytas Persijos įlankoje – tuo metu JAV ir koalicijos pajėgos triuškino Saddamo Husseino kariuomenę „Dykumų audros“ operacijoje – duotas sprendimas veikti ir perimti valdžią Lietuvoje, šturmuotas televizijos bokštas Vilniuje.

Tragiški įvykiai Vilniuje išprovokavo atsaką pačioje Maskvoje, šimtai tūkstančių išėjo į gatves protestuoti prieš barbariškus veiksmus. Bet kokie tolesni veiksmai išprovokuotų griežtą tarptautinį atsaką nuo tarptautinės pagalbos tuo metu jau priklausomai Sąjungai. Kremlius buvo priverstas atsitraukti.

Laisvės troškimas yra tvirtesnis už plieną ir ištvermingesnis už betoną

Citata. George'as H. W. Bushas.

1991 birželio 12 B. Jelcinas laimėjo Rusijos federacijos Prezidento rinkimus, faktiškai šalyje atsirado du vadovai. Ši pergalė užtikrino, kad jėgų balansas Maskvoje negrįžtamai pasisuko į reformatorių pusę. Tai leido kitoms sovietų respublikoms tikėtis to, apie ką dar prieš keletą metų buvo tik tyliai šnabždama. Laisvė tapo ranka pasiekiama – M. Gorbačiovo autoritetas SSRS viduje smuko toliau.

Liepos mėnesį galutinai ir formaliai išsivaikščiojus Varšuvos paktui Vidurio Europa išsilaisvino iš Šaltojo karo kalėjimo. Tačiau senoji sistema neketino lengvai susitaikyti su pralaimėjimu – surengtas desperatiškas bandymas nuversti M. Gorbačiovą šiam viešint Kryme.

Rugpjūčio 19-22 dieną užkietėjusių partijos komunistų nurodymu jėgos struktūros sulaikė keturis Rusijos federacijos liaudies deputatus, per valstybinę televiziją ir radiją pasigirdo žinia, kad valdžią perima valstybės Ypatingosios padėties komiteto nariai. Svarstyta sulaikyti ir patį B. Jelciną, tačiau galiausiai tam nesiryžta. Tai pasirodė buvusi lemiama sąmokslininkų klaida. Nepadėjo ir tai, kad pučo autoriai – kariuomenės generolai – buvo susiskaldę tarpusavyje ir neturėjo aiškaus lyderio. Be B. Jelcino lyderystės įvykių chaose pučistai galbūt turėjo šansą išlaikyti valdžią, tačiau B. Jelcinui užlipus ant tanko tapo aišku, kieno pusėje iniciatyva.

„Rusijos žmonės tampa savo pačių likimo šeimininkais. Nevaldomų ir antikonstitucinių valdžios organų galios buvo smarkiai apribotos, įskaitant partijos organus, – aistringai rėžė B. Jelcinas. – Kreipiuosi į Rusijos piliečius atmesti pučistus ir reikalauti sugrąžinti šalį į normalios, konstitucinės raidos kelią. <...> Mes tikime, kad mūsų piliečiai nesutiks su pučistų tironija ir įstatymų laužymu tų, kurie prarado bet kokią gėdą ir sąžinę“.

Prie Rusijos Baltųjų rūmų atvykęs B. Jelcinas griežtai pasmerkė komunistų savivalę ir visus kvietė į masinį ir visuotinį streiką, jei pučistai neatsitrauks. Minios žmonių išėjo į gatves. Kalba ant tanko tapo simboliniu lūžiu – senoji sistema pralaimėjo. Rugpjūčio 20 dieną perversmininkai Maskvoje įvedė komendanto valandą, tačiau jau tapo aišku, kad iniciatyva buvo prarasta. Rugpjūčio 22 dieną M. Gorbačiovas parskrido į Maskvą, perversmas žlugo.

Tai tapo paskutine vinimi SSRS lavono karste. M. Gorbačiovas jau tik vadinosi vadu. Jį galutinai atmetė ir senosios sistemos komunistai, ir naujieji reformatoriai. M. Gorbačiovas bandė būti tarsi laviruojanti figūra ir dėl to buvo pasmerktas žlugti. Komunistai atmetė jį kaip per didelį reformatorių, o naujoji karta jį laikė senosios sistemos veidu.

Mes pilnai tikime, kad mūsų piliečiai nesutiks su pučistų tironija ir įstatymų laužymu, tų, kurie prarado bet kokią gėdą ir sąžinę

Citata. B. Jelcinas.

Rugpjūčio perversmas simbolizavo ne tik naujųjų reformatorių pergalę. Tai labai tiksliai iliustravo vidinę pačios Rusijos visuomenės priešpriešą.

„Mes Baltijos šalyse nepriklausomybės atgavimą ir reformas darėme konsoliduotai. Buvo bendras sutarimas visoje valstybėje, neskaitant kai kurių mažumų, bet didžioji dalis žmonių norėjo keistis ir buvo pasiryžę aukotis ir kentėti dėl pokyčių. Rusijoje problema buvo ta, kad nebuvo konsensuso. Vieni norėjo išlaikyti seną sistemą, kiti norėjo kurti naują. Greta iššūkio įvykdyti transformaciją, reformą, pasikeitimus ir visa kita, atsirado papildomas iššūkis kovoti viduje su savo vidiniais konkurentais ir oponentais“, – teigė L. Jonavičius.

Nuo pat tos dienos, kai B. Jelcinas išrinktas Rusijos tarybų socialistinės respublikos prezidentu, jis turėjo kovoti su M. Gorbačiovu ir senąja sistema dėl reformų. „B. Jelcinas, kaip radikalus reformatorius su Anatolijum Čiubaisu ir visais kitais, kurie sakė „įgyvendinkim visas taisykles ir gyvensim gerai, privatizuokim, liberalizuokim, atsiverkim“, versus senoji komunistinė nomenklatūra, kuriai reformos reiškė visų turimų privilegijų praradimą – įtakos, galių ir visų kitų dalykų. Todėl visa tai stabdyta“, – DELFI sakė L. Jonavičius.

„Ką tai reiškia? Kad SSRS žlugimas įvyko ne todėl, kad visuomenė Rusijoje buvo nusprendusi keistis, bet todėl, kad vyko vidinė kova. Ir vėlgi, dėl susiklosčiusių aplinkybių toje vidinėje kovoje laimėjo B. Jelcinas ir radikalūs reformatoriai, – kalbėjo pašnekovas. – Bet tai reiškia, kad reformos ir bet kokia transformacija, kuri vyko vidinės kovos metu, realiai nubrėžė gaires tolimesniam procesui. Tos gairės buvo nulinės sumos žaidimas. Arba tu įveiki savo priešininką, arba tave įveikia. Nebuvo konsensuso, nebuvo dialogo, kad veikiam kartu, bendrai, susitariam ir panašiai. Buvo arba komunistai laimi ir viskas liks senoj sistemoj, arba laimi Jelcinas. Jelcinas užlipo ant tanko, pasakė viską, ką turėjo pasakyti ir laimėjo“.

Šioje nuolatinės priešpriešos ir vidinių kovų šešėlyje ir gimė naujoji Rusija.

Ta nuolatinė kova viduje nesibaigė su B. Jelcino kalba ant tanko, ji nesibaigė ir po antrojo nesėkmingo pučo bandymo 1993-aisiais. 10-ies dienų konstitucinę krizę tarp B. Jelcino ir parlamento laimėjo prezidentas, tačiau jo galia ir įvaizdis jau buvo pradėję smukti, o senoji sistema atsisakė pasitraukti į šešėlį. Ji kovojo dėl savo išlikimo ir nebeturėjo, ko prarasti.

„Lygiai tas pats po 2 metų 1993-aisiais. B. Jelcinas tada dar po pirmo pučo 1991-aisiais buvo su autoritetu, jaunas, energingas, įtakingas, bet tai nereiškė, kad jį visi palaikė. Išliko senoji nomenklatūrinė sistema. Ir ta sena sistema, vėlgi, visais būdais stabdė, kenkė, trukdė B. Jelcinui. Demokratinis, reforminis B. Jelcinas susidūrė su daug trukdžių, vidinių kliūčių. Tai stabdė reformas, formavo priešpriešos ir nepasitikėjimo kultūrą šalies viduje“, – kalbėjo L. Jonavičius.

Tokios kultūros kontekste buvo kuriama ir nauja šalies konstitucija. Senoji, sovietinė konstitucija buvo pasenusi ir netiko prie naujo politinio, ekonominio konteksto. O naujoji kurta ne dialogo ir sutarimo, bet priešpriešos būdu – ją rašė nugalėtojas B. Jelcinas. Po dviejų perversmų bandymų jis nenorėjo šalia turėti jokių kitų galios centrų, kurie galėtų kelti grėsmę, todėl prezidentinė santvarka įtvirtinta dar 1993 metais. Vadas diktavo taisykles, o kiti vado klausė. Todėl po kiek mažiau nei dešimtmečio V. Putinui atėjus į valdžią jam iš esmės nereikėjo keisti konstitucijos, kad konsoliduotų galią savo rankose. Ji ir taip tęsė Rusijai būdingą galios vertikalės tradiciją.

Prezidentinė konstitucija buvo tik vienas iš nedaugelio žingsnių, atvedusių prie dabartinės Rusijos situacijos. SSRS nemirė, ji mutavo ir peraugo į naują, keistą darinį. Privatizacijos parodija, nusikalstamų grupuočių siautėjimas, oligarchijos įsigalėjimas ir demokratinės Rusijos laidotuvės – apie tai, kaip 90-ųjų betvarkėje gimė naujoji Rusija, skaitykite kitoje „Įvykiai, pakeitę pasaulį“ dalyje.