JCDecaux
Premija
Tai Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ 2016 m. inicijuotas projektas, susidedantis iš ŠMC organizuojamo jaunųjų menininkų parodų ciklo bei „JCDecaux“ įsteigtos piniginės premijos.
Premija
Premija skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam jaunajam vizualiųjų menų kūrėjui ar kolektyvui už meninės raiškos originalumą ir inovatyvumą bei aktyvią veiklą šiuolaikinio meno srityje Lietuvoje ir/ar užsienyje. Parodų ciklas organizuojamas bei premija teikiama kasmet.
Šiuolaikinio meno centre
JCDecaux premijos suteikiama vertė – tai piniginis prizas bei galimybė prisistatyti vilniečiams lauko reklamos kampanijos pagalba JCDecaux erdvese. Pagrindinis laimėtojas gauna 3000 eurų premiją + 5.000 eurų lauko reklamos kampaniją.
Pristatomi jaunųjų menininkių kūriniai provokuoja „pasitarti“ su medžiagomis. Žmonėms ir ne-žmonėms nebūtina susitikti, bet jei jau taip įvyko – o juk taip įvyksta, – galime prakalbinti vieni kitus. Bet kaip neapsigauti, kad tai, kam davei vardą, yra tavo?
„Primenu sau, kad viskas yra kalba. Dairausi po pasaulius vedina smalsumo juos tyrinėti, bandau nuo jų atitrūkti, arba braunuosi pro jų plyšius gilyn, ir tik tam, kad atrasčiau naujus, kuriuos pažindama duodu vardus ir apiberiu žodžiais. Juk keisdami žodžius, keičiame santykius – ir todėl ir pasaulius?
Žmogiškąja patirtimi iki galo neapibrėžiamus reiškinius vis tiek nors truputį įsileidžiu į savo vidų, per tinklainę, uosdama, lytėdama, kad jie virstų patirtimis, kalbindama šias būtybes į jas kreipiuosi vardais, kuriuos, gal kiek naiviai, manome žinantys. Esu panardinta į daugiasluoksnius hiper-objektų santykius, tačiau net ir norėdama kirsti atmosferą turiu su savimi gabentis medžiagas ir dujas, mažą atmosferos dalelę, nuo kurios niekaip iki galo negaliu atitrūkti, kuri palaiko mano pulsuojančią gyvybę. Tolstant nuo Žemės rutulio akimirką gali pasirodyti, kad tai – vienas pasaulis, viena atmosfera, viena žmonija, bet įdėmiau pažvelgus – ten daug kūnų, daug būtybių, daug subjektyvių patirčių, ir todėl – pasaulių. Mes kalbame, bet ir medžiagos mums kalba.
Net ir neaprėpiamos būtybės apie save byloja gestais, judesiais, laipsniais termometro stulpelyje, vėjo greičiu, vandens srovėmis, virpėjimu. Medžiagos, turėdamos skirtumus ir tik joms būdingas savybes, tam tikru būdu transliuoja ir savitas tekstūras, už kurių užkliūva mūsų liežuviai, savitą kalbą, kurią atpažinę galime išversti į žmonių kalbas. Bet ir čia nuolat susiduriame su vertimo problema. Gal ne visada liekame vieni kitus supratę?
Kartais imu nebesiklausyti žmonių kalbos. Tais momentais seku slenkantį formų debesį, žiūriu pro judantį pleištą tarp tų skirtingų pasaulių. Imu uosti mažiausias daleles, nors turiu žodžius, nieko nebevadinu vardais.“
Būtent todėl šioje parodoje norime išryškinti neapibrėžtumą ir jo svarbą. Kūriniai, kuriuos eksponuojame, ištikimi savo asmeniškoms, daugiaprasmėms ar net skaudžioms ištakoms. Jie nenori būti sukonkretinti ar pakinkyti istorijai, net jei suvokia, kad to neišvengs. Menininkų empatija vidinėse arba socialinėse erdvėse įsikūrusiems kūnams arba tyrinėjimai, kaip šie kūnai tampa pozicijomis ir likimais, kyla ne iš tendencijos ar būtinybės, bet iš vidinio poreikio. Tik dabar, dar nepavirtę minties pėdsakais, jų kūriniai gali būti tokie jautrūs ir įžūlūs. Teoriją įprasta suvokti kaip rėmą, sutvirtinantį vietoje nenustygstantį meno kūrinį – tačiau galbūt tokio meno kūrinio stiprybė bei gyvastis ir glūdi tame, kad jam nereikia ramsčio? Pasitikėjimas svarbiau už įtikinėjimus su visa jų žadama nauda. Pasitikėjimas minties, sąmonės ir kūrybos reiškiniais be įtikinėjimų, kad jie tikrai reikalingi.
Kažkada atsirado tai, kas nebuvo nei gyvybiškai, nei ekonomiškai būtina – ir šiandien mes vis dar tęsiame šį impulsą, galintį mus išlukštenti iš lemties ir svetimos valios, leisti neslėpti savo naivumo ir silpnumo, siekiant to, kas neapskaičiuojama. Šitą istoriją rašo neklusnios ir drebančios rankos – ne dėl to, kad kas prašė, bet dėl to, kas gali būti svarbu.
Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius
Vilniaus dailės akademijos ir Aalto universiteto absolventė, dizainerė ir menininkė, savo kūrybinėje praktikoje tyrinėjanti žmogaus sąsajas su drabužiais, kolektyvaus ir asmeninio naratyvo išraišką kasdienybėje. „JCDecaux premija“ parodoje menininkė pristatys instaliaciją, susidedančią iš filmo ir drabužių serijos ekspozicijos, kurioje nagrinės juslines patirtis ir malonumą (apsi/nusi)rengiant.
Saulė Noreikaitė yra įgijusi vizualiųjų menų bakalauro laipsnį Hagos karališkoje meno akademijoje Nyderlanduose, šiuo metu studijuoja socialinę antropologiją Vytauto Didžiojo Universitete. Nuo trejų metų šokti pradėjusi menininkė savo kūryboje jungia, derina ir tuo pačiu trina ribas tarp vizualaus meno ir šokio. S. Noreikaitės darbų formatu dažniausiai tampa dalyvaujamieji performansai ir instaliacijos, videodarbai su performatyviais elementais. Kūrybinėje praktikoje ir tyrimuose S. Noreikaitė bando klausti, ką reiškia turėti kūną dvidešimt pirmajame amžiuje, kaip mes jį prižiurime, juo rūpinamės ir pa(si)naudojame fizinėmis savo būties galimybėmis.
Emilija Povilanskaitė – režisierė ir menininkė, studijuojanti Hagos karališkojoje menų akademijoje. Nemažai dėmesio skyrusi kinui, programavimui ir interaktyvioms instaliacijoms, šiuo metu menininkė analizuoja kvapus ir jų poveikį žmogui. Parodoje E. Povilanskaitė pristatys kūrinį „O3“ apie pažeidžiamumo būseną laike, kai didžiausi pavojai yra nematomi.
Sallamari Rantala gimė Suomijoje, bet jau keletą metų gyvena ir dirba Vilniuje. Jos praktika grindžiama išvykose vykdomais tyrimais. Fone slypi pastaba, kad žmonių susitikimai ir žinių kūrimas atsižvelgiant į fizinę tikrovę dažnai yra gana humanistiniai ir esktraktyvūs. Siekdama mesti iššūkį šiai situacijai ir sau pačiai, išvykose S. Rantala renka skulptūrines medžiagas, žinias ir vizijas, neretai žaismingai derindama gamtos/mokslinį bei romantinį metodus. Parodoje ji nagrinės realybės pažinimo ir aiškinimo būdus, bandydama iššifruoti savo pačios aplinkos romantizavimą.
Aistė Marija Stankevičiūtė šiuo metu studijuoja fotografiją ir medijų meną Vilniaus dailės akademijoje. Menininkė šiemet surengė solo parodą „Ausys laižo lūpas“, dalyvauja grupinėse parodose, rašo tekstus šiuolaikinio meno internetiniams dienraščiams. A. M. Stankevičiūtė domisi neįprastomis būtybėmis, kurios, banguodamos tarp fikcijos ir realybės, išsprūsta iš apibrėžtų kategorijų ir sistemų. Menininkės projekte ypač svarbi vaizduotė kaip galimybė megzti ryšius su nejaukiais ir nepatogiais kūnais
komisija
Būtent todėl šioje parodoje norime išryškinti neapibrėžtumą ir jo svarbą. Kūriniai, kuriuos eksponuojame, ištikimi savo asmeniškoms, daugiaprasmėms ar net skaudžioms ištakoms. Jie nenori būti sukonkretinti ar pakinkyti istorijai, net jei suvokia, kad to neišvengs. Menininkų empatija vidinėse arba socialinėse erdvėse įsikūrusiems kūnams arba tyrinėjimai, kaip šie kūnai tampa pozicijomis ir likimais, kyla ne iš tendencijos ar būtinybės, bet iš vidinio poreikio. Tik dabar, dar nepavirtę minties pėdsakais, jų kūriniai gali būti tokie jautrūs ir įžūlūs. Teoriją įprasta suvokti kaip rėmą, sutvirtinantį vietoje nenustygstantį meno kūrinį – tačiau galbūt tokio meno kūrinio stiprybė bei gyvastis ir glūdi tame, kad jam nereikia ramsčio? Pasitikėjimas svarbiau už įtikinėjimus su visa jų žadama nauda. Pasitikėjimas minties, sąmonės ir kūrybos reiškiniais be įtikinėjimų, kad jie tikrai reikalingi.
Kažkada atsirado tai, kas nebuvo nei gyvybiškai, nei ekonomiškai būtina – ir šiandien mes vis dar tęsiame šį impulsą, galintį mus išlukštenti iš lemties ir svetimos valios, leisti neslėpti savo naivumo ir silpnumo, siekiant to, kas neapskaičiuojama. Šitą istoriją rašo neklusnios ir drebančios rankos – ne dėl to, kad kas prašė, bet dėl to, kas gali būti svarbu.
Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius
(g. 1993) yra šiuo metu Kopenhagoje gyvenanti menininkė, studijuojanti Danijos Karališkojoje vizualiųjų menų akademijoje. Jos kūryba apima tekstą, meno akcijas, garsą ir bendruomenines veiklas bei feminizmo, LGBTQIA ir kitus sociopolitinius kontekstus. Autoetniškumo metodus taikanti menininkė „JCDecaux premijos" ekspozicijoje pristatys scenarijų ir performansą, nagrinėjantį platonišką moterų draugystę ir jos detalią, kintančią kasdienybę, kupiną magijos elementų ir kliūčių, kurios įveikiamos drauge.
(g. 1986 m.) – Vilniuje gyvenantis menininkas, studijavęs Vienos taikomųjų menų universitete Austrijoje bei Bergeno meno ir dizaino akademijoje Norvegijoje. Jo kūrybai būdinga minimalistiška estetika, balansuojanti tarp abstrakcijos ir kūniškumo ženklų. Parodoje Umbrasas pristatys astronominių fenomenų, fantastinės vaizduotės ir lytiškumo tyrinėjimų įkvėptą objektą. Šis projektas toliau bus vystomas „Rupert“ meno rezidencijų programoje 2020 m. „Sapnagaudžio“ serijos objektai yra įkvėpti mįslingo, pirmą kartą istorijoje užfiksuoto tarpžvaigždinio kūno, pavadinimu „Omuamua“, kuris išvertus iš havajiečių kalbos reiškia „skautą“ arba „iš toli atkeliaujantį pasiuntinį“. Dangaus kūnas, 2017 m. praskriejęs pro Saulę, iššaukė daug hipotezių apie savo prigimtį ir įkvėpė menininką sukurti panašių neiššifruojamų skulptūrinių kūnų seriją. Žvaigždžių kaitros ar greičio nugludinti nežinomos prigimties kosmose skrajojantys „Sapnagaudžiai“ yra prisijaukinami čiužiniu bei antklode – neapibrėžtuose namuose jie byloja apie galimus apoloniškus pasiekimus.
(Emilė Skolevičiūtė, g. 1997 m.) – superžvaigždė, kylanti šiuolaikinio meno ir „popso“ scenose. Nancie gyvena ir kuria Vilniuje, savo kūrybinį kelią pradėjo Vilniaus dailės akademijoje, yra pasirodžiusi parodose Vilniuje bei Krokuvoje, taip pat 2018 ir 2019 m. „ArtVilnius“ meno mugėse. Būtent „superžvaigždės“ sąvoka aprėpia ją dominančių problemų visumą: tai kruopščiai pateikiamas reprezentacinis šiuolaikinės moters paveikslas, ikonografija socialinių tinklų ir nesibaigiančios pasiūlos „kryžiaus karuose“. Parodoje Nancie Naive ir jos gyvenimas tampa produktu, siūlomu publikai. Kūrinyje „Aš esu Nancie“ ji siūlo savęs plėtotę – pop žvaigždės atspindį kameros lęšyje. Žvaigždė ir kamera susitinka kovos laukuose: fotostudijoje, miesto gatvėse, ŠMC parodų salėje. Tai pačios Nancie Naive sukurta Nancie Naive reklaminė kampanija, kurioje ji – ir meno kūrinys, ir produktas, ir prekė, ir afiša, atskleidžianti, kaip šlovės šviesoje dalykai tampa svarbūs, net jei tokie ir nėra.
(g. 1996 m.) gyvena ir dirba Vilniuje. Šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijos skulptūros magistro programoje. Menininkė dalyvavo parodose „Padori paroda“ (VDA, „Titanikas“, 2017 m.), „Pavasario paroda 2019“ (Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2019 m.), „Meno celės“ (VDA, „Titanikas“, 2019 m.). Dažniausiai ji dirba video bei garso meno srityse. Parodoje Gabrielė Vetkinaitė pristatys garso instaliaciją, kurioje rasta tekstinė medžiaga virsta pačios menininkės įdainuotomis žinutėmis. „Žinutės“ – instaliacija, kurioje naudojami itin maži objektai ir tylus garsas, kviečiantis prieiti arčiau bei įdėmiai klausytis. Girdimos melodijos tolygios, vos juntamai besikeičiančios, dainuojami tekstai kupini stiprių išgyvenimų. Tai perpasakotos istorijos, balso žinutės, laukiančios savo adresato. Jų turinys surinktas intuityviai, skaitomoje istorijoje ieškant jautrių momentų, aukštų emocinių taškų, kuriuos pabrėžia sąmoningas profesionalios įrašymo įrangos atsisakymas.
Milda Januševičiūtė (g. 1990 m.) – kultūros sociologė ir menininkė, gyvenanti Vilniuje ir Roterdame. Miša Skalskis (g. 1994 m.) – menininkas, gyvenantis ir kuriantis Vilniuje, Roterdame ir Helsinkyje. Tiek asmeninėse kūrybos praktikose, tiek dirbdami kartu, menininkai pasitelkia biografines ir autobiografines istorijas. Jose jie nagrinėja egzistencines sąveikavimo apraiškas ir tai, kaip įsitikinimai, tikėjimo formos, viltis bei kūnas nulemia galios pasiskirstymą tarp žmogaus ir pasaulio. Pasitelkdami savo abejotiną brandą, nerimą ir baimes, jie bando naujai atrasti autentiškumo reikšmę šiuolaikinėje kultūrinėje terpėje. „Bejėgis vaistas“ – video instaliacija, kurioje plėtojamos paralelės tarp sveikatos apsaugos sistemų ir kūrybos legitimizavimo formų, ateities ir prisiminimų, kūno puoselėjimo ir prasmės ieškojimo. Fikciniame filmo pasaulyje ribos tarp konvencinės ir alternatyvios medicinos yra išnykusios, o amžinai jauni veikėjai susiduria su savęs paieškomis. Prieigos taškais tampa nuoširdūs, tiesmuki gyvenimo aspektai, laviruojantys tarp naivumo ir sąlygiško universalumo.
komisija
Atviras šaukimas teikti paraiškas 2018 m. JCDecaux premijai skelbtas gegužės 15 - birželio 6 d. Parodos kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius skatino jaunuosius menininkus nevengti sudėtingos socialinės ir asmeninės tematikos, gilintis į probleminius gyvenimo, kultūros, technologijų ir istorijos aspektus, nepabijoti sąmojo, leisti sau tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme sutirštinti spalvas. Kūrinių žanras, technika ir medija, kaip ir ankstesnėse ekspozicijose, šaukimo metu neriboti.
Penkiems šio atviro šaukimo metu atrinktiems menininkams – Gabrielei Adomaitytei, Matui Janušoniui, Godai Palekaitei, Anastasijai Sosunovai ir Pinigų Uosto kolektyvui – skirtas 1500 eurų biudžetas kiekvieno kūrinio produkcijai ir kūrybinė laisvė vystant savo projektus. Bendradarbiaudami su menininkais bei parodos architektu Linu Lapinsku ir dizaineriu Vytautu Volbeku kuratoriai formuoja grupinę ekspoziciją, atsidarysiančią Šiuolaikinio meno centre Vilniuje lapkričio 30 d.
(g. 1994 m.) 2017 m. baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, o šiuo metu gyvena ir dirba Amsterdame, kur dalyvauja „De Ateliers“ rezidencijoje. Pagrindinė menininkės naudojama ir tiriama medija – tapyba. Medijos ribų ir specifiškumo klausimai bei vaizdavimo problematika dominuoja jos kūrybiniame procese, kuriame dažniausiai pasirenkama analoginių ir skaitmeninių prietaisų pagalba išgaunama vaizdinija. „JCDecaux premijos“ parodai rengiamas kūrinys tirs skaudžių asmeninių išgyvenimų pasekmes, netekties ir buvimo šeimoje temas, nevengiant autobiografinių detalių ir sukuriant platformą žmogiškųjų ryšių bei identiteto apmąstymui.
(g. 1994 m.) šiuo metu siekia magistro laipsnio VDA skulptūros katedroje. Savo kūryboje permąsto plokštumos ir erdvinio kūno santykį, naudodamas ready-made objektus, buitiškus, techniškus ir archetipiškus daiktus, pasitelkdamas formos ir mastelio perkonstravimą. Taip menininkas kuria kinetines skulptūras, naudodamas garsą tiria, kaip jis gali paveikti formą. „JCDecaux premijos“ parodoje Matas Janušonis planuoja kurti skulptūrinę instaliaciją iš objektų, analizuojančių erdvės ir garso problematiką, ir ieškoti kažko naujo keičiant nusistovėjusį požiūrį į mus supančio pasaulio simbolius bei elementus.
(g. 1987 m.) yra šiuolaikinio teatro ir performanso kūrėja bei tyrėja, savo darbuose jungianti antropologines ir menines praktikas. Ji dirba su ilgalaikiais projektais, nagrinėjančiais istorijos naratyvų, kolektyvinės vaizduotės bei kūrybiškumo sąlygų temas, kurdama performansus, scenografiją, instaliacijas bei leidinius. Goda Palekaitė baigė scenografijos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje bei kultūrinės ir socialinės antropologijos magistrą Vienos universitete. Šiuo metu ji gyvena Vilniuje ir Briuselyje, kur dalyvauja „a.pass“ meninių tyrimų instituto programoje. Pasiūlymas JCDecaux premijos konkursui kilo iš susidomėjimo konkrečia istorine asmenybe bei istorijos konstravimo ir naikinimo mechanizmais, mąstant apie seną ir stigmatizuotą išradimą – politinį anarchizmą kaip archeologinį radinį, vertą išviešinimo.
(g. 1993 m.) yra vizualaus meno kūrėja, gyvenanti Vilniuje. Jos kūryba susideda iš videodarbų, grafikos, įvietintų instaliacijų ir skulptūrų, kurių temine ašimi tampa šiuolaikinės kultūros ir biopolitikos dėsniai. Menininkė baigė grafikos meno bakalauro studijas ir apsigynė skulptūros magistrą Vilniaus dailės akademijoje, buvo Rupert alternatyvios edukacijos programos dalyvė. Ji aktyviai dalyvauja parodose skirtingose Europos šalyse ir JAV, eksponuoja darbus meno institucijose ir nestandartinėse miesto bei gamtos erdvėse. JCDecaux premijos ekspozicijai Anastasija Sosunova planuoja sukurti videoinstaliaciją, tyrinėjančią skirtingus kelius, šių laikų žmones atvedančius į tikėjimą.
kolektyvą sudaro Mindaugas Gavrilovas (g. 1990 m.), Ieva Sriebaliūtė (g. 1993 m.) ir Paul Paper (g. 1985 m.). Mindaugas Gavrilovas – grafikos dizaineris, „Studio Cryo“ įkūrėjas, užsiimantis kultūrine veikla. Ieva Sriebaliūtė – politologė, baigusi politikos mokslų bakalauro studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir Švedijos Lundo Universitete įgijusi Europos politikos magistro laipsnį. Paul Paper – menininkas ir kuratorius, dirbantis su atvaizdo ir šiuolaikinių technologijų sąveikomis. „Pinigų uostas“ – fiktyvios „ofšorinės“ įmonės projektas, siūlantis pažvelgti į globalią mokesčių slėpimo užjūrio kompanijose problemą ir paliesti tokius jos aspektus kaip nebylus kolonializmo palikimas bei įtemptas teisingumo ir asmeninės naudos santykis.
komisija
mokyklos „Lėtos mokyklos“– antroji paroda iš kasmetinių parodų ciklo „JCDecaux premija“, kurį 2016 m. inicijavo Šiuolaikinio meno centras kartu su „JCDecaux“. Ciklas skirtas pristatyti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą ir skatinti naujų darbų sukūrimą juos prodiusuojant ŠMC kvietimu.
Parodoje menininkai buvo pakviesti kurti naujus kūrinius, kuriuose atsispindėtų jiems aktualūs socialiniai reiškiniai, tyrinėti, kaip kūriniai gali komentuoti senas visuomenės struktūras ir patys tapti naujomis, pasakoti arba patys tapti pretekstu kurti naujus pasakojimus apie identitetą, kasdienybę ar kūną.
„Lėtos mokyklos“ – tai penkių kūrinių paroda apie kūrybą laiku, kuomet originalumas yra nuolatinio perdirbimo išteklius, o jo vertę lemia kopijų ir perdirbinių gausa bei jų sklaidos greitis. Penki kūriniai yra netolimos populiariosios kultūros bei meno istorijos praeities komentarai, skirti ne tik aktualizuoti individualaus kūrinio ar autoriaus identiteto problematiškumą, bet taip pat sugrįžti prie žvilgsnio intymumo, kuomet labiau rūpi ne manifestai, išvados ir teiginiai, bet dialogas ir dvejonės, ne iš karto pastebimos detalės, gestai bei netikėtai užfiksuoti atsitiktinumai. „Lėtos mokyklos“ – tai nesibaigiantys individualūs mokymosi procesai, technikos ir įpročiai, sunkiai apibendrinami viena tema ar problemų lauku, bet keliantys klausimą: kas buvo senoji ir kokia bus naujoji mokykla?
To rezultatas – taki paroda, kurioje kūriniai ne visada turi nuolatinę vietą ekspozicijoje, keičia ją besikeisdami ir patys. Tokiu būdu išryškėja įtampos tarp skirtingos dalyvių meninės raiškos ir patirčių, skirtingų požiūrių į problemas, kurios iš akies atrodo panašios.
dar neįvardintas Tai pirmoji paroda, pradedanti naują kasmetinių parodų ciklą „JCDecaux premija“, kurį inicijavo Šiuolaikinio meno centras kartu su „JCDecaux“. Ciklas skirtas pristatyti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą ir skatinti naujų darbų sukūrimą juos prodiusuojant ŠMC kvietimu.
Ši paroda visų pirma yra prizinių parodų žanro permąstymas, siekiant išryškinti ne tik tai, kaip institucija veikia šiandien kuriančius menininkus, tačiau ir šių menininkų įtaką institucijai. Pavadinimas „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ nurodo į situaciją, kai mėginame staiga įvardinti kokį nors reiškinį ar daiktą, kurį patys ne iškart atpažįstame. Tuomet į pagalbą pasitelkiame pirmas į galvą šovusias jo savybes, nurodydami ne daikto vardą, ne kas jis yra, tačiau spontaniškai, tarsi kokiu pleištu užkimšdami netikėtai dėl žodžių stygiaus atsivėrusias kalbos spragas.
Dauguma parodoje eksponuojamų kūrinių vienokia ar kitokia forma egzistavo jau seniau. Jie buvo rodomi Vilniaus dailės akademijos auditorijose, kompiuterio ekranuose ar ankstesnėse parodose. Tačiau, kai menininkai buvo pakviesti atsispiriant nuo šių darbų sukurti naujus kūrinius, kurie gyvai reaguotų į eksponavimo aplinką – ŠMC pastato ir Šiaurinės salės istoriją bei jos paliktus ženklus, kūriniai įgavo naujus reikšminius elementus, skleisdamiesi dažnai netikėtomis trajektorijomis. Viena iš jų – išryškėjusi santykio tarp daikto ir jo atvaizdo refleksija. Menininkai konstruktyviai ir kritiškai reagavo, kaip jų kūrinių ekspozicija Šiuolaikinio meno centre įtakoja būdus perskaityti jų darbus. Kita vertus, kūrybos procese, jie ėmė atliepti vienas kito keliamas problemas – pavyzdžiui, nomadiškumo ir virtualumo patirtis Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus kūrinyje „Po darbo“ ėmė pintis su Kęstučio Montvido skulptūroje „Apytiksliu atstumu“ nagrinėjama vaizdiniais komunikuojamos tiesos ir galimybės ją verifikuoti kasdieniniame žinojime tema. Tuo tarpu Onos Juciūtės „Puotoje“ menininkės „nurengtas“ stalas, kalbantis apie privatų ir intymų daiktų gyvenimą, kai nebelieka juos sužmoginančios funkcijos, atliepia Beatričės Mockevičiūtės kūrinyje „Horizon I‘ve Ever Seen Before“ ryškią paralelę tarp daikto medžiagiškumo kaip savotiškos atminties formos bei vaizdo, kaip likvidaus ir savarankiško kinematografinio proceso.
Parodos architektai Petras Išora bei Ona Lozuraitytė, reaguodami į institucijos darbo cikliškumą ir nuolatinį poreikį po kiekvienos parodos su kuo mažesniu nuostoliu sugrąžinti parodines sales į pradinę neutralią būseną, tiesiogine prasme sluoksnis po sluoksnio į vieną prasminį paviršių iškelia paliktus ženklus, bylojančius apie pastato ir institucijos kelionę per laiką ir skirtingus jos identitetus. Apnuogintos Šiaurinės salės lubų konstrukcijos, viena vertus, atveria parodinės erdvės tūrį, o, kita vertus, kūrinius apgaubia optiniu krūviu. Taip paroda lyg įrėminama tarp šių ženklų, simboliškai brėžia naują laiko sluoksnį. Tokiu būdu siekiama parodyti instituciją tokią, kokia ji yra šiandien vis labiau migruojančiame ir tarptautiniame meno lauke: kažkada buvusi kone vieninteliais Lietuvos šiuolaikinio meno vartais į Vakarus, dabar ji yra, nors ir labai svarbus, tačiau vienas iš daugelio tiltų menininko karjeroje.
PARODOS ARCHITEKTAS: Jonas Žukauskas
PARODOS GRAFINIS DIZAINAS: Miglė Kazlauskaitė
RŪTENĖS MERKLIOPAITĖS tęsiamą tapybos kūrinių seriją „Širdies reikalai“ sudaro keturi paveikslai „Christina“ ir trijų figūratyvių paveikslų serija „McQueen“. „Christina“ atspindi tapytojos darbo metodą, kuomet kūrinys prasideda kaip abstrakcija ir tapybos proceso eigoje įgauna konkrečių daiktų motyvų. „Christina“ gali būti herbas, arka, portreto kontūras – kūrinys turi vaizdo atsiradimo potencialą, kurį autorė ir stengiasi užčiuopti nesukonkretindama pavidalo. Serija „McQueen” yra pertapytos britų mados dizainerio Alexandro McQueeno fotografijos iš skirtingų kolekcijų. Šiuose paveiksluose matomi tradiciniai dailės motyvai – portretas, interjeras, kaukė. Tapytoja perima konkrečius vaizdus, kuriuos tapybos priemonėmis perkelia į šiai technikai aktualių procesų lauką: kostiumai, patalpos, daiktai tampa abstrakčių gestų, spalvų ir potėpių laukais. Taip fotografijos panaudojamos kaip atspirties taškai vaizduojamam tapybos procesui.
VIKTORIJOS DAMERELL instaliacijoje „Seansas“ antagonistiškai žvelgiama į klasikinę žmogaus kūno reprezentaciją. Klasikiniu kūno atvaizdo etalonu yra laikomas fiziškai išlavintas, besiilsintis kūnas, kurio gyvybingumas vaizduojamas tvarioje materijoje – akmenyje ar metale. Damerell kūrinyje kaip tik trūksta šio kūno, bet yra treniruoklis-dviratis ir tamsiame, tuščiame televizoriaus ekrane niekada neatsirandantis šio kūno atvaizdas. Kūrinys komentuoja šiuolaikinio kūno tobulinimo kultą ir jo atvaizdų įtaką žmonių savęs suvokimui. Kūnas nebebyloja apie asmeninius žygdarbius, bet yra suvienodintas, kone neurotiškai lavinamas dirbtinėmis sąlygomis dėl laikino idealo.
AUSTĖJOS VILKAITYTĖS performansų cikle „Emocinė trilogija“ susipina šokio spektaklio, performanso ir instaliacijos elementai. Cikle, kurio bendriausi struktūriniai bruožai paveldėti iš senojo graikų teatro ir atliekami naudojant Barboros pseudonimą, menininkė naudoja iš lietuvių etnografijos bei šiuolaikinės populiariosios kultūros perimtus įvaizdžius. Performanso metu kuriamas epinis moters paveikslas, pradedant nuo pavirtimo medžiais epizodo mite „Eglė Žalčių karalienė“ ir vėliau įkūnijant bei perimant Antigonės, karingosios princesės Ksenos bei kitų moterų didvyrių bruožus. Performansui pasibaigus „Emocinę trilogiją“ toliau tęsia parodoje nuolat kintantys instaliacijos elementai, laikui bėgant įgaunantys vis naujus pavidalus ar funkcijas. Tokiu būdu menininkė kritikuoja epo žanrui būdingą statišką laiko sampratą ir vyriškos lyties personažų dominavimą, ir, vadovaudamasi jausmų bei erotikos „logika“, šiuos įprastus galios santykius apverčia aukštyn kojomis.
ANTANAS LUČIŪNAS IR MONIKA JANULEVIČIŪTĖ – tai jauno performanso menininko ir grafikos dizainerės bei leidėjos duetas. Jų pristatomą performatyvų kūrinį „Mergina liepsnoja“ (angl. „Girl on Fire“) atlieka penki personažai, jis vyksta neseniai išleisto grafinio romano „Laukinė gamta“ (angl. „The Great Outdoors“) pasaulyje – salelėje tarp dviejų eismo juostų, kur personažai susiduria su veriančia kolektyvine tikrove. Parodos ekspozicijoje performansas neįgyja vientisos erdvinės instaliacijos pavidalo, jis suvokiamas per daugelį Šiaurinėje salėje ir kitose Šiuolaikinio meno centro erdvėse išsidėsčiusių objektų – gaisrinių žarnų, aprūkusių žibintų bei ore tvyrančio svylančių laidų kvapo.
JOÃO LAIA (g. 1981 m. Lisabonoje) yra rašytojas ir kuratorius, besispecializuojantis socialinių mokslų, kino teorijos ir šiuolaikinio meno srityse. Laia reguliariai publikuoja tekstus žurnaluose Frieze, Mousse, Publico ir kt. Taip pat Laia kuruoja „IndieLisboa Culture“ festivalio filmų ir videodarbų programą . Yra pristatęs parodas ir projektus BES Arte e Finança Lisabonoje, CCCB – Barselonos šiuolaikinės kultūros centre, „Waterpieces“ festivalyje Rygoje, Stokholmo Modernaus meno muziejuje, „Cell“ projektų erdvėje, Delfina fonde ir „Whitechapel“ galerijoje Londone. 2014 m. Laia buvo Sandretto Re Rebaudengo fondo Turine rezidentas. Jis taip pat yra vienas iš „The Green Parrot“ – pelno nesiekiančios šiuolaikinio meno praktikų erdvės – įkūrėjų..
LINA LAPELYTĖ yra menininkė, gyvenanti ir dirbanti Londone bei Vilniuje. Naujausias Lapelytės kūrinys – kartu su Rugile Barzdžiukaite bei Vaiva Grainyte Nacionalinėje dailės galerijoje šiemet pristatyta opera „Saulė ir Jūra“(Vilnius, 2017 m.). 2018 metais ši opera vokiečių kalba bus pristatyta Staatsschauspiel Dresdeno teatre. Linos Lapelytės performansas „Candy shop – the Circus“ pristatytas FIAC (Paryžiuje, 2017 m.) ir Barselonos šiuolaikinio meno muziejuje. Taip pat menininkės darbai pristatyti: Projektų erdvėje „1857“ Osle (2017 m.); Venecijos architektūros bienalėje (2016 m.); Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje (2016 m.); Focal Point galerijoje, Didžiojoje Britanijoje (2016 m.); Double Bind, Nylo, Reikjavike (2016 m.); Hayward Touring Show, Didžiojoje Britanijoje (2015 m.); Block Universe, Londone (2015 m.); Serpentine galerijose, Londone (2014 m.); Baltijos šiuolaikinio meno centre, Niukastle (2014 m.); David Roberts Art Foundation, Londone (2014/2017 m.); Queen Elizabeth Hall, Londone (2014 m.). 2018 metais menininkės darbai bus pristatyti Baltijos trienalėje, kuruojamoje Vincent Honnoré.
VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS (g. 1977 m. Kaune) yra kuratorius ir rašytojas, besidomintis belles-lettres robotika ir netolygiu ateities pasiskirstymu. Jo knyga „B“ (Oslas: „Torpedo Press“, 2014) yra rinkinys tekstinių parodų, kybančių laike ir erdvėje, šalia ir vidury anekdoto, mintyse, „Voyager 1“ erdvėlaivyje, Chauvet oloje arba Roberto Bolaño romane „2666“. Klimašauskas yra „kim?“ šiuolaikinio meno centro Rygoje programos direktorius ir nuo 2003 iki 2013 m. dirbo kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Jis taip pat yra vienas iš „Baltic Notebooks of Anthony Blunt“ įkūrėjų ir redaktorių.
ROB VAN DE WERDT yra projektų erdvės P/////AKT bendrakūrėjas bei meno vadovas. Be savo paties menininės praktikos, kūrėjas aktyviai veikia kaip dėstytojas, įvairių komisijų narys ir yra suinteresuotas plėtoti jaunųjų menininkų kūrybą.
NIENKE VIJLBRIEF yra projektų erdvės P/////AKT bendrakūrėja bei meno vadovė. Savo karjerą pradėjusi kaip meno istorikė, šiuo metu domisi menininkais, kurių kūryboje atsispindi šiuolaikybė, o meninė raiška – dar nekanonizuota. Ji organizuoja keletą skirtingų projektų ir iniciatyvų.
P/////AKT yra ne pelno siekianti parodų erdvė, organizuojanti ir prodiusuojanti išsamius šiuolaikinio meno kūrėjų pristatymus, kurių metu auditorijos gauna galimybę susipažinti su pastarųjų mąstymu bei praktika. P/////AKT suteikia platformą išskirtiniems, perspektyviems talentams, kurie išsiskiria unikalia ir autentiška menine raiška ir geba artikuliuoti naują požiūrio tašką į nusistovėjusią mąstyseną. Šie menininkai yra skatinami plėtoti savo kūrybą ir jiems suteikiama galimybė pristatyti savo darbus plačiai auditorijai.
Nepaisant to, kad Austėja Vilkaitytė prieš savo pasirodymą patyrė šiokių tokių netikėtų nesklandumų, mus ypatingai sužavėjo jos drąsa ir ryžtas atliekant sudėtingą „Emocinę trilogiją“, o šiuos performansus lydintys skulptūriniai elementai pasirodė intriguojantys ir įdomūs. Monikos Janulevičiūtės performansas „Mergina Liepsnoja“ taip pat vos nepaskendo ypatingai gausios publikos artume, tačiau išlikęs tapo įdomiu šmaikščios erdvinės intervencijos salėje pratęsimu. Andriaus Arutiunian „Armen“ tiek savo tema, tiek vizualiais sprendimais labiausiai išsiskyrė iš kitų kūrinių, nukeldamas mus į labai asmenišką armėnų diasporos meninės raiškos interpretaciją ir koncerto metu pateikdamas jautrų ypatingai talentingo kompozitoriaus ir muzikanto pasirodymą. Viktorijos Damerell „Seansas“ – itin apgalvotas ir intelektualus kūrinys. Mus sužavėjo smulkios detalės, kurios taip pat atskleidė puikų jaunos kūrėjos humoro jausmą. Rūtenės Merkliopaitės tapybos kūrinių ciklas „Širdies reikalai“ tik įrodo, kad ši menininkė puikiai ir kūrybingai valdo savo pasirinktą mediją. Mes esame įsitikinę, kad šie kūrybiniai judesiai, kylantys iš intuicijos, tačiau taip pat aktyviai permąstantys tapybai įprastas formas – pvz., drobę yra itin įdomūs ir daug žadantys.
Labai sveikiname visus parodoje „Lėtos mokyklos“ dalyvaujančius menininkus ir manome, kad galimybė sukurti naujus kūrinius ir pristatyti juos itin didelei ir atidžiai auditorijai yra savaime vertinga ir šiame projekte pati svarbiausia. Vis dėlto, mes turėjome išrinkti vieną laimėtoją ir padarėme tai vienbalsiai:
Monikos Janulevičiūtės ir Antano Lučiūno kūrinys „Mergina liepsnoja“ parodoje atsiskleidė iš lėto. Pradžioje kūrinį buvo sunku suvokti vien užėjus į salę, tačiau praleidus joje daugiau laiko jis įgavo vis ryškesnį vaidmenį, kuris ilgainiui, neužgoždamas kitų kūrinių, poetiškai apgaubė visą parodą. Nors performansui šiek tiek trūko erdvės dėl didelio susirinkusių žmonių skaičiaus, abi kūrinio „dalys“ gaiviai ir savotiškai viena kitą papildė. Manome, kad šis kūrinys yra daug žadantis šių menininkų kūrybos – kolektyvinės arba individualios atžvilgiu.
Komisija taip pat norėtų paminėti Viktorijos Damerell kūrinį „Seansas“ už jo ypatingai rafinuotą indėlį į parodą.
Dar kartą dėkojame visiems parodoje „Lėtos mokyklos“ dalyvavusiems menininkams, kuratoriams bei Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ komandai už galimybę dalyvauti šiame projekte.
Pagarbiai,
„Lėtos Mokyklos. JCDecaux Premija“ komisija
BEATRIČĖS MOCKEVIČIŪTĖS „Horizon I‘ve Ever Seen Before“ – tai vienas ilgas kadras, kuriame rodomas vėjyje plevėsuojantis sunkvežimio priekabos tentas, projektuojamas ant šiam tentui identiško dydžio ekrano. Tokiu būdu demonstruojamas vaizdo įsikūnijimo į medžiagą procesas, kuomet projektuojamas kadras animuoja negyvą ekraną, o šis suteikia besvorei šviesai masę. Projekcija užklodama medžiagos paviršių jį animuoja ir, perkeldama vienai medžiagai būdingas savybes kitai, kuria hipnotizuojančią nesamo vėjo ir šviesos iliuziją. Nusidėvėjęs tentas nurodo į klasikinę atvaizdų kūrimo mediją – ant porėmio įtemptą drobę, tarsi suponuojant dar neišsipildžiusių, tik potencialių vaizdų daugį.
KĘSTUTIS MONTVIDAS kūrinyje „Apytiksliu atstumu“ iš NASA archyvuose rastų Marso nuotraukų sukūrė šios planetos landšaftą ant nuvirtusio ąžuolo kamieno. Paprastai šį peizažą galime stebėti tik medijuotą sudėtingų optinių prietaisų, tačiau šįkart menininkas perteikė jį naudodamas archajiškas medžio apdirbimo priemones. Ši planeta, apipinta tiek fantastinių fikcijų, tiek mokslo progreso maitinamų lūkesčių, suponuoja savotišką „sugrįžimo“ mitą. Montvido lėtas, kruopštus, techninių įgūdžių ir fizinės ištvermės reikalaujantis darbas suartina šios planetos negyvosios gamtos makro-vaizdą, su gyvąja medžiaga – medžiu – supančiu mus ir užtikrinančiu pasaulio gyvybės ekosistemą. Šis suartinimas iškelia klausimą, ar šis atidus ir jautrus fizinis darbas nėra tikslesnis svetimos planetos vaizdavimas nei techniškai medijuoti vaizdai?
ONOS JUCIŪTĖS „Puota“ – tai, pasak pačios menininkės, „nurengtas“ pustrečio metro aukščio stalas. Šiuo „nurengimo“ veiksmu menininkė ne tiek suteikia baldui antropomorfišką charakterį, kiek nepatogiai sudaiktina greta šio objekto atsidūrusį žmogų. Kūrinys verčia mąstyti apie tai, ką reiškia toks apnuoginimo veiksmas: ar galime teigti, kad daiktas, matomas be jam priskiriamos funkcijos yra nuogas, arba ką su tuo bendro turi bet kokia parodinė situacija (perfrazuojant anglišką žodį exhibition). Kūrinys taip pat kalba apie santykį tarp skaitmeninės daiktų reprodukcijos, kurioje originalas yra nebe kopijuojamas, o apskritai išnyksta, ir rankų darbo, kuriam postkapitalistinėje ekonomikoje lieka vis mažiau vietos.
ZANE ONCKULE yra Šiuolaikinio meno centro „kim?” Rygoje programų direktorė. Ji yra surengusi ir kuravusi daugelį parodų, paralelinių programų, išleidusi leidinių bei įgyvendinusi kitų projektų bendradarbiaudama su įvairiais menininkais, kuratoriais bei teoretikais. Taip pat ji buvo viena iš Latvijos paviljono 55-ojoje Venecijos bienalėje, organizuoto bendradarbiaujant su projektų erdve „Art in General”, komisarių.
NERINGA ČERNIAUSKAITĖ yra meno kritikė, skaitmeninio žurnalo Artnews.lt redaktorė, kuratorė, menininkė. 2014 m. ji įgijo kuratorystės magistro laipsnį Center for Curatorial Studies, Bard’o koledže, Niujorke ir nuo to laiko yra oficiali žurnalo „Artforum“ korespondentė Baltijos šalyse. Jos tekstai publikuojami kultūrinėje spaudoje, parodų kataloguose, tarptautiniuose žurnaluose („Flash Art“, „Mousse“, „MAP“). 2016 m. kartu su Vitalija Jasaite Vilniuje įkūrė projektų erdvę Editorial, o nuo 2014 m. kartu su Ugnium Gelguda kuria kaip menininkų duetas Pakui Hardware.
Mes, 2016 metų „JCDecaux premijos“ komisija, norėtume pabrėžti parodos kuratorių Edgaro Gerasimovičiaus ir Audriaus Pociaus vaidmenį, kurie dėmesingai ir apgalvotai pasirinko dalyvaujančius menininkus. Ši paroda skiriasi nuo daugelio įprastų prizinių parodų, kuriose kūriniai yra eksponuojami atsieti vienas nuo kito, tam, kad išryškėtų jų unikalumas. Parodoje „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ apgalvoti kuratoriniai sprendimai bei jautri parodos architektų Petro Išoros bei Onos Lozuraitytės intervencija lėmė daugiasluoksnę, tačiau nuoseklią ekspoziciją. Todėl tapo dar sudėtingiau išskirti vieną kūrinį iš parodos, kadangi jie puikiai komunikuoja tarpusavyje, o ne konkuruoja vienas su kitu. Regis, kūriniai vienu ar kitu būdu atliepia – ar netgi fiziškai įkūnija – transpozicijos idėją. Kęstutis Montvidas ir Beatričė Mockevičiūtė perkėlė nematerialius ir skaitmeninius vaizdus į materialias medžiagas, tuo tarpu Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius atskleidė fizinių kūnų ir minties judėjimo per erdvę ir kultūrinius kontekstus sudėtingumą. Ona Juciūtė savo kūrinyje išklibino įsitvirtinusias hierarchijas pastatydama stalą vertikaliai ir paversdama jį dviprasmiu objektu, aplink kurį gali tik apeiti, o ne, kaip įprasta, pasinaudoti.
Vis dėlto, mes turėjome priimti sprendimą ir galiausiai pasirinkome Onos Juciūtės kūrinį „Puota“, eksponuojamą tolimiausiame parodos kampe – iš pirmo žvilgsnio jį buvo nesunku praleisti pro akis. Nepaisant to, paslaptingas šio išnarstyto objekto vaidmuo kuo toliau, tuo labiau kvietė prie jo sugrįšti. Onos Juciūtės sumanymas „nurengti“ banalius objektus suponuoja kitonišką žvilgsnį į supančią aplinką, žvilgsnį, kuris leidžia daiktus matyti ir jiems atrodyti taip, tarsi jie iš tiesų būtų ne tik įrankiai, tačiau ir lygiaverčiai veikėjai. Šio argumento rimtį subtiliai palengvina kūrinį lydintis videoklipas „Ilgos šviesios kojos“, kuriame matome, kaip kelnės fabrike yra išpučiamos ir vėl įsiurbiamos į orą traukiantį vamzdį. Lygiai taip kaip kelnių „kojos“ gali būti išverstos išvirkščiąja puse ir vėl atgal, taip ir mus supranti tikrovė gali būti pamatyta iš įvairiausių pusių. Vaizduose bei kūriniui pasirinktose medžiagose juntamos lytiškumo bei seksualumo konotacijos sukūrė nuoseklaus kūrinio įspūdį. Būtent ši asmeniška vizija ir jos sumanus įgyvendinimas išskyrė šį kūrinį bendrame parodos kontekste.
Komisijos nuomone, trip pat svarbu skirti ypatingą paminėjimą Beatričės Mockevičiūtės kūriniui „Kada nors matytas horizontas“, kuris išsiskyria jautrumu ir vizualiu lengvumu, drauge leisdamas kasdienybėje, netgi tokiuose banaliuose dalykuose kaip sunkvežimio tentai, regimi pro automobilio langą pakeliui į darbą, įžvelgti poeziją.
Mes dar kartą norėtume pasveikinti parodoje „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ dalyvavusius penkis menininkus, architektus bei kuratorius su puikiu darbu, o taip pat visą ŠMC bei JCDecaux komandą su šiuo sumanymu bei prizo įsteigimu.