Nors per šį laikotarpį Rusijos kariuomenei nepavyko užimti nė vieno iš didžiųjų Ukrainos miestų, jos invazija nesustoja. Nepaisydami patiriamų didžiulių nuostolių, rusų kariai toliau tęsia bandymus apsupti šalies didmiesčius, o strategiškai svarbų pietinį Mariupolio miestą beatodairiškai niokoja bombarduodami civilinius rajonus.

Vienu iš ciniškiausių išpuolių tapo tyčinis Mariupolio gimdymo namų subombardavimas.

Ukrainos Užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba situaciją Mariupolyje pavadino „didžiausia humanitarine katastrofa planetoje“: per pirmąsias atakų savaites uostamiestyje žuvo daugiau nei 1500 civilių, didžioji dalis gyventojų liko be elektros, geriamojo vandens ir maisto produktų, o rusų kariai trukdė organizuoti evakuaciją ir apšaudymais užkirtinėjo humanitarinius koridorius.

Per dvi savaites nuo karo pradžios Ukrainą paliko daugiau nei 2,5 mln. žmonių. Anot Ukrainos gynybos ministerijos, Rusijos kariuomenė per šį laikotarpį neteko 12 tūkst. karių.

Rusijos kariuomenė sparnuotomis raketomis atakavo Tarptautinį taikos palaikymo ir saugumo centrą Javorive, esančiame netoli Vakarų Ukrainos didmiesčio Lvivo ir maždaug 20 km nuo Lenkijos sienos. Atakos metu žuvo 35 žmonės, dar mažiausiai 134 buvo sužeisti. NATO šalių instruktorių bombardavimo metu bazėje nebuvo. Tą pačią naktį smogta ir kito vakarinėje šalies dalyje esančio miesto – Ivano Frankivsko oro uostui.

Ukrainos kariuomenė toliau sėkmingai stabdo rusų išpuolius prie Kyjivo ir Charkivo bei dideliuose pietiniuose šalies plotuose. Tačiau rytinėje Ukrainos dalyje okupantų pajėgos pamažu juda į vakarus iš Donbaso regiono, bandydamos pralaužti Iziumo gynybą. Didžiojoje Ukrainos teritorijos dalyje rusai susiduria su tiekimo problemomis, todėl daliniai yra priversti pristabdyti operacijas ir persigrupuoti, tačiau periodinis bombardavimas ir didžiųjų miestų blokada tęsiasi. Aršiausi mūšiai toliau vyksta apsiaustame ir be elektros ir vandens esančiame Mariupolyje, kur kovo 21 dieną dar buvo likę apie 300 tūkst. evakuotis neturinčių galimybės civilių.

Didžioji miesto gyvenamųjų namų dalis – apgadinta arba visiškai sunaikinta, žuvusių – tūkstančiai. Vienas iš beatodairiško rusų elgesio pavyzdžių – ant Mariupolio dramos teatro numesta galinga bomba. Po šiuo pastatu buvo įrengta civilių slėptuvė: nors pradžioje skelbta, kad jos stogas ir sienos sprogimą atlaikė, vėliau pranešta apie mažiausiai 300 žuvusiųjų.

Nuo karo Ukrainoje pradžios šalį paliko jau daugiau nei 3,5 mln. žmonių. Ukrainos pusės teigimu, Rusijos kariuomenė per šį laikotarpį neteko per 15 tūkst. karių.

Ukrainos kariuomenė per ataką okupantų užimtame Berdiansko uoste sunaikino „Tapir“ klasės didįjį rusų jūrų desanto laivą „Saratov“. Dar du greta prišvartuoti stovėję „Ropucha“ klasės laivai buvo apgadinti ir greitai spruko iš uosto. Azovo jūros pakrantėje esantį Berdianską rusai okupavo dar vasario 27-ąją – jis yra už maždaug 80 km nuo apsupto Mariupolio, kuriame tęsiasi intensyvūs mūšiai, o evakuotis civiliams toliau trukdo rusų apšaudymai.

Penktąją karo savaitę Ukraina paskelbė apie sėkmingai įvykdytas kontratakas šalies šiaurės rytų dalyje – rusų pajėgas išstūmus iš turėtų pozicijų pavyko išvaduoti kai kuriuos fronto linijoje buvusius miestus. Kontratakas ukrainiečiai surengė rusų puolimo inercijai išsikvėpus ir bandant pergrupuoti pajėgas, esančias pirmomis karo dienomis užimtoje teritorijoje.

Ankstų rytą užsiliepsnojo naftos bazė, įkurta greta Ukrainos sienos esančiame Rusijos mieste Belgorode. Gaisras kilo po apšaudymo iš oro – vaizdo įrašuose užfiksuoti praskrendantys atakos sraigtasparniai „Mi-24”. Rusijos pusė dėl smūgio į šį degalų sandėlį apkaltino Ukrainą, o šios šalies atstovai tokios informacijos nei patvirtino, nei paneigė. Rusijos Belgorodo sritis ribojasi su Ukrainos Charkivo sritimi. Tą pačią dieną Kyjivas pranešė, kad Rusijos pajėgos paliko Černobylio atominės elektrinės teritoriją, kurią buvo okupavusios pačioje karo pradžioje.

Rusijos kariuomenė toliau traukiasi iš dalies Ukrainos teritorijos ir savo jėgas ima koncentruoti Donbaso regione šalies rytinėje dalyje, kur tęsiasi įnirtingi mūšiai dėl Mariupolio. Šiame uostamiestyje be maisto, vandens ir elektros vis dar įstrigę per 100 tūkst. žmonių. Tačiau kraupiausi vaizdai dar tik atsivers.

Prabėgus pusantro mėnesio nuo karo pradžios Rusijos pajėgos paliko tris – Kyjivo, Černihivo ir Sumų regionus. Ukrainiečių kariams sugrįžtant į atgautas teritorijas ima atsiskleisti šiurpi realybė – paaiškėja, kad greta sostinės Kyjivo esančiuose miestuose rusai vykdė masines civilių žmonių žudynes, prievartavimus. Pasaulį apskrieja itin šiurpios nuotraukos ir vaizdo informacija iš Bučos, kur sušaudyti žmonės buvo palikti gulėti miesto gatvėse, dalis jų – už nugaros surištomis rankomis. Aptinkamos ir masinės kapavietės. Kyjivo regione ukrainiečiai randa daugiau nei 1000 nužudytų civilių kūnų.

Rusijos pajėgos balistine raketa atakavo rytinėje Ukrainos dalyje esančio Kramatorsko miesto traukinių stotį, kuri tuo metu buvo pilna žmonių. Ciniško išpuolio metu žuvo mažiausiai 59 civiliai, dar per 100 žmonių sužeista.

Rusijos kariuomenei pergrupuojant pajėgas ir ruošiantis prognozuojamai didžiulei atakai Donbase, patys intensyviausi mūšiai tęsiasi vis dar nepasiduodančiame Mariupolio uostamiestyje. Vietos valdžios teigimu, Mariupolyje nuo apgulties ir mūšių pradžios jau galėjo žūti daugiau nei 20 tūkst. civilių gyventojų, dešimtys tūkstančių žmonių dėl intensyvaus apšaudymo ir toliau negali evakuotis.

Per daugiau nei pusantro mėnesio nuo karo pradžios iš Ukrainos išvyko per 4,6 mln. žmonių, tačiau daugiau nei 870 tūkst. ukrainiečių jau sugrįžo į šalį. Savo ruožtu Ukraina pranešė, kad nuo vasario 24-ąją prasidėjusios invazijos Rusija šalyje jau neteko maždaug 20 tūkst. karių. Vakarų šalys Ukrainai iki balandžio vidurio buvo perdavusios 60 tūkst. prieštankinių ir 25 tūkst. priešlėktuvinių ginklų.

Ukraina pranešė raketomis apšaudžiusi ir smarkiai apgadinusi Rusijos Juodosios jūros laivyno flagmaną „Moskva“ – tą patį kreiserį, kurį karo pradžioje „ant trijų raidžių“ pasiuntė Gyvačių salos gynėjai. Kurį laiką apsiribojusi lakoniška informacija apie „laive kilusį gaisrą“, po paros Rusijos pusė pripažino flagmano netekusi – kreiseris neva nuskendo audros metu, kai buvo buksyruojamas.

Karas Ukrainoje tęsiasi – Rusijos kariuomenė toliau apšaudo miestus ir pradėjo didelį puolimą Donbaso regione.

Rusijos kariuomenei pergrupavus pajėgas ir pradėjus prognozuotą naują puolimą Donbase, mūšiai tęsiasi ir vis dar nepasiduodančiame Mariupolyje. Tikra rakštimi apsiaustame ir nusiaubtame uostamiestyje rusams tapo metalurgijos gamykla „Azovstal“, po kuria įrengtas ir požeminių tunelių tinklas.

Didžiuliame pramonės komplekse įsitvirtinusių miesto gynėjų išstumti ar priversti pasiduoti nepavyksta nei skelbiant ultimatumus, nei bombarduojant, nei organizuojant šturmus. Nors balandžio 21 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kariams neva nurodė atšaukti „Azovstal“ šturmą ir tiesiog užblokuoti gamyklos teritoriją, komplekso apšaudymai ir bombardavimas vykdomi toliau.

Nuolatiniais apšaudymais rusų kariai ir toliau trukdo organizuoti Mariupolyje vis dar įstrigusių civilių evakuaciją, o analizuojant palydovinių nuotraukų vaizdus greta miesto aptinkama vis daugiau masinių kapaviečių – manoma, kad jose rusai laidoja mieste žuvusių civilių kūnus ir taip bando slėpti karo nusikaltimus.

Didelių laimėjimų sausumos kovose Rusijos kariuomenė nepasiekė, tačiau tuo pat metu tęsė cinišką kitų Ukrainos miestų apšaudymą. Balandžio 23 d., stačiatikių Velykų išvakarėse sparnuotosiomis raketomis apšaudytas Odesos uostamiestis – vienai iš raketų pataikius į gyvenamąjį namą aštuoni žmonės žuvo. Tarp jų – ir 3 mėnesių kūdikis.

Donbase prasidėjęs Rusijos puolimas pagreičio taip ir neįgavo, o jo eigą vaizdingai iliustruoja gegužės 11-ąją agresorių pajėgas ištikusi fatališka nesėkmė Luhansko srities rytuose. Rusų bandymas persikelti per Doneco upę ir apsupti prie Rubižnės buvusias gynėjų pajėgas sutiktas tiksliais Ukrainos artilerijos smūgiais. Nuotraukose matyti, kad artilerija sunaikino keletą rusų pastatytų pontoninių tiltų, ištisus karinės technikos junginius ir kareivių grupes. Šio įvykio metu žuvo arba buvo sužeista daugiau nei 400 rusų karių.

Nesėkmė rusus ištiko prabėgus vos kelioms dienoms po gegužės 9-ąją Maskvoje surengto karinio parado – jam artėjant buvo svarstoma, kad pergalės II-ajame pasauliniame kare minėjime Vladimiras Putinas gali paskelbti visuotinę mobilizaciją ir oficialų karą Ukrainai, tačiau nieko panašaus neįvyko. Renginyje, kuriame nedalyvavo nė vienas oficialus užsienio šalies atstovas, Rusijos prezidentas kartojo klišėmis jau tapusias frazes apie „kovą su nacizmu“ ir kaltę dėl susidariusios situacijos vertė NATO bei „vertybių išsižadėjusiems“ Vakarams. Nors virš Maskvos buvo giedras dangus, neva dėl netinkamų oro sąlygų aviacinė parado dalis neįvyko.

Neįstengdami pasiekti proveržio Donbase, rusai savo ruožtu tęsė kitų Ukrainos regionų ir didmiesčių apšaudymą – toliau buvo žudomi civiliai šalies gyventojai. Pažymėtina, kad neaiškių incidentų, kurių abi šalys oficialiai nekomentavo, užfiksuota ir Rusijos teritorijoje – netoli sienos su Ukraina esančiame Belgorode užsiliepsnojo šaudmenų sandėlis, gaisras kilo okupuotoje Donecko dalyje esančioje naftos bazėje, mįslingas sprogimas fiksuotas netgi Tolimuosiuose Rytuose.

Rusams ir toliau brangiai kainavo bandymas išlaikyti karo pradžioje pagarsėjusią Juodosios jūros Gyvačių salą. Keliuose iš Ukrainos pusės paviešintuose vaizdo įrašų matyti, kaip bepiločiu orlaiviu „Bayraktar“ sunaikinami du rusų „Raptor“ klasės patruliai kateriai, vienas desantinis laivas. Tiksliai smogta ir sraigtasparniui su desantininkais.

Ukrainos pajėgos – pulkas „Azov“, jūrų pėstininkai, pasienio ir policijos pareigūnai, atkakliai du mėnesius gynę pasipriešinimo simboliu tapusią metalurgijos gamyklą „Azovstal“ Mariupolyje – paskelbė įvykdžiusios savo strateginę misiją. Iš apsiaustos gamyklos ilgainiui į Ukrainą buvo evakuoti visi civiliai asmenys, o gegužės 16 d. , po ilgų ir intensyvių derybų, daugiau nei 260 sužeistų karių buvo išvežti į Kremliaus kontroliuojamas teritorijas. Tiesa, Rusijoje skambant itin agresyviai retorikai, klausimų lieka ir dėl tolesnio išvežtųjų, ir dėl gamyklos teritorijoje pasilikusiųjų „Azov“ pulko karių likimo.

Rusijos agresija Ukrainoje savo ilgametę neutralumo ir neprisijungimo poziciją radikaliai persvarstyti privertė šiaurinę jos kaimynę Suomiją ir greta esančią Švediją. Nepaisant Maskvos grasinimų, gegužės 17 d. abi šios šalys oficialiai paskelbė kartu teiksiančios stojimo į NATO organizaciją paraiškas. Vien Suomijos įstojimas į NATO reiškia, kad Aljanso siena su Rusija pailgės daugiau nei 1300 km, o tai sukurs papildomų saugumo dilemų pačiai Rusijai, jos strateginiam arsenalui ir sustiprins Baltijos jūros regiono šalių, tarp jų ir Lietuvos, saugumą.

Kiekybinę karių ir ginkluotės persvarą turinčios Rusijos pajėgos, nors ir labai lėtai, plėtė savo okupuotą teritoriją Donbase.

Itin atkaklūs mūšiai daugiau nei mėnesį virė strategiškai svarbiame Luhansko srities Sjeverodonecko mieste, kuriame situacija ilgainiui tapo panaši į katastrofą patyrusio Mariupolio padėtį. Viena iš paskutinių priebėgų civiliams ir vėl tapo pramoninė teritorija – chemijos gamykla „Azot“, kurios rūsiuose nuo nuolatinio bombardavimo slėpėsi šimtai civilių.

Keletą savaičių miesto apylinkės, o vėliau atskiri rajonai ir gatvės ėjo iš rankų į rankas, kol birželio 25 d. Ukraina paskelbė visiškai atitraukusi savo pajėgas iš Sjeverodonecko per Doneco upę. Tam, kad sustiprintų kaimyninio ir paskutinio didesnio neokupuoto Luhansko srities miesto – Lysyčansko gynybą. Sjeverodonecko teritorijos ir „Azot“ gamyklos su joje besislėpusiais civiliais kontrolę perėmė okupantų kariai.

Sjeverodoneckas buvo prarastas prabėgus vos kelioms dienoms po to, kai birželio 23 d. Europos Sąjungos (ES) lyderiai priėmė istorinį sprendimą – paskelbė susitarę Ukrainai ir Moldovai suteikti Bendrijos kandidačių statusą.

Likus lygiai savaitei iki šio apsisprendimo Kyjivą pirmą kartą nuo karo pradžios aplankė ir savo akimis Rusijos nusiaubtus Ukrainos sostinės priemiesčius pamatė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi. Neramiai akis į dangų Kyjive vis pakeldavę politikai viešai išreiškė paramą Ukrainai, smerkė rusų agresiją ir dalijo pagalbos pažadus.

Artėjant birželio pabaigoje Madride turinčiam vykti NATO viršūnių susitikimui rusų veiksmai Ukrainoje vis agresyvėjo. Birželio 25 d. skirtingiems Ukrainos miestams buvo suduotas masinis bombų ir raketų smūgis – atakuotos Kyjivo, Černihivo, Sumų sritys, o dalį raketų rusų kariniai orlaiviai paleido iš kaimyninės Baltarusijos teritorijos.

Ankstų sekmadienio rytą Rusija beveik po mėnesio pertraukos raketomis atakavo Ukrainos sostinę Kyjivą – ir vėl smogta gyvenamųjų namų rajonui.

Tuo metu pirmadienį itin ciniškas išpuolis įvykdytas Poltavos regiono Kremenčuko mieste, kur lankomumo piko metu raketa pataikė į parduotuvių kompleksą. Neoficialiais duomenimis, atakos metu pastato viduje buvo maždaug 1000 žmonių. Mažiausiai 18 žmonių žuvo, kelios dešimtys dingo be žinios – aukų skaičius vis dar tikslinamas. Ukrainos prezidentas Volomdymyras Zelenskis išpuolį pavadino „teroro aktu“, Didžiojo septyneto (G-7) lyderiai ataką įvertino kaip „karo nusikaltimą.“

Birželio 30-ąją, po tikslių Ukrainos artilerijos smūgių, Rusija patvirtino atitraukianti savo pajėgas iš strategiškai svarbios Juodosios jūros Gyvačių salos. Iki tol plačiai ne itin žinomas 0,17 kvadratinių kilometrų dydžio žemės lopinėlis, esantis už 35 km nuo Ukrainos pakrantės, išgarsėjo dar pačią pirmą karo dieną – drąsus ir sodrus ukrainiečių pasieniečio atsakymas rusų karo laivo vadui tapo vienu iš Ukrainos pasipriešinimo okupantams simbolių.

Prabėgus savaitei po skubaus Rusijos pajėgų pasitraukimo savo vėliavą Gyvačių saloje vėl iškėlė Ukraina.

Tiesa, Donbaso regione jau patiems ukrainiečiams teko priimti taktinį sprendimą trauktis. Liepos 3 d. Ukraina pranešė, kad po kelias savaites trukusių įnirtingų kovų jos kariai atitraukti iš Lysyčansko – paskutinio didelio Luhansko srities miesto, kurį rusai atakavo žiauriai ir beatodairiškai. Ukrainiečiai nusprendė saugoti gynėjų gyvybes.

Nors ir lėtai slinkdama į priekį Donbase, Rusijos kariuomenė vis daugiau žalos ėmė patirti ne tik tiesioginėje fronto linijoje. Nuo birželio vidurio Ukraina kare naudoja mobilias ir greitai užtaisomas JAV atsiųstas salvinės ugnies sistemas HIMARS, iš kurių paleistos raketos taikinius gali pasiekti 80 km atstumu. Taikliais smūgiais, vykdomais išilgai visos fronto linijos, naikinama rusų logistika, šaudmenys, amunicija ir vadavietės.

Anot Ukrainos, vieno iš HIMARS raketų smūgio metu buvo pataikyta tiesiai į rusų karinę bazę okupuotoje Chersono teritorijoje – žuvo 150 rusų karių, įskaitant generolą ir penkis karininkus.

Kylant vis didesnei grėsmei dėl pasaulinės maisto krizės, liepos 22-ąją Stambule tiek Rusija, tiek Ukraina pasirašė atskirus, tačiau identiškus susitarimus su Turkija ir Jungtinėmis Tautomis. Po derybų nuspręsta sukurti jūrinį koridorių, skirtą Ukrainos grūdų eksportui laivais iš Juodosios jūros uostų. Jie buvo užblokuoti nuo pat karo pradžios, o sandėliuose įstrigo iki 25 mln. tonų kviečių ir kitų javų.

Tiesa, karo veiksmams Donbase ir kituose Ukrainos regionuose nerimstant, Kyjivo pareigūnai viešai pareiškė nepasitikintys Rusija ir nepasirašysiantys jokių tiesioginių sutarčių su agresorių valstybe, todėl parašai sudėti ant atskirų lapų.

Rusijos grimasos vėl išryškėjo prabėgus mažiau nei parai po sutarties pasirašymo – agresoriai į Odesos uostą paleido 4 „Kalibr“ raketas. Dvi iš jų pataikė į uosto teritoriją, tačiau ne į jame saugomus grūdus – kilusius gaisrus pavyko sėkmingai likviduoti.

Galų gale rugpjūčio 1-ąją iš Odesos išplaukė pirmasis ukrainietiškų kukrūzų prikrautas krovininis laivas „Razoni“, sėkmingai įveikęs jūros koridorių ir Stambule patikrintas inspektorių komisijos. Nors vėliau dėl penkių mėnesių vėlavimo grūdus atsisakė priimti Libano pirkėjai, galų gale laivas prisišvartavo viename Sirijos uostų. Pamažu krovininė laivyba Juodosios jūros koridoriumi pajudėjo – per tris pirmąsias rugpjūčio savaites Ukraina išsiuntė 33 laivus, gabenusius per 720 tūkst. tonų grūdų.

Panašiu metu Donbase tęsėsi karo žiaurumai – liepos 29-osios naktį Olenivkos karo belaisvių stovykloje, esančioje į pietus nuo Donecko, nugriaudėjo sprogimai. Buvusioje pataisos darbų kolonijoje Donecko separatistai laikė ukrainiečių karo belaisvius, išvestus iš „Azovstal“ gamyklos Mariupolyje. Žuvo mažiausiai 53 karo belaisviai, tiksliai nenustatytas skaičius žmonių buvo sužeista. Dėl smūgio raketomis į kalėjimo teritoriją okupantai pradžioje bandė kaltinti Ukrainą, tačiau šios žvalgyba nurodė, kad tai buvo rusų provokacija ir su belaisviais susidorojo liūdnai pagarsėjusios „Vagner“ samdinių pajėgos, kurias į Donbasą metė Kremlius.

Savo ruožtu pietinėje šalies dalyje liepos 19 d. Ukrainos pajėgos raketomis atakavo Chersono srityje esantį ir okupantams strategiškai svarbų Antonivkos tiltą ir jį smarkiai apgadino.

1,4 km ilgio tiltas yra pagrindinė pervaža per Dniepro upę Chersono srityje, ukrainiečiai jį pakartotinai apšaudė ir per ateinančias savaites, kol rugpjūčio 25 d. paskelbė, kad tiltas sulūžo ir suskilo gabalais. Iškilusias transportavimo ir atsargų pristatymo į okupuotą Chersoną problemas rusai bandė spręsti šalia statydami pontoninį tiltą.

Rugpjūčio 9 d. gilų sukrėtimą patyrė iki tol gana ramiai jautęsi rusų okupuoto Krymo gyventojai ir pusiasalyje dislokuoti kariai. Galingi sprogimai nugriaudėjo Sakų karinių pajėgų bazėje Novofedorivkos apylinkėse, vienas žmogus žuvo. Ukraina neprisiėmė atsakomybės dėl šio incidento, tačiau paskelbė, jog sprogimų metu buvo sunaikinti 9 rusų orlaiviai ir viešai pašiepė Rusijos versiją, jog „bazėje užsiliepsnojo ir sprogo aviacijos sprogmenys“.

Rugpjūčio 16 d. sprogimai Krymo pusiasalyje nugriaudėjo dar kartą – šį sykį Džankojaus rajone, rusų kariuomenės šaudmenų sandėlyje. Susidariusi situacija ir kylanti karo grėsmė pasėjo paniką tiek tarp Kryme atostogavusių rusų, tiek tarp dalies vietos gyventojų – žmonės nedelsdami nusprendė palikti pusiasalį ir evakuotis į žemyninę Rusiją.

Vasaros pabaigoje Ukrainos pajėgos surengė galingą kontrpuolimą okupuotoje Chersono srityje, o rugsėjui prasidėjus ukrainiečiai itin sėkmingai kontratakavo ir beveik visiškai išlaisvino rytinę Charkivo sritį, iš kurios rusams teko atitraukti savo pajėgas – rusai prarado ir logistikai svarbaus Kupjansko, ir Iziumo miesto, ir daugybės kitų anksčiau okupuotų gyvenviečių kontrolę. Vos per keletą dienų Kyjivo pajėgoms pavyko pasistūmėti maždaug per 50 km, o iš viso per savaitę kontrpuolimo ukrainiečiai išvadavo apie 8800 kvadratinių kilometrų teritorijos.

Į išlaisvintą Iziumą ilgai nelaukęs atvyko Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, dalyvavęs vėliavos pakėlimo ceremonijoje ir išvydęs, jo paties žodžiais, „šokiruojantį, bet jau net ir nebešokiruojantį“ vaizdą – daugybę griuvėsių, nuo gaisrų pajuodusių namų, gatvėse žuvusių žmonių kūnų ir okupantų paliktų masinių kapaviečių. Anot V. Zelenskio, panašus košmariškas rusų palikimas aptinkamas visose išlaisvintose teritorijose, pradedant nuo liūdnai pagarsėjusios Bučos.

Pirmą sykį nuo karo pradžios kreipdamasis į šalies gyventojus Vladimiras Putinas paskelbė, kad Rusijoje pradedama dalinė mobilizacija, kurios metu į kariuomenę bus siekiama pašaukti apie 300 tūkst. rezervistų.

Ažiotažo ilgai laukti neteko – prie Sakartvelo, Suomijos ir kitų kaimyninių šalių sienų nusidriekė kilometrinės iš šalies bėgti bandančių žmonių eilės, o socialiniuose tinkluose jau po kelių dienų pasirodė ir tragikomiški pačių mobilizuotų asmenų filmuoti vaizdai. Dalis pašauktų asmenų skendo alkoholio jūroje, dalis buvo palikti likimo valiai mobilizacijos punktuose, o kai kuriems išdalinti rūdžių suėsti ginklai ir kita pasenusi amunicija.

Vakarus siekiu „sunaikinti“ Rusiją vėl apkaltinęs V. Putinas apie dalinę mobilizaciją paskelbė prabėgus vos dienai po to, kai rusų okupuotose Ukrainos Chersono, Donecko, Luhansko ir Zaporižios srityse valdžią užgrobę prokremliški elementai informavo apie artėjančius „referendumus“, kuriuose neva bus sprendžiama dėl jų prijungimo prie Rusijos.

Pseudoreferendumų metu neįvyko nieko netikėto. „Balsus“ rinkti padėjo ir automatais ginkluoti kariai, o visam okupantų surežisuotam absurdo spektakliui pasibaigus ir paskelbus apie esą triuškinamą Kremliaus šalininkų pergalę, V. Putinas patvirtino „žmonių pasirinkimu“ aneksuojantis 4 Ukrainos regionus ir oficialiai prijungiantis juos prie Rusijos. Tiek Ukraina, tiek jos sąjungininkai Vakaruose ir visame pasaulyje balsavimus viešai išvadino suklastotais pažymėdami, kad rezultatų nepripažins niekada.

Kyjivas turėjo ir kitą atsakymą. Spalio 2 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos išlaisvino strategiškai svarbų Lymano miestą rytinėje Donecko srities dalyje, kurią vos prieš dieną aneksavo Rusija. Lymanas buvo okupuotas nuo gegužės mėnesio pabaigos.

Dar prieš visus šiuos įvykius ukrainiečiai pasiekė ir morališkai svarbų laimėjimą. Tarpininkaujant turkams, per apsikeitimą belaisviais Ukraina į Rusiją išsiuntė V. Putinui artimą oligarchą Viktorą Medvedčuką ir 55 kareivius, o pati atgavo 215 karių, tarp kurių – daugiau nei šimtas Mariupolio „Azovstal“ gamyklą gynusių Azovo pulko narių bei pats jo vadas Denysas Prokopenka su artimiausiais bendražygiais.

Savo šeimų narius legendomis Ukrainoje tapę Azovo pulko vadai po ilgos pertraukos pamatė Turkijoje. Užkulisinės šių ukrainiečiams emociškai kur kas palankesnių mainų aplinkybės liko nežinomos.

Iki galo nėra aišku ir tai, kas ankstų šeštadienio rytą nutiko Kerčės sąsiauryje. Visiškai akivaizdus tik vienas faktas – ant dviejų kelių Krymo tilto, jungiančio žemyninę Rusijos dalį su aneksuotu Krymo pusiasaliu, nugriaudėjo sprogimas.

Buvo pažeistos tilto konstrukcijos, automobilių eismo tilto dalis įgriuvo, užsiliepsnojo geležinkelio bėgiais į Krymą kurą gabenusio traukinio cisternos. Rusijos teigimu, incidento metu žuvo 4 žmonės, o pačios įvykio aplinkybės taip ir liko mįslingos.

Tik 2019-aisiais galutinai pabaigtas statyti ir 18 km ilgio tiltas buvo gerokai apgadintas, judėjimas juo – apribotas, o visiškai užbaigti remonto darbus rusai planuoja iki 2023-ųjų vasaros. Tačiau kitokia Kremliaus reakcija buvo kur kas greitesnė.

Po sąlyginai ramaus sekmadienio, spalio 10-osios rytą oro pavojaus sirenos kaukė beveik visoje Ukrainoje. Rusija surengė masinį raketų smūgį ir per kelias pirmadienio valandas į Ukrainos teritoriją paleido daugiau nei 80 raketų ir keliolika bepiločių orlaivių.

Atakuoti ir Kyjivo bei Lvivo miestai, o pagrindiniais raketų taikiniais tapo svarbūs Ukrainos infrastruktūros objektai, taip siekiant sugadinti energijos tiekimo sistemas ir sukelti masinę paniką. Raketos smigo ir į daugiabučius namus, vaikų žaidimų aikšteles – žuvo mažiausiai 19 žmonių, daugiau nei 100 buvo sužeista.

Rusams toliau periodiškai tęsiant Ukrainos energetikos infrastruktūros naikinimą, spalio 20 d. ukrainiečiai sulaukė valdžios prašymo smarkiai taupyti elektrą. Įpusėjus rudeniui agresorius iš rikiuotės jau buvo išvedęs trečdalį Ukrainos elektros stočių.

Tęsėsi įtampa ir dėl Zaporižios atominės jėgainės situacijos. Anot Volodymyro Zelenskio, rusai yra užminavę Kachovkos hidroelektrinę ir yra pasirengę ją susprogdinti, o toks poelgis sukeltų milžinišką katastrofą – didžiausia Europoje Zaporižios atominė jėgainė liktų be aušinimui būtino vandens.

Rusijos kare prieš Ukrainą atsirado ir naujas žaidėjas – Kremliui pasiekus susitarimą su Iranu, ši Azijos šalis rusams ėmė masiškai tiekti bepiločius dronus kamikadzes „Shahed-136“, kurių į Ukrainos teritoriją jau paleista daugiau nei 400. Perdažę šiuos dronus rusai jiems suteikė „Geran-2” pavadinimą. Anot Ukrainos, didžiąją dalį dronų gynybai numušti pavyksta, tačiau trečdalis vis tiek pasiekia savo taikinius.

#Ukraine: Another Iranian Shahed-136 (Geran-2) loitering munition supplied by Iran to Russia was shot down by Ukrainian anti-aircraft forces № M228. pic.twitter.com/lQtOuBrmJ6

— Arslon Xudosi 🇺🇦 (@Arslon_Xudosi) October 11, 2022

Tęsiantis mūšiams fronte, spalio 27 d. Ukraina informavo, kad nuo karo pradžios Rusija jau neteko apie 69 220 karių, daugiau nei 2630 tankų, 5370 šarvuotų kovos mašinų, 4080 automobilių ir degalų cisternų, 271 lėktuvo, 250 sraigtasparnių, 16 laivų, per 1400 dronų, o taip pat šimtų vienetų kitokios karinės technikos.

Spalio pradžioje nauju Rusijos puolimo vadu Ukrainoje tapęs generolas Sergejus Surovikinas gana greitai ėmė laidyti užuominas apie tai, kad neva su aprūpinimo stygiumi susiduriančiai jo kariuomenei gali tekti trauktis iš vakarinio Dniepro kranto. Ne itin sėkmingai bandydami atremti Ukrainos kontrpuolimą Chersono miesto kryptimi, rusai tuo pačiu bandė organizuoti ir gyventojų perkėlimą į kairę Dniepro upės pusę, o lapkričio 9-ąją per S. Surovikino susitikimą su Rusijos gynybos ministru Sergejumi Šoigu viešai buvo patvirtinta apie visų karių atitraukimą iš Chersono.

Lapkričio 11-osios rytą rusų dešinėje upės pusėje jau nebebuvo, tačiau Chersono apylinkėse liko dalis nesunaikintos sunkiosios okupantų karinės technikos, po kurio laiko atsidūrusios gynėjų kariuomenės rankose. Pirmosios ukrainiečių karių grupės į Chersoną įžengė tą pačią dieną – jas emocingai pasitiko į gatves išėję vietos gyventojai: po ilgos okupacijos mieste vėl suplevėsavo Ukrainos vėliavos.

Lapkričio 14-ąją į išvaduotą Chersoną atvyko ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, savo sveikinimo kalboje pabrėžęs, kad anksčiau ar vėliau šalies kariuomenė susigrąžins visą rusų okupuotą teritoriją. „Tai karo pabaigos pradžia“, – tvirtino jis.

Chersono išlaisvinimas tapo viena iš ryškiausių Ukrainos pergalių nuo vasario trunkančiame kare. Pietinėje šalies dalyje esantį miestą rusai buvo užėmę dar pačioje savo invazijos pradžioje ir jame šeimininkauti bandė devynis mėnesius.

Palikdami Chersoną okupantai užminavo daugybę svarbių miesto ir viso regiono objektų, sunaikino pagrindinę energetikos infrastruktūrą. Apskritai apie savo buvimą kitoje Dniepro pusėje rusai ukrainiečiams brutaliais būdais stengėsi „priminti“ ir po pasitraukimo: įvairūs apšaudymai ir bombardavimai toliau vykdyti periodiškai – kartais net po keliolika kartų per dieną.

Lapkričio 15-osios vakarą Lenkijoje, netoli sienos su Ukraina esančiame Pševoduvo kaime, nukrito raketa – žuvo du žemės ūkio bendrovėje dirbę vyrai. Nors pradinių versijų būta įvairių, kitą dieną tiek Lenkijos, tiek JAV aukščiausi pareigūnai tvirtino neradę įrodymų, jog tai būtų buvęs tyčinis išpuolis prieš NATO šalį.

Remdamiesi tuomet turimais duomenimis, tiek Lenkijos vadovas Andrzejus Duda, tiek JAV prezidentas Joe Bidenas tikino, kad veikiausiai įvyko nelaimingas atsitikimas – sprogimą sukėlė nukritusi Ukrainos priešraketinės gynybos raketa, tačiau pabrėžė, jog dėl šio incidento atsakomybė vis tiek krenta Ukrainą užpuolusiai ir nuolat atakuojančiai Rusijai.

Rusija ir toliau periodiškai apšaudė įvairiuose šalies regionuose esančius Ukrainos miestus, artėjant šalčiausiam metų periodui piktybiškai bandydama kenkti šalies energetikos infrastruktūrai ir sėti paniką civilių tarpe.

Patys aršiausi mūšiai užvirė Donecko srityje, greta dviejų svarbių kryžkelių esančiame Bachmute, kurį rusai apskritai bombarduoti pradėjo dar pavasarį. Prieš karą šiame Donbaso regiono mieste buvo daugiau nei 70 tūkst. gyventojų, tačiau prasidėjus žiemai Bachmute beveik neliko nei jų, nei sveikų pastatų, o karas jo apylinkėse persikėlė į apkasus.

Naujiesiems artėjant aplink Bachmutą vyko nuolatiniai susirėmimai, tačiau net ir tai nuo kelionės į bene pavojingiausią šalies vietovę nesustabdė Volodymyro Zelenskio: apie jo vizitą fronto ruože buvo paskelbta gruodžio 20-ąją – šalies prezidentas susitiko su kariais, paskatino juos ir įteikė apdovanojimus.

Gruodžio 21-ąją visą pasaulį apskriejo dar labiau netikėta žinia, kad oficialiu JAV vyriausybės lėktuvu V. Zelenskis atvyko į Vašingtoną, kur Baltuosiuose rūmuose pasimatys su Joe Bidenu ir pasakys kalbą Kongrese.

Šis ypatingo slaptumo vizitas tapo pirma Ukrainos prezidento kelione į užsienį nuo pat karo pradžios – viešnagės JAV metu abiejų šalių vadovai demonstravo solidarumą, o amerikiečiai paskelbė apie papildomą paramos Ukrainai paketą ir pirmąjį priešraketinės gynybos sistemos „Patriot“ perdavimą. Grįždamas atgal į Ukrainą V. Zelenskis trumpai susitiko ir su dar vienu artimu savo sąjungininku – Lenkijos prezidentu Andrzdejumi Duda.

Kalėdų pirmąją dieną, gruodžio 25-ąją, Rusija į Ukrainą paleido daugiau nei 40 raketų, tačiau gruodžio 26-ąją skundėsi jau patys rusai. Engelso kariniame aerodrome, esančiame netoli Saratovo ir nuo Ukrainos sienos nutolusiame per 600 km, oro gynybos sistema numušė neva ukrainiečių bepilotį. Nukritus jo nuolaužoms žuvo trys kariškiai. Karinis aerodromas, kuriame laikomi strateginiai bombonešiai, atakuotas antrą kartą per mėnesį, o po kelių dienų rusų priešlėktuvinė gynyba suveikė dar sykį.

Visgi Naujųjų metų naktį su kur kas didesniu trenksmu suveikė Ukrainos kariuomenės naudojama amerikietiška HIMARS artilerijos sistema. Ukrainiečių paleisti raketiniai sviediniai pataikė į okupantų bazę Donecko srities Makijivkos mieste. Iš profesinės mokyklos patalpų, kurioje švęsti naujųjų buvo susirinkęs didelis mobilizuotųjų rusų būrys, liko tik griuvėsiai. Tikslus aukų ir sužeistųjų skaičius liko nežinomas – pati Rusija pripažino, kad atakos metu gyvybės neteko 89 kareiviai, o Ukrainos pusė pateikė kur kas didesnius skaičius ir tvirtino nukovusi apie 400 okupantų.

Tęsiantis mūšiams aplink Bachmuto miestą fronto linija keitėsi beveik sulig kiekviena diena, tačiau radikalių persilaužimų pasiekti nepavyko nė vienai iš kovojančių pusių. Tiesa, sausiui artėjant prie pabaigos Ukraina patvirtino, kad jos ginkluotosios pajėgos paliko už 12 km į šiaurės rytys nuo Bachmuto esantį Soledaro miestą su druskų kasyklų tuneliais ir pasitraukė į iš anksto parengtas ir geriau įtvirtintas pozicijas.

Rusija savo ruožtu mėnesio viduryje dar sykį pademonstravo visišką cinizmą – sausio 14-ąją Kh-22 tipo raketa smogė į gyvenamąjį devynių aukštų namą Dnipro mieste. Smūgio metu visiškai sunaikintas vienas įėjimas į namą ir 236 butai – žuvo 46 žmonės, tarp kurių – 6 vaikai.

Po ne vieną mėnesį užsitęsusio mėtymosi Vokietija sausio 25 dieną galų gale oficialiai patvirtino, kad siunčia Ukrainai 14 tankų „Leopard 2”, o taip pat suteikia leidimą šalims sąjungininkėms irgi perduoti vokiškos gamybos tankus Rusijos užpultiems ukrainiečiams. Netrukus apie „Leopard 2” siuntimą Ukrainai paskelbė Lenkija, Kanada, Portugalija, Ispanija, Norvegija ir kitos šalys. Amerikiečiai informavo apie tankų „Abrams“, Jungtinė Karalystė – tankų „Challenger“ perdavimą.

Tankų perdavimo istorijoje įvykęs lūžis tik sustiprino kalbas apie tai, kad netrukus NATO ir kitos šalys sąjungininkės ukrainiečiams gali perduoti ir jų nuolat prašomų modernesnių – amerikietiškų F-16 ar Europoje gaminamų „Eurofighter Typhoon“ tipo naikintuvų.

Artėjant Rusijos sukelto karo Ukrainoje metinėms ryžtingą žingsnį nustebindamas visą pasaulį žengė JAV prezidentas Joe Bidenas.

80-metis amerikietis parodė tvirtą savo politinę poziciją, pademonstravo palaikymą kovojančiai Ukrainai ir asmeninę drąsą, pirmadienio rytą traukiniu slapta atvykęs į Kyjivą ir jame susitikęs su Volodymyru Zelenskiu.

Aidint oro pavojaus sirenai abu prezidentai žengė Kyjivo gatvėmis, o po asmeninio abiejų šalių vadovų pokalbio J. Bidenas pranešė apie papildomą pusės milijardo dolerių paramą, kurią JAV suteikia ukrainiečiams.

Nors informacija apie J. Bideno viešnagę Ukrainoje buvo itin slapta, JAV pareigūnai vėliau patvirtino, jog prieš skrydį į Europą apie būsimą prezidento vizitą Kyjive jie sąmoningai informavo ir Rusiją.

J. Bidenas į Kyjivą atvažiavo traukiniu nuo Lenkijos sienos, o vėliau išvyko į Varšuvą, kur kitą dieną susitiko su Lenkijos prezidentu ir sakė viešą kalbą miesto centre greta Karališkosios pilies.

„NATO šiuo metu yra vieningesnė nei bet kada anksčiau“, – pabrėžė JAV lyderis, pasmerkęs Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir akcentavęs, kad Vakarų parama Ukrainai nesiliaus, o sąjungininkai – nepavargs.

Informacija apie tolesnius įvykius bus atnaujinta.