Visų pirma, prisipažinsiu – straipsnio antraštė yra šiek tiek klaidinanti. Aš neskirstau knygų pagal metų laikus ir neturiu jokio pagrindo galvoti, kad žiemą buvusi prasta knyga vasarą pavirstų verta dėmesio. Tačiau remiantis prielaida, kad vasarą daugiau žmonių atostogauja ir, tikėtina, dažniau paima knygą į rankas, galbūt kažkam pravers mano skaitytų knygų įspūdžiai, surinkti nuo metų pradžios, kai įstrigus karantine knygos buvo geriausias pabėgimo iš kasdienybės variantas. Nors, tiesą sakant, ar kada nors buvo kitaip?
Diskusijos, kas yra gera knyga, galėtų būti begalinės ir vis tiek niekas nerastų visiems tinkančio atsakymo. Bet mane labiausiai džiugina, kai randu gerą knygą, kuriai nekėliau jokių lūkesčių. Juk, pavyzdžiui, jei tau patiko Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ pirma dalis, tikėtina, patiks ir antroji. Patiko ir man, bet tam aš ir buvau nusiteikusi – nors iš tiesų man pirmoji dalis patiko labiau, o kiek teko pastebėti savo burbule, didelei daliai skaičiusių buvo priešingai. Galbūt dėl to, kad vis tiek jau buvo aišku, kokia kryptimi klostosi įvykiai, iš pirmosios dalies jau pažinojau aplinką, žmones, tad mane lyg mažiau intrigavo, bet vis tiek perskaičiau su malonumu. Kaip ir tikėjausi.
Panaši situacija buvo ir su Hanyos Yanagiharos romanu „Mažas gyvenimas“. Mano aplinkoje ažiotažas dėl šios knygos buvo kone kaip dėl „Petro imperatorės“ – visi tiek dalinosi įspūdžiais, kad jauteisi tiesiog privalantis perskaityti. Ir išties – puiki knyga, kurią leidėjai reklamuoja kaip šiuolaikinę literatūros klasiką ir šįkart toks apibūdinimas skamba išties taikliai. Tiesa, teko matyti ir daug šią knygą peikiančių, svarstančių, ar rašytoja nepiktnaudžiauja žmonių skausmu, ar išties tiek daug jo gali tilpti viename ar kelių susijusių žmonių gyvenime. Tu vis tikiesi, kad tie blogi laikai baigsis, jau tuoj tuoj bus geriau, bet ne – ji viena po kitos išneša dar skaudesnes patirtis. Ir visgi, net jei liečia labai sudėtingas temas – vaikų išnaudojimą, seksualinę prievartą, savęs žalojimą ir pan. – kažkur šalia ji vis tiek palieka šiek tiek šviesos, kurią labiausiai neša draugystė. Gal net ji negali išgelbėti, bet praeiti savo kelią vis tiek tampa lengviau. Tad vėlgi, galbūt vos vos per daug ištempta, bet iš esmės – labai rekomenduotina knyga.
O štai Ignas Staškevičius ir jo knyga „Gyvenimas jų žodžiais: pokalbiai iš esmės“ mane nustebino. Neapsimesiu, snobiškai galvojau – bepigu turtingam verslininkui, turinčiam savo leidyklą, išleisti knygą ir tada sau džiaugtis rašytojo titulu. Bet ši knyga tikrai buvo malonus atradimas. Taip, jis turi galimybę prieiti prie žmonių, kurie tikrai neprisileistų bet kokio žurnalisto. Jis gali sau leisti tartis dėl pokalbio Indijoje ar Amerikoje ir prireikus jaukintis pašnekovą iš lėto, niekur neskubėdamas. Gali ne tik stengtis atskleisti pašnekovą, bet ir lygiavertiškai dalintis savo patirtimi. Pavydu? Taip. Reikia pripažinti, kad rezultatas geras? Neabejotinai. Jau tuoj imsiuosi skaityti ir kątik išėjusį šios knygos tęsinį.
Kažkas panašaus buvo ir su Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnais“. Žinojau ją kaip žurnalistę, stebėjau gana aktyvią knygos pristatymo kampaniją ir kažkaip gerus atsiliepimus mintyse nurašiau į draugų daromą reklamą. Bet kai „Kūnai“ buvo išrinkta metų prozos knyga, nusprendžiau, kad, na, gerai, atėjo laikas patikrinti, apie ką čia visas šumas – ir tikrai teko pripažinti, kad liaupsės ne veltui. Beje, ši knyga – ne romanas, o novelių rinkinys, tad puikiai tiks mėgstantiems vis paskaityti po kokią trumpą istoriją.
Vladimirą Nabokovą daugelis, be abejo, žino iš „Lolitos“. Bet 2020 m. lietuviškai buvo išleista ir kita jo knyga, romanas „Pninas“. Jei tikitės kažko kaip „Lolita“ – ne, nieko panašaus. Šioje knygoje pasakojama apie senyvo amžiaus profesorių, iš Rusijos kilusį emigrantą, jau ilgus dešimtmečius gyvenantį JAV, bet niekaip iki galo neprisitaikantį prie kitokios kultūrinės aplinkos. O kur dar nelaimingos meilės istorijos, su metais vis sunkiau įsisavinamos naujosios technologijos ir nuolatinis išsiblaškymas – visa tai susideda į portretą žmogaus, kuriam neįmanoma jausti empatijos. Yra ieškančių paralelių tarp Pnino ir paties V. Nabokovo gyvenimo, yra teorijų, kad jis aprašė savo kolegą, bet, matyt, tikrasis įkvėpimo šaltinis ne toks svarbus, jei personažą pavyko sukurti tokį bendražmogišką.
Daug tikėjausi iš knygos „Nekaltieji ir kaltininkai“, kurios autorė Maro Douka yra viena žymiausių šiuolaikinių graikų rašytojų, šis romanas yra pelnęs įvairių premijų, o ir atsiliepimų girdėjau gerų, bet aš joje kažkaip įklimpau. Suprantu, kodėl ją gali labai vertinti kretiečiai – didžiulis darbas surinkti kone kiekvieno Kretos akmens istoriją, bet man to istorinio detalumo buvo per daug ir jame pamesdavau pagrindinio pasakojimo giją.
Hallgrimum Helgason „60 kilogramų saulės šviesos“ – šviesi, šilta knyga, nors ir apie itin dideliame šaltyje gyvenančius islandus. Per kūdikio, stebuklingai išgyvenusio sniego griūtį, ir jo tėvo gyvenimo istorijas atskleidžiamos senosios islandų tradicijos, su niekuo pasaulyje nepalyginamas jų gyvenimo būdas. Neturėčiau ko prikišti knygai, jei ne tai, kad visgi, šio autoriaus „1000 laipsnių moteris“ man yra palikusi kur kas didesnį įspūdį. Ją aš jau nebepamenu prieš kiek metų skaičiau, bet dar prisimenu, o štai „60 kilogramų saulės šviesos“ tokio didelio įspūdžio nepaliko ir greitai, matyt, visai ją pamiršiu.
Nors ir grožinė literatūra, su išgalvotais ar bent jau savaip interpretuojamais herojų gyvenimais, pirmose aptartose knygoje pasakojimai buvo tokie, kurie išties galėjo įvykti. Tačiau kai kurie rašytojai (o ir skaitytojai) mėgaujasi tuo, kad knygose gali vykti tai, kas realiame gyvenime būtų neįmanoma. Ir kai kuriems – kuo keisčiau, tuo geriau.
Nors Sofios Segovos romane „Bičių dūzgesys“ kai kurios istorinės aplinkybės paimtos tikros – Meksikos revoliucija, 1918 m. siautęs ispaniškasis gripas – bet viskas pasakojama per vienos ūkininkų šeimos gyvenimą, kuri priglaudžia keistą našlaitį, visada lydimą ir sergstimą bičių spiečiaus. Jis netgi nemoka kalbėti žmonių kalba, bet, padedant ištikimosioms bitėms, puikiai perpranta gamtos ženklus, nujaučia, kurių žmonių verčiau pasisaugoti, o kuriems verta ištikimai tarnauti. Galbūt skamba tiesiog kaip pasaka, bet su daug gyvenimiškos išminties, parodymu, kaip metams bėgant keičiasi žmonės, kas tai lemia, vaizdingu iliustravimu, kad gyvenimas visada gali susiklostyti, kaip mažiausiai tikiesi, o tie, kuriuos būtume linkę laikyti skriaudžiamaisiais, gali patys tapti skriaudėjais. O gal visada tokiais buvo, tik neturėjo progos parodyti. Kaip ir tie, iš kurių nieko gero nelaukiame, gali imti ir nustebinti. Nors iš tiesų, jei ne tos bitės ir antgamtiniai našlaičio sugebėjimai, įnešantys magiškojo realizmo atmosferą, tai būtų visiškai klasikinis, nei kiek nekeistas romanas.
Richardo Powerso „Orfėjo“ keistumas visai kitoks. Čia jau persikeliame į šiuos laikus, kur 70-metis avangardinės muzikos kompozitorius eksperimentuoja ieškodamas nemirtingos muzikos ir bando rasti būdą ją užkoduoti DNR molekulės branduolyje namuose įsirengtoje savadarbėje laboratorijoje. Ir niekam gal netrukdytų toks jo pomėgis, jei per klaidą senukas nebūtų palaikytas pavojingu biologiniu teroristu. Knygoje vedamos dvi linijos: viena tiesiog lyg trileryje intriguoja, ar pavyks senukui įrodyti savo nekaltumą ar bent jau pabėgti, kita – lydi per jo viso gyvenimo prisiminimus, kuriuose muzika visada turėjo ypatingą vaidmenį. Ir autorius, stipriai pasikaustęs muzikos istorijoje, kartu pasakoja ir ją. Toks lyg iš pabirų nuotrupų sudėliotas muzikos vadovėlis, kai vis norisi stabtelti skaitant ir įsijungti kūrinius, apie kuriuos rašoma. Tik rašymo stiliui tose dalyse man lengvesnės rankos visgi pritrūko – tiems, kas nori labai sparčiai įveikiamo romano, nebus pats geriausias pasirinkimas.
Grigorijaus Služitelio debiutinis romanas „Savelijaus dienos“ neįprastas tuo, kad jame istorija pasakojama katino lūpomis. Na, tai tikrai nėra nei pirmas, nei vienintelis toks kūrinys, bet jo katinas ypatingas – išmintingas lyg filosofas, išsilavinęs (dalį savo katiniško gyvenimo „tarnavęs“ galerijoje), išlandžiojęs visus Maskvos užkaborius, šiltą pastogę iškeičiantis į laisvę ir naujas katiniškas klajones, per kurias apmąsto savo ir žmonių, ar kitų gyvių, gyvenimo prasmę. Tad net jei iki šiol nebuvote iš tų, kuriems atrodo, kad gyvūnai, jei tik mokėtų kalbėti, mus kaip reikiant gyvenimo pamokytų, po šitos knygos, tikėtina, įstosite į taip mąstančių klubą.
Į keistų skaitinių kategoriją tikrai patenka ir Alinos Bronsky „Paskutinė babos Dunjos meilė“. Bet keista ji pačia geriausia prasme! Ne, tai nėra knyga tradicinių meilės romanų mėgėjams – baba Dunja tuo savo gyvenimo periodu, apie kurį pasakojama, romantinės meilės toli gražu neieško. Ji tiesiog ramiai gyvena nedideliame kaime savo nedidelį gyvenimą. Tik tas kaimas neįprastas tuo, kad po Černobylio katastrofos vis dar yra laikomas užteršta teritorija į į jį yra sugrįžę vos keletas buvusių gyventojų. Na, kokie tai gali būti žmonės, kuriems geriausia gyvenimo alternatyva – gyventi radiacija užterštoje gyvenvietėje? Jie visi – neeiliniai personažai, apie kuriuos būtų galima rašyti atskiras knygas. Didelei daliai jų didžiausias tokio gyvenimo privalumas – vienatvė, kurioje jie jaučiasi jaukiausiai. Bet jiems taip ramiai leidžiant savo atsiskyrėliškas dienas į kaimą atvyksta nepažįstami žmonės – o tai net keisčiausius atsiskyrėlius priverčia susivienyti. Neįtikėtinai žavingai piešiami portretai, subtilus humoras ir po tuo lyg lengvabūdišku paviršiumi kapstomi kur kas gilesni klausimai – ko dar norėti?
Būtų keista, jei šiais laikais, kai mokslininkai, sociologai, futurologai nuolat kelia klausimus apie technologijų poveikį visuomenei, šios temos nepersikeltų ir į grožinę literatūrą.
Samantos Schweblin „Stiklo akys“ dar kartą iškelia klausimą, kiek mes leisime technologijoms brautis į mūsų gyvenimus, kaip atskirti, kada dar pramogaujame, o kada – kenkiame sau ir kitiems, kiek mums svarbus privatumas, ar jis svarbesnis už saugumą ir daugybę panašių klausimų, kurie tikrai nėra negirdėti, tačiau įvilkti į išties įtraukiančią istoriją. Tiksliau, į daug jų, kurias visas vienija bendras vardiklis – žaislas, kurį galima nusipirkti lyg naminį augintinį, žinant, kad jį valdo kitas atsitiktinai parinktas žmogus, už tai taip pat susimokėjęs kaip už pramogą. Ir šis neįprastas santykis pagimdo daugybę situacijų ir sudėtingų dilemų: kaip elgtis, kai matote vykstant kažką blogo, bet negalite nieko padaryti, kaip keisite savo elgesį, jei žinosite, kad bet kuriuo metu galite būti stebimas ir pan. Šiurpinanti, bet lengvai perskaitoma knyga, kurioje norisi kuo greičiau versti kitą puslapį.
Pafantazuoti, kokia ateitis galėtų laukti žmonijos mėgina ir debiutuojantis lietuvių rašytojas Dainius Vanagas romane „Oderis“. Ir išties norisi pasveikinti jį įžengus į lietuviškos literatūros pasaulį – tokio tipo romanų Lietuvoje neturime daug ir norisi tik džiaugtis, kad distopijų mėgėjai gali sau rasti ir lietuvišką kūrinį. Ir net nebūtinai distopijų – vėlgi, galima skaityti tiesiog kaip distopinėmis aplinkybėmis vykstantį trilerį. Tik tiek, kad po pastaraisiais metais užtvindžiusios serialų, filmų, knygų, pranešimų konferencijose panašiomis temomis bangos, man ši knyga nepasiūlė kažkokios itin išskirtinės idėjos, o veikiau visas kitur girdėtas sukombinavo į vieną. Bet čia jau galbūt mano asmeninis persisotinimas panašia tematika.
Kai kurie žmonės sako, kad detektyvai – vasaros skaitinių kategorija. Bet po šiuo žanru galima „pakišti“ labai skirtingą literatūrą.
Stuarto Turtono „Evelina Hardkest šiąnakt mirs dar kartą“ galima būtų padėti ir į keistų skaitinių ir iš dalies netgi distopijų lentyną. Nors pradėjusi ją skaityti džiūgavau, kad štai, pagaliau toks britiškos atmosferos ir stiliaus detektyvas, kurių, galvojau, jau niekas po Agatos Kristi nebeparašo, bet toje tradicinėje britiško dvaro aplinkoje, su tiksliu laiku geriamomis arbatėlėmis, tvido kostiumais, popietės pasivaikščiojimais vyksta neįprasta istorija – veikėjas, pats neprisimenantis, kas toks yra ir ką veikia tame dvare, kas rytą atsibunda kaip vis kitas susirinkusio būrelio herojus. Ir kas vakarą įvyksta žmogžudystė, kuriai jis turi kažkaip užkirsti kelią.
Prisipažinsiu, vienintelis mane nuvylęs dalykas buvo knygos pabaiga – na, nepatiko man atomazga ir istorijos išaiškinimas, bet, rašydama kodėl, turėčiau tą pabaigą ir atskleisti. O kadangi to daryti neleidžia nerašytas knygų skaitytojų kodeksas, galiu tik pasakyti, kad net nepaisant tos mane suerzinusios pabaigos, detektyvų mėgėjams tikrai rekomenduočiau.
Kitas šių metų malonus atradimas – Viet Thanh Nguyen detektyvas-trileris „Šalininkas“. Čia tas atvejis, kai negrauži savęs, kad su tokia literatūra tik švaistai laiką, nes ne tik bandai atspėti, kas yra žudikas, bet daug sužinai apie Vietnamo karo istoriją, Vietnamo-Amerikos santykius, komunizmo-kapitalizmo susidūrimus. Be to, knygoje labai daug dėmesio skiriama herojų psichologijai, labiausiai – pagrindinio pasakotojo, tai yra, dvigubo agento, šnipinėjančio ir Vietnamui, ir Amerikai, kuriam taip puikiai sekasi atlikti savo užduotis, nes pats nuoširdžiai nežino, kieno pusėje teisybė ir ar ji iš viso yra, ir nuolat ieško sau atsakymų.
Į trilerių lentyną teko padėti ir šiemet perleistą Stepheno Kingo trilogiją „Ponas Mersedesas“, „Radybos“ ir „Budėjimas baigtas“. Ir čia jau kaltinti galiu tik save, kad prieš imdamasi šio trejeto neatlikau namų darbų. Man Stephenas Kingas – siaubo klasika ir aš, pamačiusi šias knygas, jau įsivaizdavau, kad vėl, kaip paauglystėje, skaitysiu pasislėpusi po antklode ir krūpčiosiu nuo kiekvieno atsitiktinio garso. Ir nepasidomėjau, kad jis dabar dažnai rašo tiesiog trilerius! O jie man – visiškai niekuo neypatingi. Tik šiuo atveju trečiojoje dalyje jau vėl atsirado ir mistinių reiškinių, žudikų, turinčių nežemiškų galių, tačiau tai jau visai sugadino bendrą įspūdį, lyg būtų serialas, kur pirmos dvi serijos – CSI, o paskui tie patys herojai pradeda vaidinti pagal „X failų“ scenarijų. Ne ne, jei vėl užsimanysiu pasišiurpinti, mėginsiu jo senąsias knygas susirasti.
Jei jau norisi tokio paprasto trilerio, neapkraunančio galvos ir be gilesnių poteksčių – M. J. Arlidge „Šešėlis“ arba Anders Roslund „Ilgiausių metų“ irgi gali būti niekuo ne prastesni, o gal ir geresni pasirinkimai. Tiesa, dėl „Šešėlio“ vienoje iš knygų mylėtojų grupių mačiau nusivylimą dėl knygos pabaigos, tad reikia turėti omenyje, kad tai – viena knyga iš ilgos serijos. Kas buvo anksčiau, suprasti įmanoma ir neskaičius ankstesnių serijos knygų, bet norintiems sužinoti tęsinį, teks palaukti vertimo į lietuvių kalbą – angliškai po šios knygos yra dar keturios ir galbūt ir tai dar bus ne pabaiga.
Beje, kalbant apie detektyvus, šiemet pirmą kartą padariau tai, ko šiaip nesiimu, ir vieną jų perskaičiau antrą kartą. Tiesiog labai reikėjo gero skaitymo malonumo ir prisiminiau, kiek gerų emocijų man suteikė Andrejaus Kurkovo „Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis“. Tik čia jau skonio reikalas, nes tai toks absurdo detektyvas, kad yra žmonių, kuriems jis pasirodo pernelyg keistas. Pati istorija dar tebūnie – laisvai samdomas žurnalistas gauna užsakymą rašyti išankstinius nekrologus tiems atvejams, na, jei kas nutiktų. Tik va pradeda pastebėti, kad kai tik parašo – taip ir nutinka. Bet yra dar vienas svarbus istorijos veikėjas – žurnalisto namie auginamas, iš bankrutavusio zoologijos sodo išgelbėtas depresija sergantis pingvinas, kuris irgi vėliau prieš savo valią įpinamas į mafijos istorijas. Net ir dabar, vėl prisimenu ir kikenu.
Aš esu iš tų žmonių, kur jei jau pradėjo knygą, tai nori kuo greičiau ir pabaigti. Tad jei žinau, kad, tikėtina, artimiausiu metu ilgalaikių įsipareigojimų jokiai knygai negalėsiu leisti, mėgstu pasirinkti knygas, įveikiamas per vieną ar porą vakarų. Ir dėl mažos apimties jos tikrai nėra prastesnės!
Viena iš tokių, šiais metais man labiausiai įstrigusių – Hiromi Kawakami „Mokytojo dienoraštis“. Japoniška atmosfera sukuria intriguojančią pasakojimo aurą, o viena iš knygos pagrindinių veikėjų toli gražu neprimena geišos – ji yra tiesiog eilinė biuro darbuotoja, kone kasdien einanti į mėgstamą barą ir gana dažnai padauginanti alkoholio. Tame bare lankosi ir trimis dešimtmečiais vyresnis buvęs jos mokytojas – netrukus jie vis dažniau leidžia laiką gerdami kartu. Viso pasakojimo metu autorė verčia skaitytojus svarstyti, kas tai – draugystė, meilė, ar gal tiesiog atsitiktinai susitikę du vieniši žmonės? Kada santykius jau galima tokiais vadinti, ir kas yra tikras žmonių artimumas, ar jis visada yra garsiai ir viešai išsakytas? Greitai, lengvai, bet labai skaniai praryta knyga.
Colson Whitehead „Nikelio berniukai“ – labai išgirta knyga, įvertinta Pulitzerio premija, pažymėta reklamine rekomendacija, kad net Barackas Obama ją įtraukė į sąrašą knygų, kurias būtina perskaityti. Bet aš kažkaip jau ne pirmą kartą pastebiu, kad, matyt, mano ir B. Obamos skoniai skiriasi. Negaliu sakyti, kad bloga knyga, bet ir labai stipria jos nepavadinčiau. Taip, realūs įvykiai, įkvėpę romaną yra labai skaudūs Amerikos istorijai – negali ramia širdimi galvoti apie tai, kad į globos namus patekę vaikai būdavo toli gražu ne prižiūrimi, o badaudavo, iki išsekimo dirbdavo, būdavo mušami, prievartaujami ar tiesiog nužudomi. O jei jie būdavo juodaodžiai – niekas net nesiruošė į juos žiūrėti kaip į žmones. Bet man ši istorija pasakojama taip pernelyg amerikietiškai, lyg suholivudintai – tiesiog dėliojamas veiksmas, kas vyksta po ko, bet labai sausomis emocijomis, o daugelis herojų yra labai aiškūs geriečiai arba blogiečiai, neturintys daugialypių ar bent dvilypių spalvų. Jau nebepamenu, kur skaičiau atsiliepimą, neva gerai, kad pasakojama lyg nešališkai, neprimetant išvedžiojimų, kas kaip kodėl elgiasi ir paliekant spręsti pačiam skaitytojui – bet man būtent to pasikapstymo ar bent paieškojimo psichologinių priežasčių pritrūko.
Neprarasite daug laiko ir skaitydami naujausią Sigito Parulskio romaną „Laiko nusikaltimai“. Bet jei to nepadarysite – mano galva, irgi ne itin daug prarasite. Taip, autorius savo interviu pasakojo, kad tiesiog pats linksminosi ją rašydamas – ironijos jausmo iš jo neatimsi, ir, reikia pripažinti, aš ir pati ne kartą skaitydama prunkščiau balsu. Bet tai toks tiesiog bajavykas, kuriame nors ir parodijuojami literatūros stereotipai, vietomis atrodo, kad pati knyga tampa tokia, iš kokių šaiposi. Nors įpinti tiesiai neįvardinti, bet iš apibūdinimo daugeliui lietuvių, ar bent vilniečių gerai žinomi personažai tikrai pakėlė ūpą. Na, ar sunku nuspėti, koks lėktuve sutiktas vyresnio amžiaus poetas, „akivaizdžiai mėgstantis slavų kultūrą, nes nuolat minėjo rusiškas ir lenkiškas kažkokių genijų pavardes", gali herojui rekomenduoti „Neringos“ viešbutį? Tebūnie, lengvas smagus skaitinys, tik iš S. Parulskio, matyt, visada lauksiu kažko, kas prilygtų jo „Murmančiai sienai“.
Sigrid Nunez „Draugas“ mane patraukė tuo, sako, primityviausiu būdu – šunimi ant knygos viršelio, kas turbūt visada patraukia šių geriausių žmonių draugų mylėtojų dėmesį. Šios knygos pagrindinei veikėjai vyras, kurį ji lyg ir mylėjo, nors santykiai niekada nesusiklostė, mirdamas palieka šunį – tokį, dėl kurio iš pagrindų reikia keisti gyvenimą. Bet jau rašydama galvoju fe, kaip banalu ir saldu – panašus jausmas buvo ir skaitant. Geroji dalis – ši knyga gali patikti tiems, ką domina kūrybinio rašymo kursai ar panašūs dalykai. Autorė įpina į siužetą ir pasakojimą apie tai, ir norintys gali rasti minčių, kaip patraukliai konstruoti istorijas.
Ne tiek jau daug tų negrožinės literatūros knygų pavyko šiemet įveikti, bet jei domitės Lietuvos kultūriniu gyvenimu, Vaido Jauniškio „Patirti peizažą“ būtų iš mano sąrašo tų, kurias perskaityti privaloma. Net nustebau supratusi, kad iki šiol jokios V. Jauniškio knygos nebuvo – o šioje jis surinko per dešimtmetį įvairiuose leidiniuose spausdintus tekstus, atrinko tuos, kurie vis dar skamba ir leido juos prisiminti iš naujo ar atrasti anksčiau nesusidūrusiems. Tuose padrikuose gabalėliuose itin taikliai užfiksuoti Lietuvos kultūriniam gyvenimui (ir ne tik) svarbūs įvykiai ir visada atrandamas kažkoks kitoks, Jauniškiškas požiūrio kampas – labai gera treniruotė mokantis į visus kasdienius ginčus, nuolat kylančius skandalus ir tarpusavio pykčius žiūrėti platesniame kontekste.
Andy Warhol knygai „Andy Warholo filosofija“ turbūt geriausiai tiktų klišė „abejingų nepaliekanti knyga“. Didelė tikimybė, kad susinervinsite ir mesite į šalį net neįsibėgėję. Jei įveiksite – galbūt to gailėsitės. Kai daugiau nei dešimt puslapių skaitai Andy pokalbį su drauge, turinčia tvarkymosi maniją, tiksliau, jos monologą, kuriame ji pasakoja kokiomis priemonėmis, valikliais, kempinėlėmis, šepetukais, nuo kurio kampo iki kurio tvarko savo daiktus, o tada vėl viską pradeda iš naujo, tikrai kyla noras mestelti knygą į sieną. Visgi, džiaugiuosi, kad taip nepadariau – neįprastu pasakojimo būdu Andy Warholas dar kartą parodo, kad iš jo nebuvo galima laukti nieko, kaip darytų kitas žmogus. Ir visada kelia klausimus: o kodėl mes elgiamės kaip elgiamės, kodėl kažkam suteikiame vertę ir kas iš viso yra svarbu menui ir gyvenimui? Ir visus žmones, net jei jie būtų atstumti įprastoje visuomenėje (iš tiesų labiausiai būtent tokius) jis priima į savo gyvenimą. O jo saviironija kartais tokia skausminga, kad supranti, kodėl žmonės negalėdavo likti jam abejingi.
Visai kitokio tipo knyga – David A. Sinclair „Gyvenimo trukmė: kodėl mes senstame ir kodėl tai neprivaloma“. Čia jau nieko apie menus ar apie vidinius išgyvenimus (na, nebent kiek tai susiję su senėjimo tema), bet iš mokslinės pusės nagrinėjama, kaip jau aišku iš pavadinimo, senėjimo tema. Autorius kelia teoriją, kad senėjimas yra liga, ir, jei tik daktarai pradėtų jį tokia laikyti, jį būtų įmanoma išgydyti. Neturiu kompetencijos vertinti, kiek jo keliamose hipotezėse yra tiesos, bet paskaityti pasvarstymus ir įvairių eksperimentų rezultatus buvo įdomu. Tik vietomis gal pernelyg akis badydavo jo paties klinikos siūlomų paslaugų reklama ir kyšančios lobizmo ausys, kone tiesiai prašant didinti finansavimą jo tyrimams, bet galbūt knyga įtikins, kad išties verta to imtis.
O kad gyvenime, kiek jau jo bus, pasiektumėte, ko norite – verta pasisemti minčių iš Angelos Duckworth knygos „Atkaklumas“. Bloga žinia norintiems kažko pasiekti greitai – autorė kviečia pripažinti, kad taip gali nutikti tik itin retais atvejais ir kažin, kiek ilgai sėkmę pavyks išlaikyti. Gera žinia galvojantiems, kad yra netalentingi – derinant aistrą ir ištvermę, viskas tampa pasiekiama. Tik neapsigaukite – tai nėra populiariu stiliumi parašyta savipagalbos knyga, žarstanti drąsinimus tikėti savimi. Autorė kaip mokslininkė atlieka įvairius ilgamečius tyrimus ir stebi, kaip atkaklumas nulemia žmonių gyvenimą. Ir visgi, jei galvoju, kad knygą vertėtų atsiversti tiems, kas yra pratę kelyje į tikslus stoti pusiaukelėje, matyt, ir prie savipagalbos kategorijos ji tiktų – tik ne tipiškai lėkštos.
Melinda Gates savo knygoje „Pakilimas. Moterų galia keisti pasaulį“ taip pat pasakoja, kaip jai atkakliai tekdavo dirbti tiek dėl savo profesinių tikslų, tiek dėl šeimos išlaikymo. Tiesa, kai skaičiau šią knygą, dar nebuvo paviešinta žinia apie jos ir Bilo Gateso skyrybas – kai kurie jos pasidžiaugimai ir pasidalinimai ta tema dabar skambėtų nebe taip įtikinamai. Bet knygoje Bilui Gatesui net nėra skiriama labai daug dėmesio – netgi priešingai, ji pati prisipažįsta, kad sąmoningai strategavo, kaip nebūti matomai tik kaip jo antrajai pusei ir kaip rasti tik jai pačiai geriausius saviraiškos būdus. Ši neva asmeniškesnė knygos dalis man nebuvo labai įdomi, nes nepatikėjau jos nuoširdumu, tačiau pasakojimai apie jos labdaros fondo veiklą buvo tikrai įdomūs. Ne tuo, kiek jie daug daro – bet neįprastais problemų sprendimo būdais ir identifikavimu, kas apskritai yra esminė problema. Ji netgi teigia, kad apskritai nenorėjo būti matoma, kaip kovotoja už moterų teises – tačiau labai dažnai ėmus spręsti bet kurią kitą socialinę, sveikatos ar ekonominę problemą, paaiškėdavo, kad per silpnos moterų teisės yra viena iš lemiančių priežasčių.
O jei mėgstate ne tik knygynuose, bet ir bibliotekose ar draugų knygų lentynose raustis, ilgai neišsiplečiant, ką buvau praleidusi iš seniau išleistų knygų, bet džiaugiuosi bent šiemet atradusi.
Willian Styron „Sofi pasirinkimas“ – jau klasika, kurios pradžios nerūpestingu tonu lengva apsigauti. Atrodo, bus lyg kažkas panašaus į „Didžiojo Getsbio“ atmosferą, kur žmonėms labiausiai rūpi tiesiog švęsti gyvenimą, bet paskui pereinama į vis dar tebeaidinčias holokausto istorijas, psichikos ligas ir daug kitų skaudžių klausimų. Viena stipriausių iš to, ką šiemet perskaičiau, o galbūt ir pati stipriausia.
Kiran Millwood Hargrave „Malonės“ – turbūt nėra negirdėjusių, kaip viduramžiais „raganas“ degindavo ant laužo. Bet kokios gyvenimiškos istorijos už to slypėjo? Rašytoja siūlo jaunos norvegės, ištekintos už fanatiko raganų medžiotojo istoriją. Skaitai ir savanaudiškai džiaugiesi, kad ne tokiais laikais gimei.
O kad Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ tik dabar perskaičiau kaip ir gėda šiek tiek viešai prisipažinti, bet jei yra daugiau tokių dar neradusių to malonumo – tiesiog greičiau taisykite klaidą.
Gerų skaitinių ir naujų įspūdžių!