Atgal
4 SVARBIAUSI NATO DOKUMENTAI XX AMŽIUJE
Svarbiausias dokumentas – Strateginė koncepcija
Ką, kaip ir kodėl atskirais savo veiklos laikotarpiais veikia NATO, nustato Aljanso Strateginės koncepcijos – svarbiausi organizacijos dokumentai, apibrėžiantys pagrindinius Aljansui kylančius iššūkius, jo tikslus ir veiklos kryptis. Šios koncepcijos atnaujinamos, atsižvelgiant į pokyčius Pasaulyje ir paties Aljanso pasirengimą reaguoti į tuos pokyčius.
NATO istorijoje ir koncepcijų kūrime galima išskirti tris pagrindinius etapus: Šaltąjį karą, laikotarpį po Berlyno sienos griūties ir laikotarpį po 2001 metų rugsėjo 11 d. teroristinių aktų.
Šaltasis karas
Šaltojo karo laikotarpio NATO veiklą lėmė priešprieša tarp Vakarų ir Rytų, būtinybė apginti Aljanso nares nuo Rytų bloko ir atgrasyti pastarąjį nuo karo. Tik įsikūrus NATO, politiniam bendradarbiavimui vietos nebuvo – pirmosiose dviejose Strateginėse koncepcijose (1949 m. ir 1952 m.) rašyta apie tai, kaip NATO ginklu (esminį dėmesį skiriant JAV branduoliniams pajėgumams) gintų savo nares nuo SSRS (o dar geriau – įtikintų ją, kad pulti Aljanso tiesiog neapsimoka). Taip pat, stiprinant Aljanso narių gynybinius pajėgumus, pripažinta standartizavimo (pvz., šaudmenų standartai, fonetinė abėcėlė ir pan.) būtinybė ir tai, kad valstybių indėlis į bendrą gynybą gali būti skirtingas ir proporcingas jų pajėgumams.
Trečiojoje Strateginėje koncepcijoje (1957 m.) atsirado pirmosios užuominos apie politinį bendradarbiavimą su priešininkais, nors tebebuvo laikomasi pozicijos, jog Aljansas, jei būtų užpultas, turėtų imtis visuotinio atsako, įskaitant ir branduolinio ginklo panaudojimą.
Tuo metu tik JAV turėjo branduolinį ginklą (šiuo metu – ir Jungtinė Karalystė bei Prancūzija), todėl siekiant užtikrinti galimybę greitai jį panaudoti Aljanso narių gynybai, dalis buvo perkelta į Europą. Šiuo metu taip vadinamoje branduolinio ginklo dalijimosi programoje dalyvauja ir savo teritorijoje dalį JAV branduolinio ginklo laiko Belgija, Italija, Nyderlandai, Turkija, Vokietija.
Branduolinio ginklo svarba sumažėjo ketvirtojoje Strateginėje koncepcijoje (1968 m.), kurioje pradėta kalbėti apie lankstų atsaką į užpuolimą, neleidžiant priešui numatyti, kaip NATO reaguos. Kitaip tariant, tikėtasi, jog priešas nepuls, jei jaus grėsmę, kad branduolinis ginklas vis tik gali būti panaudotas. Tuo pačiu padidėjo politinio dialogo siekiant abipusio nusiginklavimo vaidmuo.
Po Berlyno sienos griūties – viso regiono saugumas
Po Berlyno sienos griūties, nebelikus pagrindinio priešo, keitėsi ir NATO veiklos kryptys. Penktoji Strateginė koncepcija (1991 m.) yra pirmasis tokio pobūdžio neįslaptintas dokumentas. Narių saugumui išliekant pagrindiniu tikslu, NATO siekia didinti visos Europos saugumą, mezgant partnerystę su buvusiais priešininkais ir mažinant branduolinio ginklo naudojimą. Šiuo laikotarpiu prasidėjo ir Lietuvos kelias į NATO. Kita vertus, NATO teko ir pirmieji išbandymai palaikant taiką regione. Jugoslavijos griūtis lėmė ilgų ir žiaurių teritorinių konfliktų pradžią, ir NATO šalių pajėgos, vykdydamos oro operacijas, 1995 metais padėjo Jungtinėms Tautoms pasiekti taiką Bosnijos kare, o 1999 metais – Kosovo kare. Pastarajame, pradėjus taikos palaikymo misijos dalį sausumoje, vos nekilo atviras NATO ir Rusijos konfliktas, kuomet Prištinos oro uostą, NATO pajėgų nusivylimui, pirmieji užėmė Rusijos kariai. Juos NATO Vyriausiasis pajėgų vadas W. Clarkas siūlė išstumti jėga. Vis tik britai, kurių tarpe tarnavo ir žymus dainininkas J. Bluntas, nepritarė tokiam žingsniui, po kurio būtų galėjęs kilti ir trečiasis pasaulinis karas.
Ką, kaip ir kodėl atskirais savo veiklos laikotarpiais veikia NATO, nustato Aljanso Strateginės koncepcijos – svarbiausi organizacijos dokumentai, apibrėžiantys pagrindinius Aljansui kylančius iššūkius, jo tikslus ir veiklos kryptis. Šios koncepcijos atnaujinamos, atsižvelgiant į pokyčius Pasaulyje ir paties Aljanso pasirengimą reaguoti į tuos pokyčius.
NATO istorijoje ir koncepcijų kūrime galima išskirti tris pagrindinius etapus: Šaltąjį karą, laikotarpį po Berlyno sienos griūties ir laikotarpį po 2001 metų rugsėjo 11 d. teroristinių aktų.
Šaltasis karas
Šaltojo karo laikotarpio NATO veiklą lėmė priešprieša tarp Vakarų ir Rytų, būtinybė apginti Aljanso nares nuo Rytų bloko ir atgrasyti pastarąjį nuo karo. Tik įsikūrus NATO, politiniam bendradarbiavimui vietos nebuvo – pirmosiose dviejose Strateginėse koncepcijose (1949 m. ir 1952 m.) rašyta apie tai, kaip NATO ginklu (esminį dėmesį skiriant JAV branduoliniams pajėgumams) gintų savo nares nuo SSRS (o dar geriau – įtikintų ją, kad pulti Aljanso tiesiog neapsimoka). Taip pat, stiprinant Aljanso narių gynybinius pajėgumus, pripažinta standartizavimo (pvz., šaudmenų standartai, fonetinė abėcėlė ir pan.) būtinybė ir tai, kad valstybių indėlis į bendrą gynybą gali būti skirtingas ir proporcingas jų pajėgumams.
Trečiojoje Strateginėje koncepcijoje (1957 m.) atsirado pirmosios užuominos apie politinį bendradarbiavimą su priešininkais, nors tebebuvo laikomasi pozicijos, jog Aljansas, jei būtų užpultas, turėtų imtis visuotinio atsako, įskaitant ir branduolinio ginklo panaudojimą.
Tuo metu tik JAV turėjo branduolinį ginklą (šiuo metu – ir Jungtinė Karalystė bei Prancūzija), todėl siekiant užtikrinti galimybę greitai jį panaudoti Aljanso narių gynybai, dalis buvo perkelta į Europą. Šiuo metu taip vadinamoje branduolinio ginklo dalijimosi programoje dalyvauja ir savo teritorijoje dalį JAV branduolinio ginklo laiko Belgija, Italija, Nyderlandai, Turkija, Vokietija.
Branduolinio ginklo svarba sumažėjo ketvirtojoje Strateginėje koncepcijoje (1968 m.), kurioje pradėta kalbėti apie lankstų atsaką į užpuolimą, neleidžiant priešui numatyti, kaip NATO reaguos. Kitaip tariant, tikėtasi, jog priešas nepuls, jei jaus grėsmę, kad branduolinis ginklas vis tik gali būti panaudotas. Tuo pačiu padidėjo politinio dialogo siekiant abipusio nusiginklavimo vaidmuo.
Po Berlyno sienos griūties – viso regiono saugumas
Po Berlyno sienos griūties, nebelikus pagrindinio priešo, keitėsi ir NATO veiklos kryptys. Penktoji Strateginė koncepcija (1991 m.) yra pirmasis tokio pobūdžio neįslaptintas dokumentas. Narių saugumui išliekant pagrindiniu tikslu, NATO siekia didinti visos Europos saugumą, mezgant partnerystę su buvusiais priešininkais ir mažinant branduolinio ginklo naudojimą. Šiuo laikotarpiu prasidėjo ir Lietuvos kelias į NATO. Kita vertus, NATO teko ir pirmieji išbandymai palaikant taiką regione. Jugoslavijos griūtis lėmė ilgų ir žiaurių teritorinių konfliktų pradžią, ir NATO šalių pajėgos, vykdydamos oro operacijas, 1995 metais padėjo Jungtinėms Tautoms pasiekti taiką Bosnijos kare, o 1999 metais – Kosovo kare. Pastarajame, pradėjus taikos palaikymo misijos dalį sausumoje, vos nekilo atviras NATO ir Rusijos konfliktas, kuomet Prištinos oro uostą, NATO pajėgų nusivylimui, pirmieji užėmė Rusijos kariai. Juos NATO Vyriausiasis pajėgų vadas W. Clarkas siūlė išstumti jėga. Vis tik britai, kurių tarpe tarnavo ir žymus dainininkas J. Bluntas, nepritarė tokiam žingsniui, po kurio būtų galėjęs kilti ir trečiasis pasaulinis karas.
Atgal
SKAITINIAI
Pirmą kartą rengiamas NATO egzaminas kviečia pasitikrinti žinias ir aplankyti NATO būstinę Briuselyje
Ką viskis ir fokstrotas turi bendro su NATO?
NATO PRADŽIA: UŽKIRSTI KELIĄ KOMUNIZMO IR NACIZMO ŠMĖKLOMS
KAS PAGREITINO JAV ĮSITRAUKIMĄ Į NATO?
VISA TIESA APIE NATO SUTARTIES 5 STRAIPSNĮ
KOKIŲ PAREIGŲ NATO NIEKADA NEIS JAV ATSTOVAS?
AR EUROPOS SĄJUNGA GALI PAKEISTI NATO?
KAS PIRMASIS PIKTINOSI NEPAKANKAMU GYNYBOS FINANSAVIMU EUROPOJE? (TAI NEBUVO D. TRUMPAS)
NATO NAUJAME TŪKSTANTMETYJE
4 SVARBIAUSI NATO DOKUMENTAI XX AMŽIUJE
