Mes visi kartu kuriame saugią Lietuvą. Tačiau saugumas neatsiranda savaime. Žinokime, kalbėkime ir darykime - tik tuomet galėsime būti užtikrinti, kad keliaujame ten, kur yra SAUGU.
„Delfi“ iniciatyvos „Saugu“ metu įgyvendina inovaciją žiniasklaidoje: su saugumu susijusias temas, norint atskleisti platesnį jų kontekstą, komentuoja profesionalūs ekspertai.
Vertinant šiuo metu mūsų turimą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, daryčiau išvadą, kad pirminis Lietuvos siekis – vėl tapti elektros energiją eksportuojančia valstybe. Iš esmės, vertinant dekarbonizacijos tendencijas – elektrifikacija yra esminė kryptis. Tad pasigaminant visą reikiamą elektros energiją bei elektrifikuojant pramonės, šildymo, transporto ir kitus sektorius, galime tapti plačiąją prasme energetiškai nepriklausomi.
Kadangi sankcijos ir jų užkardymas darosi vis griežtesnis, būdai jas apeiti taip pat tampa labiau rafinuoti, o pagrindiniai metodai yra:
1) Ilgos tarpininkų grandinės, kuomet produkcija eksportuojama per kelias tarpininkų įmones, siekiant nuslėpti galutinį naudos gavėją; 2) Pasitelkiamos trečiųjų šalių įmonės, kurioms nėra taikomos griežtos sankcijos ar kurios neturi griežtų eksporto kontrolės mechanizmų (pvz. rusijai draugiška šalis Kazachstanas ar pan.); 3) Eksportas per iš pirmo žvilgsnio neįtartinas įmones, kurioms netaikomos sankcijos, tačiau jos vėliau perduoda prekes tikriesiems gavėjams, susijusiems su rusijos gynybos pramone.
Tokie atvejai rodo, kad net ir nustačius ir užkardžius, tai nesustabdo rusijos subjektams ir jų tarpininkams ieškoti kitų kelių ir testuoti, t.y. uždarius vieną “tiekimo grandinę”, greitai ieškoma naujų būdų ir tarpininkų. Tokie atvejai dar kartą parodo, kaip svarbu stiprinti tiek tarpinstitucinį bendradarbiavimą Lietuvoje ir su užsienio partneriais, keistis informacija, bendradarbiauti su verslu, siekiant efektyviai užkardyti sankcijų apėjimą.
Pradėkime nuo to, kad abu straipsnyje įvardinami rusijos kariuomenės junginiais šiuo metu kaunasi Ukrainoje. Agresoriaus 44 – tas korpusas pradėtas formuoti tik šių metų pradžioje ir turėjo tapti šviežiu rusijos rezervu. Ta...
Pradėkime nuo to, kad abu straipsnyje įvardinami rusijos kariuomenės junginiais šiuo metu kaunasi Ukrainoje. Agresoriaus 44 – tas korpusas pradėtas formuoti tik šių metų pradžioje ir turėjo tapti šviežiu rusijos rezervu. Tačiau ukrainiečiams pradėjus operaciją Kursk, rusams teko korpuso vienetus panaudoti anksčiau – korpuso vienetai „dega“ Kursk ir Kharkiv kryptyse. 14 – as korpuso vienetai nuo 2022 m. kariauja Ukrainoje. Antai 200 – oji brigada dar 2022 m. buvo sumalta į miltus prie Kharkiv, po performuota, šiuo metu veikia prie Chasiv Yar. Tad artimiausiu metu jų nukreipti į karą prieš Suomiją ar kitas Baltijos valstybes nėra jokios galimybės. Tuo labiau, kad jų personalo ir aprūpinimo būklė prasta – trūksta vadų, karių, technikos ir ginkluotės. Ir tai nėra tik šių dviejų korpusų, bet visos rusijos kariuomenės problema.
Be to, jei rusija sumanytų operaciją prieš NATO, jei tektų ne tik atkurti pajėgumus, bet ir ištaisyti kare prieš Ukrainą identifikuotas problemas, kurių viena esminių – silpna rusijos oro gynyba. Kaip žinia, ukrainiečių dronai ir raketos gana efektyviai naikina taikinius agresoriaus užnugaryje, o NATO aviacija tai darytų nelyginamai masiškiau ir efektyviau.
Tačiau tai nereiškia, kad turime nusiraminti ir sudėję rankas laukti. Rusai tikrai pabandys ištaisyti spragas, ir jei išneš sveiką kailį iš Ukrainos ir mes nebūsime tinkamai pasiruošę, bėgant metams aprašytas scenarijus gali imti pildytis.
Buvusieji valdantieji šia prasme pralaimi abiem atvejais: jeigu naujoji valdžia susimauna užtikrindama šalies strateginius tikslus – blogai ne tik partijai, bet ir visai Lietuvai. Tačiau jeigu viskas vyksta pagal planą, tikslai pasiekiami gal net greičiau, nei sekėsi buvusiam ministrų kabinetui – Lietuva laimi, tačiau partijai ir vėl nieko gero, tik jau politine prasme. Todėl dalį valdančiųjų kritikos lems (jau lemia) būtent šita dviprasmiška naujosios opozicijos padėtis. Tačiau tradicijos palūkėti 100 darbo dienų Lietuvoje jau seniai nesilaikoma, o reikšti savo nuomonę, darant tai kaip įmanoma dramatiškiau - savaime suprantama saviraiškos forma.
Mažai tikėtina, kad naujoji valdžia žaistų pavojingus žaidimus su krašto apsauga, šia egzistenciškai svarbia tautai ir valstybei sritimi. Vertinant istoriškai, didinti mokesčius kairiesiems išties būtų rimtas iššūkis. Todėl siekiant kuo greitesnių ir apčiuopiamų rezultatų veikiausiai bus skolinamasi. Daug ir skubiai. Tiek, kiek reikės. Tokius planus patvirtina jau per pirmąjį Vyriausybės posėdį priimtas sprendimas patikslinti pirmtakų parengtą kitų metų biudžeto projektą. 2025-ųjų grynosios išlaidos, palyginti su pirminiu projektu, auga 78,5 mln. eurų. Jau atseikėta keliams, švietimui, saugumui. Numatyta 800 mln. eurų padidinti ir skolinimosi gynybai limitą.
Verta į šiuos dalykus pažvelgti „nuo žemės“, kad sprendimai ir siūlymai nebūtų vedami mistinio ir Lietuvos atveju neįgyvendinamo atgrasymo (https://www.facebook.com/share/cwd4AUaj16JRF1vS/), kuriant iliuziją, kad mūsų pirkiniai ar atvykstantys sąjungininkai “išpirks” mums taiką. Mūsų galva turėtume orientuotis ne į atgrasymą (darome, kad nereikėtų), o į praktinį pasirengimą (darome, kad panaudotume kai prireiks). Lietuvos turimas konvencinis pajėgumas, net su sąjungininkų brigada, 50 tūkst šaulių ir 100 proc.atsparia visuomene rusijai nėra atgrasantis veiksnys. Atgrasymas yra NATO lygmens žaidimas, kur labai svarbus branduolinio atgrasymo dėmuo. Mes juodai ardami “aikštelėje” turime būti stiprus, motyvuotas ir atsidavęs žaidėjas, kuriuo komanda pasitiki ir padės kai reikės.
Iš oro gynybos sistemos labai daug perdavėme Ukrainai, todėl praktiškai nebeturime oro artilerijos. Anksčiau turėjome 40 milimetrų artileriją, kuri buvo skirta naikinti žemai skrendančius taikinius.
Kiek žinau, jos ne tik neturime, bet ir nesame užsakę jos. Tačiau turime artimojo nuotolio nešiojamas sistemas bei, kiek žinau, esame prisijungę prie bendro pirkimo su Lenkija. Galiausiai yra įžymusis NASAMS. Kalbant bendrai, esame pasirengę integruoti mūsų oro gynybos sistemą, bet dabar ji yra šlubuojanti. Maža to, kad gali nusipirkti paleidiklius, juk reikia ir raketų.
Dažnai kalbame, kad neturime pinigų, bet problema slypi tame, kad dažnai neturime valios pasirūpinti savo gynyba.
Kalbant apie „Patriot“ oro gynybos sistemą, reikia pasižiūrėti, kokia mūsų grėsmė ir nuo ko norime apsisaugoti.
Didelio nuotolio oro gynyba, tokia kaip „Patriot“ sistemos, skirta numušinėti balistines raketas, kurios gali nešti branduolinį užtaisą. Tai balistinės raketos, kurios pakyla į labai didelį aukštį.
Ar mums grėsmė iš tiesų yra branduolines balistines raketos? Ko gero, ne. Todėl šalia emocijų turi būti racionalumas. Ar mums reikalinga „Patriot“ oro gynybos sistema, ar mums gresia branduolinis smūgis? Jei tai nėra grėsmė mums, tada reikia žiūrėti per grėsmių ir analizės prizmę.
Mums didžiausia grėsmė yra žemai skrendantys, nedidelių gabaritų oro taikiniai, pavyzdžiui, tas pats „Shahed“, koks nukrito Latvijoje. Taip pat grėsmę kelią šturmo lėktuvai bei, galimai, bombonešiai. Todėl taip, tolimojo nuotolio oro gynyba mums svarbi, bet ji gali būti užtikrinta ir iš NATO sąjungininkų esančios oro gynybos Baltijos jūroje arba iš laivų. Tokiu atveju ir pati oro gynybos sistema yra apsaugota nuo priešo smūgio.
Taigi, jei mes turime „Patriot“ ar panašią oro gynybos sistemą dislokuota Baltijos jūroje, ne mūsų teritorijoje, ji bus ir pati apsaugota, ir galės veikti sėkmingai, siekiant apginti strateginius objektus.
Pagrindinė oro gynybos paskirtis yra apsaugoti manevrinius dalinius ir strateginius valstybės objektus.
Manevriniams daliniams įprastai yra naudojama artimojo ir vidutinio nuotolio oro gynyba. Artimojo nuotolio oro gynyba yra oro artilerija, pavyzdžiui, „Gepard“, kuri yra naudojama Ukrainoje. Taip pat yra ir kitokių, tarp jų „SkyRanger“, kuri turi savo radarą ir automatinę nusitaikymo sistemą. Ji pati užfiksuoja nedideliu atstumu esantį taikinį ir jį naikina, taip apsaugodama manevrinius dalinius – tankus, pėstininkų kovos mašinas, radarus, pačius karius.
Raketinę artimojo nuotolio oro gynybą sudaro raketos. Paprastai jos būna tiesiog nešiojamos. Be to, jei žmogus pamato taikinį, jis turi vizualiai nusitaikyti, o raketa reaguoja į šilumos pėdsaką. Tai viena sudėtingiausių sistemų, siekiant pataikyti į tokius nedidelius objektus kaip dronai.
Siekiant apginti dalinį nuo didesnės grėsmės ir iš didesnio nuotolio, reikalingos vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos. Jos apsaugo ne tik nuo žemai skrendančių taikinių, tokių kaip atakos sraigtasparniai ar šturmo lėktuvai, bet taip pat nuo naikintuvų bei bombonešių. Tokios oro gynybos sistemos gali šaudyti į didesnį aukštį bei didesnį nuotolį.
Anot jo, labai svarbi oro gynybos detalė yra naikintuvai, apie kuriuose Lietuvoje, kaip apie šios sistemos dalį kalbama nedaug.
Reikia suprasti, kad naikintuvas – tai nėra vienas lėktuvas, o visa sistema, kurią sudaro radarai, taikinių nustatytojai. Visa tai sujungiama į vieną sistemą ir tada paskirstoma, kokia oro gynyba į ką turi šaudyti, kad nebūtų chaosas.
Gražu pasakyti, kad oro gynybos sistema skirta apsaugoti miestą, bet jos visų pirma skirta yra apsaugoti strateginius objektus, kurie užtikrina valstybės išgyvenamumą.
Pirma, Rusija nebuvo pasiruošusi tam, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ir Prancūzija suteiktų leidimą Ukrainai naikinti taikinius Rusijos teritorijoje, pasitelkiant JAV gaminamas raketas ar jų ...
Pirma, Rusija nebuvo pasiruošusi tam, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ir Prancūzija suteiktų leidimą Ukrainai naikinti taikinius Rusijos teritorijoje, pasitelkiant JAV gaminamas raketas ar jų komponentus. Antra, akivaizdu, jog Rusija ne tik nesukaupė naujų raketų atsargų po paskutinio masinio Ukrainos apšaudymo, bet ir galimai išseko turimos atsargos.
Šiuos teiginius pagrindžia faktas, kad buvo panaudota tarpžemyninė balistinė raketa, kuri iš esmės skirta naikinti taikinius kituose žemynuose, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose. Šių raketų skrydžio nuotolis siekia kelis tūkstančius kilometrų, o operacinė kaina yra labai aukšta. Naudoti tokio tipo aukštos pridėtinės vertės raketą prieš taikinius Dnipro mieste neturi jokios strateginės ar logiškos prasmės. Šis veiksmas neturi racionalaus paaiškinimo.
Be to, faktas, kad praktiškai visos paleistos raketos buvo numuštos, rodo itin stiprią Ukrainos oro ir priešraketinės gynybos sistemą. Tai, kad raketos buvo paleistos iš didelio atstumo, toli nuo Ukrainos sienos, taip pat liudija rusų nenorą rizikuoti artėjant prie Ukrainos teritorijos dėl efektyvios Ukrainos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos.
Šie veiksmai greičiausiai yra atsakas į vakar dienos Ukrainos smūgius Kursko srityje. Nors šiuo metu tikslus taikinys ar žuvusiųjų skaičius nėra žinomas, galima spėti, kad tai susiję. Ši situacija dar kartą pabrėžia Rusijos silpnumą – ji nebeturi pakankamų raketų atsargų. Rusija šaudo raketomis tik tada, kai jas pagamina, ir tik tiek, kiek spėja sukaupti.
Tarpžemyninės raketos panaudojimas rodo, kad Rusijos karinės ir raketinės galimybės yra reikšmingai sumažėjusios. Šiuo metu jos operacinis rezervas yra žemesnis nei turėtų būti.
Tie savanoriai, kurie pasirenka darbą tiesiai su daliniais, prisiima didesnę riziką, nes dauguma veža paramą arti iki fronto, todėl kyla rizika tapti tyčiniu ar netyčiniu taikiniu. Tokioms situacijoms būtina pasiruošti, turėti apsaugos priemonių, mokėti taktinės medicinos niuansų ir klausyti karių rekomendacijų, kad paramos perdavimas būtų maksimaliai saugus. Taip pat tokie asmenys per viešinimasi tampa informacinio karo taikiniais.
rusijos tikslas yra susilpninti pasitikėjimą Ukraina, taip pat diskredituoti paramos organizavimą esą lėšos nepasiekia tikslo ir yra iššvaistomos. Tokių atvejų yra labai mažai, tačiau pasitaiko, kad atsiranda asmenų, norinčių pasinaudoti situacija, tačiau pasitaiko, kai paramos bendruomenė tokius atvejus pastebi ir perduoda informaciją tiek patiems ukrainiečiams, tiek ir Lietuvos tarnyboms. Žmonėms patarimas būtų toks kaip ir bet kur – surinkti informaciją apie organizaciją, jos veiklą, nuveiktus darbus, patikrinti socialinę mediją, kitus šaltinius, patikrinti tiek organizacijos, tiek jos vadovų reputaciją.
Ar įvyko reikšmingas pokytis? Ne itin. Doktrinos pirmiausiai yra signalizavimo apie raudonąsias linijas priemonė. Kiek rimtesnės, nei pavieniai vieši vado pasisakymai, bet tokių režimų kaip Rusija atveju nepernelyg besiskiriančios. Situacija „Putinas norėjo panaudoti branduolinį ginklą, bet negalėjo, nes atvejis nenumatytas doktrinoje“ neegzistuoja. Doktrina, su abstrakčiomis nuostatomis, nėra joks formalus ar neformalus riboženklis.
Todėl branduolinis atgrasymas išlieka itin susietas su psichologiniais ir kitais sunkiai apibrėžiamais vado, jo aplinkos ir likusio pasaulio veikimo motyvais.
Kur kas rimčiau būtų reaguojama į pastebimus veiksmus, kurie rodytų pasirengimą galimam ginklo panaudojimui (branduolinių galvučių pervežimas ir pan.). Informacijos apie tai kol kas nebuvo, nors 2022 m. rudenį neformalūs šaltiniai aptarinėjo išaugusias rizikas (tik, priešingai nei rašyta naujoje Woodwordo knygoje, tikimybė vargu, ar buvo pasiekusi kosminę 50 proc. ribą; kita vertus, bet kokie tikimybių vertinimai taip pat yra absoliučiai subjektyvios spekuliacijos, nes tai nėra tiksliai išmatuojama).
Iki šiol situaciją nekonkrečiai, bet bene tiksliausiai apibūdintų tokia tezė: 'branduolinio ginklo panaudojimo rizika nėra didelė, bet ir ne 0 proc.' Ją dažnai išgirstumėte Vašingtone.
Pakeisti demografines tendencijas yra sunku – tą rodo ir kitų valstybių (nepavykę) eksperimentai. Todėl turėtume priimti faktą, kad visuomenės struktūra pagal amžių keičiasi. Užuot laukę, kad ekonomika prisitaikys pati, galėtume prisitaikymo procesą padaryti sklandesnį ir greitesnį, formuodami ir įgyvendindami įvairias politikas. Visų pirma, aktyviau įtraukti vyresnio amžiaus gyventojus į darbo rinką, ilginti sveiko ir darbingo gyvenimo etapą. Tam reikės investuoti į sveikatos ir gerovės programas. Antra, būsto politika gali turėti demografinei situacijai teigiamą poveikį, ypač jos svarbus aspektas – būsto prieinamumas ir įperkamumas. Trečia, kad imigracijos politika teigiamai veiktų šalies ekonomiką, ji turi būti kryptinga, užtikrinanti reikiamas socialinės integracijos sąlygas, atitinkanti šalies saugumo, demografinius ir ekonominius poreikius. Ketvirta, mažo gimstamumo ir per lėtai augančio darbo našumo koktelis gali būti labai nuodingas. Vadinasi, jei siekiame aukštesnės pridėtinės vertės ekonomikos ir aukštesnio našumo lygio, būtina strategiškai keisti ekonomikos struktūrą, didinti investicijas į mokslinius tyrimus, intelektinės nuosavybės produktus, pritraukti užsienio kapitalo įmonių, kurių investicijos į inovacijas sudaro reikšmingai didesnę išlaidų dalį. Kita vertus, technologinė pažanga gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių – didinti pajamų nelygybę, gilinti periferinių regionų problemas. Todėl savo įgūdžių kokybe jau dabar susirūpinti turėtų ne tik vyresnio amžiaus, bet ir jaunesni Lietuvos gyventojai.
Jo vieši pareiškimai apie Ukrainą varijuoja nuo Putino vadinimo karo nusikalteliu ir konstatavimo, jog paliaubos būtų tik proga Kremliui pasirengti naujiems išpuoliams iki teig...
Jo vieši pareiškimai apie Ukrainą varijuoja nuo Putino vadinimo karo nusikalteliu ir konstatavimo, jog paliaubos būtų tik proga Kremliui pasirengti naujiems išpuoliams iki teiginio, kad karas yra mažiau svarbus nei woke ideologijos plitimas JAV kariuomenėje.
Ne visai tradicinis pasirinkimas.
Bet Trumpas aiškiai prioritetizuoja kiek įmanoma spartesnę darbo pradžią. 2016 m. šiuo metu jis dar nebuvo pasirinkęs nei vieno aukšto administracijos pareigūno.
Europos Sąjunga naujas sankcijas Baltarusijai įvedė nuo karo pradžios, dar 2022 metų vasarį, ir per pastaruosius dvejus metus periodiškai plėtė sankcijų apimtį. Nors yra taikomos ir finansinės (...
Europos Sąjunga naujas sankcijas Baltarusijai įvedė nuo karo pradžios, dar 2022 metų vasarį, ir per pastaruosius dvejus metus periodiškai plėtė sankcijų apimtį. Nors yra taikomos ir finansinės (individualios), ir ekonominės (sektorinės) sankcijos, savo apimtimi jos neprilygo rusijos sankcijų programai. Vis dėlto, dideli pokyčiai įvyko su nauju sankcijų paketu, įsigaliojusiu nuo š. m. liepos 1 d.
Be papildomų eksporto ir importo ribojimų, kuriuos atidžiai turi įsivertinti bet kuris verslas, ne tik dirbantis su Baltarusija, bet ir tranzitu gabenantis prekes per Baltarusiją, bene svarbiausi pakeitimai ES eksportuotojams nustatyti dėl sankcijų įgyvendinimo kontrolės.
Visų pirma, ES veikloms vykdytojams nustatyta pareiga dėti visas pastangas, kad už ES ribų įsisteigę jų dukterinės ar kitos kontroliuojamos įmonės nedalyvautų veikloje, kuria būtų pažeidžiamos ar apeinamos sankcijos. Tokios pastangos turėtų pasireikšti konkrečiais veiksmais, pvz., vidinių procedūrų dėl sankcijų laikymosi parengimu, objektyviais įmanomais faktinės kontrolės veiksmais.
Antra, nustatytas reikalavimas ES eksportuotojams sutartimis dėl tam tikrų prekių ir technologijų uždrausti reeksportą į Baltarusiją ar reeksportą naudojimui Baltarusijoje. Kitaip tariant, tam tikrų prekių eksportuotojai turi pareigą į naujas sutartis su partneriais įtraukti vadinamąją „Baltarusijai – ne“ nuostatą, nustatant pasekmes, jei partneris šį draudimą pažeistų.
Trečia, kaip ir rusijos sankcijų programoje, yra įtvirtinta, jog sankcijų vengimo draudimas apima net tik tuos atvejus, kai tiesiogiai siekiama sankcijas apeiti, bet ir atvejus, kai sankcijų vengimas suprantamas ir priimamas kaip galima tam tikrų veiksmų pasekmė. Kitaip tariant, kai nesigilinama ir nededamos pastangos įsitikinti bei užtikrinti, jog, pavyzdžiui, draudžiamos prekės nepasieks Baltarusijos per partnerius. Taigi pareiga tikrinti partnerius ir eksporto grandinę susieta su ES eksportuotojų atsakomybe.
Šalia griežtėjančių teisės nuostatų matome ir augantį bylų skaičių dėl sankcijų pažeidimo. Tai rodo veikiančius priežiūros mechanizmus, tačiau taip pat rodo vykstantį net ir ne tokių plačių teisinių draudimų nesilaikymą. Vis dėlto, naujausi pakeitimai turėtų priversti suklusti, kadangi atsakomybės ribos plečiamos. ES eksportuotojai, neturėdami pakankamų vidinių kontrolės priemonių, negalės gintis tuo, kad nežinojo, kokius veiksmus atlieka partneriai trečiosiose šalyse.
A...
Akivaizdu, kad Dovilė Šakalienė galėtų sklandžiausiai perimti L. Kasčiūno liniją ir tęsti pradėtus darbus, nes abu sklandžiai dirbo vienoje komandoje jau 4 metus. Manau, kad ir toliau dirbs kartu NSGK.
Manau, kad naujoji socialdemokratų formuojama vyriausybė turės spręsti sudėtingą prioritetų dilemą – pažadų rinkėjams įgyvendinimas ar strateginių valstybės tikslų siekimas. Gynybos biudžeto didinimas iki 3,5 proc. nuo BVP trumpuoju periodu ir iki 4 proc. ilguoju yra strateginis Lietuvos tikslas. Tuo pat metu LSDP rinkimų programoje yra daug pažadų apie drastiškas socialines reformas, kurioms įgyvendinti reikės ieškoti finansavimo šaltinių. Labai neramu, kaip būsima vyriausybė skirstys prioritetus – norėtųsi, kad socialinės reformos būtų įgyvendinamos tik po to, kai bus pasiekti gynybos finansavimo tikslai. Faktas, kad viskam pinigų biudžete neužteks, todėl tikrai reikės skolintis, o socoaldemokratai istoriškai nėra linkę skolintis.
Po rinkimų JAV gynybos finansavimo klausimas dar svarbesnis, nes norėdami turėti JAV garantijas turėsime dar sparčiau didinti procentus nuo BVP, privalėsime vytis tokius regiono lyderius, kaip Lenkija ir Estija. Turime būti pakankamai stiprūs, kad sąjunginkai norėtų mus ginti. Tikuosi, kad prezidentas Gitanas Nausėda sveikinime Trumpui nesuklydo įvardindamas 3,5 proc., o „nutekino“ susitarimus su būsimaisiais valdančiais.
Verslo požiūriu – visuomenė ir politikai turi suprasti, kad kuo stipresnę kariuomenę ir krašto gynybą turėsime, tuo daugiau investicijų pritrauksime į šalį. Turiu omenyje ne tik investicijas į infrastruktūrą, bet ir į verslą apskritai, nes investicijas galima pritraukti tik į potencialiai saugią aplinką.
Man tai sakė vienas D. Trumpo administracijos pareigūnas (praėjusioje kadencijoje, aut. p.). jeigu taip ir yra, ir D. Trumpui tokia logika tinka, tuomet aš manau, kad mes galime jaustis kie...
Man tai sakė vienas D. Trumpo administracijos pareigūnas (praėjusioje kadencijoje, aut. p.). jeigu taip ir yra, ir D. Trumpui tokia logika tinka, tuomet aš manau, kad mes galime jaustis kiek įmanoma ramesni, nes tokiu atveju turi suveikti NATO principai.
Ukraina, deja, bet yra ant ribos, taip pasakykime. Ir Barackas Obama yra sakęs, kad Ukraina nėra strateginis JAV interesas, ir J. Bideno veiksmai irgi yra gana aiškiai parodantys, kad tai yra svarbi šalis, bet ne NATO valstybė, todėl parama yra apribota. Ir D. Trumpo retorikoje labai aiškiai, kad yra ribos.
Ir kur jos bus brėžiamos, ar jos bus palankios Ukrainai, ar jos pasibaigs kur nors gerokai arčiau ir Ukrainos interesus pastums į šalį... Čia ir yra didžioji dilema. Bet aš esu beveik įsitikinęs, kad jeigu šiandien to klaustume D. Trumpo, jis aiškaus atsakymo neturėtų.
Tai mintys, kurias L. Kojala išsakė specialioje „Delfi“ laidoje „Ką Donaldo Trumpo pergalė reiškia pasaulio saugumui?“.
Asmeninė patirtis rodo, kad darbas pažangiose organizacijose padeda stabilius pamatus sėkmės istorijoms. Ne vienas ir ne du Lietuvos startuoliai susikūrė ir per trumpą laiką rinkai pateikė pažangias technologijas, nes įgyta patirtis tarptautinėse organizacijose leido greičiau realizuoti sumanymus. Ne mažiau svarbu, kad mažesnėms Lietuvos įmonėms atsiveria bendradarbiavimo galimybės su naujai šalyje besikuriančiais užsienio gamintojais, taip greičiau įsiliejant į tarptautines rinkas ir tiekimo grandines.
Šitie iš inercijos kepami siužetai ir vieši Rusijos propagandos ruporų išpuoliai prieš Demokratų partijos kandidatę, žinoma, išduoda Kremliaus preferencijas matyti JAV prezidento poste respublikoną, kuris, esą būtų palankesnis agresoriui. Tai – labai primityvi ir galimai klaidinga nuostata, nes ignoruojamas kertinis demokratijų ir autokratijų skirtumas. JAV prezidentas yra galingiausia politinė figūra, tačiau veiksmų sumą lemia didelės grupės įtakingų asmenų valia. Labai daug kas priklausys nuo prezidento komandos, nes Respublikonų partijoje yra ir vadinamųjų vanagų, ir keletas taikos balandžių, tačiau pas demokratus pastarųjų gerokai daugiau. Taip pat – ir situacijos Kongrese.
Rusijos atveju agituoti už Donaldą Trumpą yra kvailystė, tačiau Kremlius tai daro, ko gero remdamasis jo įvaizdžiu, padrikomis citatomis apie NATO partnerių silpnumą ir ciniškomis pastabomis apie V.Zelenskio gebėjimus išsiderėti milijardus dolerių. Tačiau tai dar nereiškia, kad tas, kuris nori regėti Ameriką „vėl didžią“ tiesiog susitaikys su sąjungininkų pralaimėjimu Ukrainoje ar tiesiog susitaręs su V.Putinu atiduos Rytų Europą priešui. Tokią versiją rinkėjams mėgina įrodyti demokratai. Bet juk tai – politinės rinkimų kovos dalis, ir to nereikėtų pamiršti.
Paradoksalu, bet visai ne K.Harris, o būtent D.Trumpas ir jo teisingai pasirinkta komanda gali tapti tuo Kremliaus agresiją efektyviai pažabojusiu faktoriumi – po ketverių metus JAV blaškymosi, apytuščių pažadų Kyjivui ir naivių nuolaidžiavimų Maskvai. Ypač, jei retorika lyginama su realiais veiksmais: nuo B.Obamos draudimo ukrainiečiams ginti Krymą 2014 metais – iki chaotiško JAV atsitraukimo iš Afganistano ir dabartinių draudimų kovoti visomis jėgomis – taip mėginant išsaugoti Rusijos teritorinį vientisumą, esą svarbiausią Europos stabilumo garantą.
Lietuvos situacija čia – dviprasmiška. Viena vertus, net ir vėluodama ji dar gali spėti į paskutinius užsakovų vagonus ir po 7-8 metų gauti pirmuosius tankus „Leopard A8“. Tai – išties ilgas procesas, susijęs su gamybos ciklo specifika, rangovų, subrangovų ir kitų šią sudėtingą karo techniką gaminančių įmonių pajėgumais. Tačiau Lietuvai antra vertus nėra kaip ką nors labai skubinti, nes ji neturi pinigų susimokėti už visą planuojamą užsakymą. Tikimasi susitarti su gamintojais dėl suskaidytų pirkimų kontrakto, ir tai visiškai logiška. Tačiau tokių papildomų sąlygų siekiantys klientai paprastai atsiduria mažiau svarbių ir neskubių užsakymų grupėje, o tai reiškia, kad preliminarūs numatomi terminai gali būti nustumti dar toliau į ateitį.
Šis planas liudija apie dar vieną aplinkybę – tai strateginio plano nebuvimą, kai nelabai žinoma, ką norima sukurti, o tiksliau – planai keičiami pagal aplinkybes. Lietuva dar visai neseniai demonstravo ketinimus kurti lengvas brigadas, pirko ratinius šarvuočius, kurie turi daugybę privalumų, bet pravažumu nusileidžia vikšrinei technikai. Nors kiti NATO partneriai supranta, kad sunkiąją ginkluotę reikia formuoti „šeimomis“, siekiant standartizuoti ūkį vieno-dviejų gamintojų technika, pas mus – tikra maišalynė, įvairių strategijų ir proginių pirkimų rezultatas. Panašiai nutinka kai kurioms avialinijoms, kurios prisiperka įvairiausių lėktuvų, o tada ima galvoti, kaip visa tai suderinti ir išlaikyti.
Trečiasis aspektas – suplanuotos vikšrinės technikos pirkimai nepavers jau turimų kovinių vienetų sunkiaisiais, nes iki šiol jie buvo rengiami pagal kitokią koncepciją. Tiesiog bus daugiau iššūkių apmokant personalą dirbti su dar neregėta technika, ją aptarnaujant ir derinant prie esamų struktūrų. Visa tai reikš papildomas išlaidas – tiek eurų, tiek laiko prasme.
Be to, po sutarties įvykdymo kyla klausimas – ką daryti su naujai parengtais specialistais ir investicijomis į kitas sritis, kai sutartis baigta vykdyti. Kitaip kalbant, kiekvienas mokesčių mokėtojų sumokėtas euras savo gynybai atneša 30% mažiau naudos mokesčių mokėtojų gynybai.
Iš didesnio gynybos finansavimo laimės ir mūsų pramonė, turinti didžiulį potencialą kur kas labiau įsitraukti į ekonomiką ir savo darbais, gebėjimais bei produktais prisidėti prie apsirūpinimo gynybai vietinėje rinkoje. Be to, tai bus aiškus signalas užsienio investuotojams, kad esame stabili, savo ateitimi ir jos saugumu besirūpinanti valstybė. Tačiau tik turėdami Nacionalinį partijų susitarimą ir užtikrindami jį konkrečiais darbais, kurie apimtų tiek investicijas, tiek gynybos pramonės plėtrą, galime pasiekti, kad Lietuvos visuomenė jaustųsi saugi ir užtikrinta dėl savo šalies ateities.
Kadangi ši mintis nuskambėjo susitikimo su Trumpu metu, neatmestina, kad suveikė pastarojo verslininko instinktai pasiūlant ginklą parduoti.
Bet iš esmės visa JAV pokario ...
Kadangi ši mintis nuskambėjo susitikimo su Trumpu metu, neatmestina, kad suveikė pastarojo verslininko instinktai pasiūlant ginklą parduoti.
Bet iš esmės visa JAV pokario strategija remiasi branduolinio ginklo neplatinimo principu, todėl valstybės, siekiančios jį įgyti, yra didžiulis galvos skausmas. Net jei jos yra sąjungininkės ar partnerės, jau nekalbant apie priešininkus ir teroristines organizacijas.
Ne veltui Lietuvą ir kitas NATO šalis, Japoniją, Pietų Korėją, Australiją dengia JAV 'branduolinis skėtis'. Tai nėra vien altruizmas; skėtis užtikrina atgrasymą, o tuo pačiu dramatiškai mažina po 'skėčiu' esančių valstybių paskatas įgyti ginklą pačioms. O kuo mažiau šalių turi ginklą, tuo mažesnė rizika, kad jis pateks į netinkamas rankas. Ir tuo mažesnės grėsmės kils JAV.
Todėl Vašingtone paramos Ukrainai sprendimai keliauja per branduolinės rizikos filtrą. Ir jokie raginimai iš ginklo neturinčių valstybių tai ignoruoti nėra vertinami rimtai, nes kompetencijos šiuo klausimu jos neturi.
Ginklo panaudojimo tikimybė, nors ir nėra tikėtina, niekada nėra ir 0 proc. Tai ne tik būtų didžiulė tragedija savaime, bet ir nepaprasta paskata visoms valstybėms – nepaisant jokių skėčių – savo saugumą susieti su nacionalinio branduolinio ginklo įgijimu.
Tai yra ir rečiau įgarsinama silpnoji Trumpo beatodairiškos kritikos aljansams vieta. Skaičiuodamas tik BVP išlaidas gynybai – neabejotinai svarbų kriterijų,– jis ignoruoja kitus strateginės reikšmės aspektus. JAV interesas stabdyti branduolinio ginklo plėtrą nekinta keičiantis prezidentų administracijoms. Ir Zelenskis, mesdamas šią kortą, tikisi dar tvirčiau įkišti koją į narystės NATO tarpdurį.
p.s. Prieš palikdamas šį pasaulį Kissingeris tapo Ukrainos narystės NATO šalininku. Priežastis – stipri karine prasme, bet Vakarais nusivylusi Ukraina, ilgainiui taptų itin komplikuota partnere Vakarams. Branduolinio ginklo jis neminėjo, tačiau tai neabejotinai yra tokios loginės sekos dalis.
Galima neabejoti kremlius per savo propagandos mašiną pabandys aštrinti vietinių gyventojų baimes dėl „nesaugios“ gamyklos ir skleis naratyvus, kad ši gamykla ant regiono uždeda „taikinį“. Tai matome tiek steigiant naujus poligonus, tiek vystant „Rheinmetall“ gamyklą. Tad svarbu išsklaidyti tuos mitus ir tęsti teisingus darbus.
Problema, kad paskatinti įmonę ateiti į Lietuvą vis tiek nėra lengva. Nes atėjusi čia ji neretai gali susidurti su požiūriu – tu darai verslą, tu ir susitvarkyk, jei tau kažko reikia. Taip negali būti, nes Lietuva toli gražu nėra vienintelė ES šalis, kur galima daryti verslą. Šiandien mūsų turimų pranašumų neužtenka. Jau ne kartą esu kalbėjęs apie tai, kad investuotojui labai svarbu jog administraciniai procesai vyktų greitai, kad valstybė siūlytų kuo didesnę paramą, užtikrintų tinkamą infrastruktūrą. Yra įmonių, kurių pajamos yra didesnės nei mūsų visos valstybės biudžetas ir jų investicijos mums atneštų tūkstančius naujų darbo vietų ir milijonus mokesčių į valstybės biudžetą. Net ir tokiais atvejais vis tiek kartais sugebame žiūrėti į tokius atėjusius investuotojus su arogancija ir piktintis, jei jie prašo prie sklypo, kuriame planuoja statyti gamyklą sutvarkyti infrastruktūrą. „Nebuvo numatyta biudžete“ eilutės investuotojai atėję į tokią šalį kaip Lietuva turėtų neišgirsti jokia forma. Jau metas šitą dalį susiplanuoti ir žiūrėti į priekį skaičiuojant, kiek pinigų naujos didelės įmonės atėjimas gali atnešti į biudžetą. Susitvarkom mokestinę aplinką, imigracinę politiką, pagaliau susiplanuojam pakankamą paramą tokioms įmonėms (įskaitant visokeriopą pagalbą įsikuriant Lietuvoje ir tinkamos infrastruktūros užtikrinimą) ir tikrai gyvensim puikiai – klestinčios ekonomikos šalyje.
Karinės pagalbos Ukrainai dinamiką lemia daugybė faktorių, iš kurių pastaruoju metu ryškėja du pagrindiniai. Pirmasis – tai sustiprėjusios donorų abejonės dėl suteiktos ginkluotės ir amunicijos efektyvaus naudojimo ir apskritai karinės vadovyb...
Karinės pagalbos Ukrainai dinamiką lemia daugybė faktorių, iš kurių pastaruoju metu ryškėja du pagrindiniai. Pirmasis – tai sustiprėjusios donorų abejonės dėl suteiktos ginkluotės ir amunicijos efektyvaus naudojimo ir apskritai karinės vadovybės kompetencijų. 2023-ųjų vajus dėl „tankų koalicijos“ nedavė teigiamo rezultato, o pasirinkta puolimo kryptis per rimčiausius agresoriaus įtvirtinimus Zaporižės srityje Tokmako link – tik vienas tos nesėkmės epizodų, lėmusių staigų paramos susitraukimą.
Paaiškėjus, kad tankų šiame kare efektyviai panaudoti neišeina, buvo telkiama „F-16 koalicija“, o dabar prašoma tolimojo nuotolio raketų ir leidimo jomis atakuoti Rusijos gilumą. Industrinėse demokratijose sprendimai priimami vertinant jau veiksmų rezultatus, o kai jų nėra – peržiūrima visa strategija. Šiuo atveju, panašu, jau atsiakyta idėjų apie karinį agresoriaus sutriuškinimą ir ieškoma kitų sprendimo variantų – to, žinoma, viešai neskelbiant. Antrasis faktorius – tai JAV nacionaliniai interesai, įskaitant stabilumą Europoje, o jis šiuo metu siejamas su Rusijos valstybės išsaugojimu. Žlugus SSRS Vašingtonui staiga iškilo iššūkis tramdyti nebe vieną, o bent keturias iš jos susidariusias branduolines sunkiai prognozuojamas valstybes. Toji baimė niekur nedingo: tiesiog dabar po režimo žlugimo tikėtinas gerokai didesnis susiskaldymas ir branduolinio ginklo paplitimas.
Rusijos Federacijos dezintegracija Vašingtone yra nepageidaujama ir dėl dar vienos priežasties: karo nualinta, daugybės gyventojų netekusi, konfliktų draskoma šalis, tikėtina, atsidurtų Kinijos globoje. Tušti plotai su gausybe gamtinių išteklių galėtų tapti tuo ekonominiu ir socialiniu stimulu, kurio taip reikia komunistinei galybei Rytuose. Todėl JAV pagalba Ukrainai ir ateityje galimai bus tokia kaip iki šiol: padedant laikytis, tačiau nesudarant realių prielaidų esminiam lūžiui.
Siekiame didinti ir visos energetikos sistemos lankstumą, bei tarpsektorinę integraciją, taip sukuriant papildomas priemones stabiliam sistemos veikimo užtikrinimui. Energetikos sistemai skaitmenizuojantis ir tarpusavyje integruojantis, šalia didinamo fizinio objektų saugumo, privalome neužmiršti ir kibernetinės saugos. Kibernetinėje erdvėje su potencialiomis provokacijomis susiduriame kasdien, lyginant su 2023 metais, šiemet vidutinis kibernetinių atakų skaičius Kritinės infrastruktūros įmonėse Baltijos regione išaugo daugiau nei 2 kartus. Todėl atnaujiname savo informacijos saugos vadybos sistemą, kurios atitiktį naujausiems standartams svarbiausiose įmonėse patvirtiname sertifikatais, bei diegiame papildomas skaitmeninės saugos priemones stiprinančias energetikos sektoriaus kibernetinį saugumą. Esminės mūsų kibernetinės saugos programos priemones sudaro pažangios įsilaužimus užkardančios priemonės, bei reagavimo į saugos įvykius ir galimus kibernetinius incidentus stiprinimas, kuriuos vystydami bendradarbiaujame su Nacionaliniu kibernetinio saugumo centru ir tarptautiniais strateginiais partneriais. Keliame ne tik technologinį lygį, bet ir darbuotojų įgūdžius, mokydami atpažinti ir apsisaugoti nuo kibernetinių atakų. Tuo tikslu, užtikriname nuolatinius darbuotojų ir partnerių mokymus, bei pratybas.
Aukštesnių technologijų pramonė yra atsparesnė bendro pobūdžio visuminiams paklausos ar pasiūlos šokams, o tai gerina visos pramonės padėtį. Taip yra todėl, kad aukštesnės technologijos dažniausiai konkuruoja ne pigumu, o idėjomis ir kokybe, todėl turi lojalesnius klientus, aukštesnes pelno maržas. Tai leidžia lengviau absorbuoti neigiamą anksčiau minėtų šokų poveikį.
Kalbant apie kitas grėsmes ar galimybes (nelygu iš kieno pozicijų žiūrėsime), verta paminėti, kokios sritys numatomos kaip iššūkiai euro zonos viešiesiems finansams: visuomenės amžėjimas, gynyba, skaitmenizacija ir klimato kaita. Jiems spręsti prireiks ir viešojo, ir privataus sektoriaus investicijų.
Tačiau, kaip ir kitos platformos, „Discord“ greičiausiai nedings visiškai – jis bus lengvai pasiekiamas naudojant VPN paslaugas, nors ir tai yra šiek tiek ironiška, nes VPN naudojimas taip pat yra draudžiamas Rusijoje. Šis draudimas tik dar kartą pabrėžia, kaip Rusija siekia įgyvendinti totalinę kontrolę skaitmeniniame sektoriuje, ypač po 2022 metų vasarį vykusios invazijos į Ukrainą. Kremlius sistematiškai siekia uždrausti socialinių medijų platformas, kurioje gali laisvai komunikuoti potencialūs oponentai.
– Dabar susiję apie 700. Kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas prisimenu kelionę su Bronislovu Lubiu, kai lėktuve turėjome laiko ir diskutavome. Dabar skaudu žiū...
– Dabar susiję apie 700. Kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas prisimenu kelionę su Bronislovu Lubiu, kai lėktuve turėjome laiko ir diskutavome. Dabar skaudu žiūrint, kad paskutinius dvejus metus ji negauna pelno. Trąšų poreikis išliks, jas reikės gaminti ir parduoti. Jei negaminsime mes, jas gamins rusai, kinai, kurie turi pigių energetinių išteklių.
Turime suvokti, kokia šio komplekso reikšmė chemijos pramonei. Ateitį jis turi ir ji būtų šviesi jei pavyktų pakeisti gamybą ir gaminti žalią amoniaką ir azotą, tačiau tam reikia milžiniškų investicijų. Mano skaičiavimu, apie 2 mlrd. eurų. Tai unikali gamykla visame Rytų flange. Antros tokios gamyklos nėra. Tai ir pavojus, tačiau tuo pačiu ir galimybė.
Be to, mes priklausomi nuo dujų.
Iš kitos pusės, daugelis medžiagų, kurias jie gamina, turi paklausą. Iš azoto rūgšties galima gaminti tiek trąšas, tiek sprogmenis. Turime siekti, kad ši gamykla išliktų. Susitiksiu su galimais pirkėjais ir apie tai kalbėsimės. Mano siekis, kad darbuotojai, kurie ten dirba, toliau turėtų darbo vietas ir gautume papildomų lėšų transformuojant gamyklą ir, nors skamba juokingai, gamintų tvarias ir žalias trąšas, kurių kaina ES bus aukštesnė nei įvežtinių.
– Minėjote, kad sustabdžius Achemą galima sustabdyti ir mūsų pramonę.
– Achema didžiulis dujų naudotojas ir jai sustojus dujos mums labai brangtų. Kadaise jis sunaudodavo 55 proc. visų Lietuvos dujų. Įsivaizduokite, kiek pabrangtų vien infrastruktūros mokesčiai dingus šiam kiekiui.
Saulės ir vėjo elektrinių pajėgumai Lietuvoje jau viršija 3 GW, o jų gaminama elektra sudaro daugiau nei 40 % šalies elektros poreikio. Šios elektrinės tampa Lietuvos pamatiniu klimatui neutralios energetikos sistemos elementu, tačiau tokia decentralizuota plėtra taip pat kelia ir naujų su skaitmeniniu pasauliu susijusių iššūkių. Siekiant užtikrinti atsakingą šių sistemų plėtrą, valstybės lygiu priimti įstatymų pakeitimai, kurie įpareigoja imtis kibernetinio saugumo priemonių. Svarbu pažymėti, kad teisės reikalavimai neapriboja įrangos įsigijimo, kas apsunkintų atsinaujinančios energetikos plėtrą ir mūsų konkurencingumą regione, tačiau sprendžia kibernetinio saugumo problemas. T.y. įpareigodami užkirsti kelią „atitinkamų valstybių“ neteisėtai prieigai prie elektros gamybos ar kaupimo įrenginių. Tai apima galios parametrų keitimo, įrenginių įjungimo ar išjungimo nuotolinį valdymą, kurį galima užkardyti tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atjungiant įrenginius nuo interneto ar diegiant ugniasienes.
Tiek tinklų operatoriai, tiek gamybos ir kaupimo sistemų vystytojai privalo užtikrinti šių reikalavimų įgyvendinimą. Tai sudarys prielaidas sukurti saugesnę ir atsparesnę Lietuvos energetikos sistemą, gebančią atsilaikyti prieš šiuolaikines grėsmes ir iššūkius.“
Tariant labai trumpai ir paprastai: tiekti energiją Vokietijos pramonei – tas pats kas turėti dar vieną Vokietijos batalioną Lietuvoje.
Mūsų šalis turi aukštos kvalifikacijos itin išsilavinusią ir labai kūrybingą darbo jėgą, kuri dar turi ir puikius skaitmeninių technologijų įgūdžius. Taigi tokie žmonės, reikia pripažinti, jau sudaro tinkamas sąlygas verslui kurti.
Lietuviai kuria pasaulinio lygio produktus, mūsų produkcija eksportuojama į beveik 200 pasaulio šalių – tai rodo, kad lietuvių sukurti produktai yra konkurencingi pasaulyje. Mes turime mažai žemės, mažai jūros, beveik neturime naudingųjų iškasenų, todėl mums itin svarbu kurti aukštos pridėtinės vertės produktus. Taigi didžiausias mūsų konkurencinis pranašumas yra mūsų žmonės, kurie ir kuria aukštos pridėtinės vertės verslus.
Aplink matome startuolius, kuriuos įkuria jaunuoliai, dar besimokydami mokykloje, taigi akivaizdu, kad verslą įkurti ne taip ir sunku. Tiesa, šiek tiek kita kalba būtų apie to verslo išlaikymą ir vystymą. Taigi verslą daryti mes gebam, bet spragų reguliavime tikrai yra. Šiandien verslas Lietuvoje vis dar kažkodėl visuomenei ir politikams dažniausiai atrodo tik verslininkų reikalas. Bet mūsų verslo sėkmė yra tiesiogiai susijusi su ekonomikos augimu, kuris turėtų būti mūsų visų reikalas. Taigi ir gerų sąlygų, palankios mokestinės aplinkos užtikrinimas verslui irgi turėtų būti mūsų visų reikalas.
Vis dar šiek tiek turime užsilikusio požiūrio, kad verslininkus reikia bausti nuolat ieškant būdų, kaip jiems padidinti mokesčius. Ir Vyriausybės pastanga pakeisti (neabejotinai didėjimo linkme) mokesčius prieš pat rinkimus nuoširdžiai trikdo. Negi politikai nežino, kad užsienio investuotojai jau nuo karo pradžios labai atsargūs, o dauguma vietinių galvoja apie rizikų geografinį diversifikavimą. Ar tikrai norisi to paskutinio lašo? Gal geriau susikoncentruoti į dalykus, būtinus ekonomikos augimui.
Esu jau ne kartą minėjęs, kad Lietuvoje yra būtina viešojo sektoriaus pertvarka tam, kad ten dirbtų žmonės, kurie supranta verslo svarbą ir siekia pašalinti visas jam iškylančias kliūtis. Čia taip pat reikalingas imigracinės politikos palengvinimas tiek dėl kvalifikuotos, tiek dėl nekvalifikuotos darbo jėgos; taip pat investicijų skatinimas finansinėmis subsidijomis bent jau daugumos Vidurio Europos valstybių taikomu intensyvumu; verslui tinkamos infrastruktūros nuolatinis paruošimas; greitesnis ir efektyvesnis struktūrinių fondų paskirstymas ir panaudojimas; greičiau ir lengviau finansuoti verslo projektus leisiančių priemonių paieška ir pan.“
Pasiteiravus, ką būtų galima išskirti kaip pranašumą kuriant verslą Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, be jau minėtų, išskyrė dar kelias: „Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, yra labai gerai skaitmenizuotos valstybės paslaugos. Mes esame maža rinka, todėl čia yra labai paprasta megzti pažintis ir plėsti kontaktų ratą. Mes siūlome vieną labiausiai išsilavinusių darbo jėgų visame pasaulyje. Taigi Lietuva yra pilna talentų su aukštuoju išsilavinimu.
Taigi, tos įtampos tikrai nestinga, bet esminis klausimas, kaip su ta įtampa dorotis arba kai kuriais atvejais išnaudoti. Jeigu įtampa virsta panika ir nerimu, kuris verčia elgtis nekonstruktyviai, tuomet tai yra labai didelė problema. Kita vertus, jeigu tam tikra įtampa yra galimybė elgtis konstruktyviai asmeniniame arba šeimos rate ir planuoti, ką reiktų daryti dingus elektrai, ar pan., tai nėra taip jau blogai.
Manau, kad sistemingas, metodiškas ir šaltakraujiškas tolimesnis rengimasis savo gynybai yra esminis. Mes privalome užtikrinti tą metodišką judėjimą į priekį ir nepasiduoti populistinei nuomonei, kad dabar mums niekas negresia, todėl galime tuos pinigus „ištaškyti“. Reikia priminti, kad krizės ateina ir išeina, o kai ateis kita krizė vėl klausim, „o kur mes buvome anksčiau ir kodėl nesame pasiruošę“?
Visgi nepabėgsime nuo aplinkybės, kad oro gynybos pajėgumų trūksta visame Aljanse, ir staigiai išspręsti šios problemos nepavyks vien dėl pirkimų/gamybos/pagalbos Ukrainai.
Pirma, kaip jau minėta, nėra jokio pagrindo manyti, T...
Pirma, kaip jau minėta, nėra jokio pagrindo manyti, Trumpas yra apmąstęs planą kaip elgtųsi tapęs prezidentu, nes tam akivaizdžiai neskiriamas didelis dėmesys. Daug lemtų aplinkybės ir jo intuicija.
Antra, Trumpas jau keliskart neigė JD Vance'o teiginius. Pvz., kandidatui į viceprezidentus pareiškus, jog Trumpas vetuotų federalinį abortų draudimą. Apskritai jų santykis kol kas atrodo duobėtas, Trumpą akivaizdžiai erzina dažnai sulaukiami klausimai dėl kompaniono pasisakymų. Trečia, iš to, kas žinoma, Trumpas nėra linkęs kliautis JD Vance'u užsienio politikos temose. O paties JD Vance'o angažuotumas – ir itin kritiškas Ukrainos vertinimas – yra gerai žinomi. Be abejo, tai savaime nereiškia, kad Trumpas, tapęs prezidentų, pvz., nepriskirtų karo Ukrainoje temos viceprezidento atsakomybei. Tačiau kol kas tai neatrodo realiausias scenarijus.
Birželį Reagano instituto atlikta apklausa rodė, kad 70 proc. Respublikonų, priskiriančių save Trumpo ideologiniam MAGA judėjimui, sutinka, kad JAV svarbu Ukrainos pergalė kare prieš Rusiją. Bet bendra tendencija ta, kad šis karas Trumpui – ir didelei daliai amerikiečių, ne tik Respublikonų tarpe – yra dirgiklis, kuris trukdo koncentruotis į svarbesnes temas. Tad dirgiklį bus siekiama pašalinti.
Vienos tokių - galimai - netikros žinutės apie Lavrovo mirtį sklaidoje stipriai pasireiškė žinomos memų kūrėjų ir kovotojų su rusų dezinformacija - NAFO (North Atlantic Fella Organization) nariai. Iš to galima daryti išvadą, kad šia, ar panašiomis netikromis naujienomis labiau yra siekiama pajuokauti arba panervinti rusų propagandistus, nei iš tikro įtikinti interneto vartotojus apie konkrečius įvykius. NAFO diriguojami memų karai vyksta ganėtinai dažnai, kuomet šios organizacijos nariai juokiasi ir viešai šaiposi iš pro-rusiškų veikėjų socialinėse medijose.
Lustai yra labai svarbi detalė šiuolaikinėje ginkluotėje. Jų neturint neįmanoma turėti jokios elektronikos, kuri užtikrina ne tik navigaciją, bet ir sudėtingų mechanizmų veikimą, suderinamumą, taip pat ir pačius saugiklių suveikimą. Kai kurie sprogdikliai yra elektroniniai ir jie turi suveikti tam tikru laiku arba tam tikrame taške, aukštyje.
Nemanau, kad Lietuva sudaro bent kiek apčiuopiamą dalį tų kontrabandinių vežimų į užsienį, nes vien tik Lotynų Amerika užima dalį šitos rinkos arba Azijos valstybės. Tai Lietuva, nors ir atrodytų, kad mes labai daug darom, tačiau bendrame paveiksle tai tikrai nėra daug. Taip pat reikia atskirti Lietuvoje registruotas ir lietuviškas įmones. Tai iš to sąrašo matome, kad ne tiek daug tų įmonių dalyvauja toje morališkoje neteisingoje ir nelegalioje veikloje.
Ypač ambicingus tikslus čia išsikėlė Europos Sąjunga. Ji numatė, kad iki 2050 m. visa Bendrija – tiek Lietuva, tiek kitos šalys – turi tapti klimatui neutrali, t. y. iki to laiko taršios energetikos turi nelikti. Tokį tikslą išsikėlė ir „Ignitis grupė“, siekdama nulinio emisijų balanso iki 2040–2050 m.
Statydami naujus vėjo bei saulės elektrinių parkus, vienu metu kovojame su abiem šiais iššūkiais. Galima pridurti, kad Lietuvai čia neblogai sekasi – per ketverius metus vėjo ir saulės jėgainių pajėgumai pas mus išaugo net keturis kartus. Taigi energetiniu požiūriu Lietuva savarankiškėja ir žalėja.
Vienos tokių - galimai - netikros žinutės apie Lavrovo mirtį sklaidoje stipriai pasireiškė žinomos memų kūrėjų ir kovotojų su rusų dezinformacija - NAFO (North Atlantic Fella Organization) nariai. Iš to galima daryti išvadą, kad šia, ar panašiomis netikromis naujienomis labiau yra siekiama pajuokauti arba panervinti rusų propagandistus, nei iš tikro įtikinti interneto vartotojus apie konkrečius įvykius. NAFO diriguojami memų karai vyksta ganėtinai dažnai, kuomet šios organizacijos nariai juokiasi ir viešai šaiposi iš pro-rusiškų veikėjų socialinėse medijose.
Yra ir kitas iššūkis, pabrėžė karo ekspertai, kaip likusią gyventojų dalį paskatinti prisidėti prie šalies gynybos?
Kitas iššūkis – kaip likusius 70 proc. paskatinti remti pajėgas ar bent jau ne kolaboruoti su priešu. Net ir tie kurie deklaruoja išvyksiantys, galėtų prisidėti padedant Lietuvai svečiose šalyse. Kiekvienam norinčiam turime rasti vietą (nebūtinai su ginklu), paskatinti abejojantį
Svarstant apie kitus saugiklius – kaip apsaugoti šalį ir jos gyventojus nuo energijos kainų šokų svarbu ne tik investuoti į elektros energijos generaciją ir jungčių pralaidumą, kurie leistų elektros kainas Lietuvoje atsieti nuo iškastinio kuro, bet ir skatinti mažesnį energijos vartojimą didinant šalies energetinį efektyvumą.
Savimi ir savo šeima galintis pasirūpinti darbuotojas galės tinkamai įsilieti į įmonės pasirengimo ekstremalioms situacijoms darbus. Rengiantis šiems iššūkiams svarbu pagalvoti apie darbuotojų saugumą ir įmonės veiklos tęstinumą. Labai svarbu, kaip įmonė užtikrins turimos kritiškai svarbios infrastruktūros fizinę ir informacinę apsaugą bei informacijos uždarumą tiek prieš incidentus, tiek jų metu. Šalia to verta turėti algoritmus, kaip keičiasi darbo rutina (ar darbas tęsiamas toje pat vietoje, ar reikia keisti lokaciją, koks darbo grafikas). Taip pat ne mažiau svarbu užtikrinti infrastruktūros funkcionavimą (kaip užtikrinamas elektros, ryšių, vandens tiekimas ir pan.). Tam, kad šis darbas nebūtų chaotiškas, rengiami ekstremalių situacijų valdymo planai, paskiriami atsakingi darbuotojai ir rengiamos pratybos.
Žinoma, tai aktualiausia kritinės infrastruktūros įmonėms, jos gana neblogai šiems iššūkiams pasiruošusios. Tačiau ir kiti ūkio subjektai turėtų šiuos klausimus turėti omenyje. Kritiškai svarbu, kad numatyti veiksmai būtų kartojami ir testuojami. Tik taip galima realiai pamatyti, kas ekstremalioje situacijoje suveiks, o kur reikia patobulinti procedūras ar įsigyti trūkstamos įrangos.
Sveikintinas savivaldybių noras įvairiais būdais skatinti gyventojų iniciatyvas ir prisidėti prie jų įgyvendinimo. Formų galima rasti skirtingų, tačiau nemažiau svarbu dalintis informacija ir patarimais, kaip kiekvienas gyventojas galėtų įsivertinti savo gyvenamąją aplinką ir rasti saugiausią vietą, labiausiai atitinkančią priedangai keliamus reikalavimus.
Strategiškai mes privalome siekti aukštą pridėtinę vertę kuriančių specialistų. Turime kviesti į Lietuvą verslus, kurie kuria naujas technologijas, nes šie dalykai šiandieniniame gynybos kontekste irgi yra itin svarbūs. Jeigu norisi kasmet keisti migracijos politiką, galbūt metas problemos ieškoti ne čia, galbūt mūsų pirminis patikrinimas blogai veikia? Kaip gali atsirasti atvejų, kai leidimas gyventi išduodamas, o tada paaiškėja, kad žmogus yra dirbęs kažkur šalies vidinėse struktūrose? Gal jau metas padaryti dalykus teisingai iš pirmo karto? Jeigu priėmėme spendimą laikyti savo duris atviras, turime jo ir laikytis, nes čia kalbame apie žmonių gyvenimus. Žinoma, šiame kontekste privalome prioritetą teikti savo nacionaliniam saugumui, o mūsų atliekami patikrinimai privalo būti išsamūs, valstybės institucijos turi pradėti matyti paveikslo visumą, o ne tik vertinti formaliai – reikia labai rimtai įsigilinti į kiekvieną atvejį ir nepalikti sprendimų tik beveidėms institucijoms. Reikalas tas, kad ekonomikos augimas yra mūsų antrasis tikslas po nacionalinio saugumo ir jei galime šiuos abu dalykus suderinti, tą privalome ir padaryti.
Anksčiau turėjome labai sveikintinų projektų, tokių kaip Start-up Visa, kurie palengvino migracijos taisykles ir suteikdavo galimybę inovatyviems startuoliams iš trečiųjų šalių atvykti ir plėtoti savo sukurtą verslo sprendimą pasinaudojant Lietuvoje esančia infrastruktūra. Šiandien, apie tai kažkaip nebekalbama. Nacionalinis saugumas ir lėšų gynybai didinimas šiandien yra mūsų svarbiausias prioritetas, bet be ekonomikos augimo, šį tikslą įgyvendinti bus labai sunku. Mes čia kalbam apie daugiau nei 80 mln. Eur, kuriuos Baltarusijos verslai atneša į mūsų valstybės biudžetą. Tai nėra labai maži pinigai – juk išeitų ir vienas kitas bayraktaras ar dronas.
Tekste minimi atvejai yra sistemingos ir ilgalaikės priešiškos veiklos dalis. Jos tikslas – įvairiomis priemonėmis iš išorės ir viduje kompromituoti, dezinformuoti visuomenę ir visomis priemonėmis stabdyti projektus, didinančius mūsų šalies e...
Tekste minimi atvejai yra sistemingos ir ilgalaikės priešiškos veiklos dalis. Jos tikslas – įvairiomis priemonėmis iš išorės ir viduje kompromituoti, dezinformuoti visuomenę ir visomis priemonėmis stabdyti projektus, didinančius mūsų šalies energetinį saugumą ir šalinančius sąsajas su buvusios SSRS sistemomis. Šiuo atveju taikiniais tapo du labai didelės apimties ir strateginės svarbos objektai. Pritaikytas asimetrinio atsako modelis primenant Vilniui jo ilgą, bet nelabai vaisingą kovą prieš nesaugią Astravo AE, kurios statybos tapo įmanomos tik po to, kai Lietuvoje buvo sužlugdytas Visagino atominės elektrinės projektas.
Tuo intensyvios informacinės kampanijos metu taip pat buvo pasitelktos jėgos užsienio šalyse, tačiau galutinį neigiamą rezultatą nulėmė ne tiek jų pastangos, kiek vidaus politikos procesai, atvedę iki referendumo, stebuklingai surinkusio reikiamą balsų kiekį. Kremliaus dezinformacijos kampanijos visuomet remiasi vietos naudingais idiotais, o kvazi ekologinės temos ypač dažnai taikomos Europoje. Tai – viena priežasčių, kodėl tokie judėjimai žemyne dažnai vadinami arbūzais, nes plonas žalias sluoksnis dažnai slepia raudoną esmę.
Ateityje reikia tikėtis intensyvesnių informacinių atakų iš užsienio, koordinuojamų su vietiniais arbūzais: piketų, spaudos konferencijų, kitų kvazi ekologinių protesto akcijų. Tai bus susiję ir su šiais, ir su kitais energetinį saugumą skatinančius projektais: atsijungimą nuo BRELL žiedo, didžiuosius vėjo parkus jūroje, vandenilio gamyklas ir panašiai.
Išimtis, kai fiksuojamas viso vieneto (ar didesnės vieneto dalies) perdislokavimas į Kurską yra rusų 810-oji jūrų pėstininkų brigada. Jei perdislokuota bent didžioji dalis šios brigados, ji ir turėtų sudaryti didžiąją dalį papildymų Kursko kryptyje (brigada – apie 3500 karių). Ji kurį laiką buvo dingusi iš karo zonos, tačiau, paskutinėmis žiniomis, iki perdislokavimo buvo rezerve karščiausiame Pokrovsko–Vuhledaro sektoriuje (Donecko kryptis). Pokrovsko sektoriuje rusai veikia 90-os tankų ir 27-os motošaulių divizijų (iš viso bent šeši pulkai) bei bent trijų atskirųjų motošaulių brigadų pajėgomis. Tai gali sudaryti apie 30 000–35 000 tūkstančius karių. Taip pat agresorius gynybos gilumoje turi rezervą, kuriame ir buvo 810-oji jūrų pėstininkų brigada. Tad jos patraukimas iš pagrindinės agresoriaus pastangų krypties niekaip neturi įtakos situacijai kontaktinėje linijoje, rusai čia toliau stumiasi priekin.
Taip pat fiksuojami mažų vienetų perdislokavimai ir iš kitų fronto ruožų (Luhansko, Zaporižios krypčių), tačiau vėlgi tai maži padaliniai, formuojami į batalionus.
Mažai tikėtina, kad esant dabartiniam ukrainiečių operacijos mastui Kursko kryptyje agresorius bus priverstas keisti savo planus ir veiksmus karščiausiame taške – Donecko kryptyje, t. y. riboti ar nutraukti puolimą link Pokrovsko ir iš čia perdislokuoti dideles pajėgas į Kursko kryptį. Realistiškiau tikėtis ištraukti didesnes rusų pajėgas iš Charkivo krypties, kur agresorius jau yra praradęs iniciatyvą.
Taigi Klaipėdos uostas taptų svarbiausiai sąjungininkų atvykimo vartais, nes jūrų keltas ir kitais krovininiais laivais galima atgabenti nepalyginamai greičiau ir daugiau karinės technikos ir personalo nei visa tai gabenti Lenkijos keliais per „Suvalkų koridorių“.
Vargu, ar tai siejasi su konkrečiu Lietuvos priimtu sprendimu ar įvykiu. Grasinimai ir panašūs įvykiai paaštrėjo po Rusijos didelio masto invazijos į Ukrainą, ir pagrindo manyti, kad situacija artimiausiu metu keisis, nėra.
Šalis užsienio investuotojams gali būti patraukli ir dėl verslui palankios ekonominės aplinkos. Pavyzdžiui, Fraserio instituto rengiame ekonominės laisves indekse, kuriame lyginami valstybių valdžios sektoriaus dydžiai, teisinės sistemos ir nuosavybės teisės, finansinės sistemos, tarptautinės prekybos galimybės ir reguliacinės aplinkos, Lietuva užėmė 12 vietą tarp daugiau nei 150 valstybių.
Lietuva, kaip ir daugelis kitų valstybių, turi iššūkių, aktualių ir užsienio, ir vidaus verslininkams. Kalbant apie tolesnę ateitį – ir toliau turime gerinti institucijų kokybę; paskatos – jos turėtų būti strategiškai labai gerai apgalvotos ir tikslingos; o norėdami skatinti didesnę pridėtinę vertę kuriančių įmonių pritraukimą ir plėtrą, turėtume užtikrinti atitinkamą šalies darbuotojų gebėjimų lygį ir struktūrą. Šiuo metu yra gana didelis atotrūkis tarp darbo rinkos turimų kvalifikacijų ir poreikių – didesnis negu EBPO šalių vidurkis.
Todėl naujienos apie bet kokio žinomo prekės ženklo atėjimą, o šiuo atveju – „Michelin“ gido pripažįstamus rezultatus teoriškai turėtų skleisti žinią, kad čia saugu investuoti, daryti verslą, atvykti verslo ar poilsio tikslais.
Tačiau tai teorija, o realiame gyvenime jokio apčiuopiamo poveikio dėl šio 1,7 mln. eurų kainavusio veiksmo Lietuva artimiausiais metais nepajus. Euforija dėl žvaigždučių yra veikiau liekamasis provincialumo reiškinys, primenantis laikus, kai Lietuvoje atsidarė pirmasis „McDonald’s“. Kelis mėnesius padidėjęs tų restoranų lankomumas – daugiausia vietinių lankytojų, bet ne užsienio turistų sąskaita. Juo labiau, kad viena žvaigždutė dar nėra signalas turistui išsukti iš kelio vien tam, kad ten apsilankytum.
Kariai mokosi individualių įgūdžių ir veikti komandoje iki automatizmo, ir tai vyksta ne šiaip iš papročio, tiesiog esant situacijai X darome tai, ką esame išmokę, nes tuo metu kūnas veikia kovok arba bėk režimu.
Kiekviena pagalvota, apsvarstyta, susitarta veiksmų alternatyva turi prasmės. Kiekvienas eigos variantas yra naujas kelias, kuris, atėjus dienai X, gali būti toli nuo to, apie ką tu ruošeisi, bet kiekviena apgalvota detalė tai patirtis, kuri augina, praturtina ir padeda reikiamu momentu.
Ruoštis dienai X būtina net jei ji niekada neateis, ir ačiū Dievui. Pasiruošęs žmogus daro, ką suplanavo, nesiblaško ir tokiu elgesiu gali padėti veikti tiems, kurie nežino ir yra pasimetę (vaikai ar vyresnio amžiaus žmonės, kuriems reikia pagalbos).
Taip pat svarbu įsivertinti, į kur yra numatyta evakuacija, ir ar tikrai evakuac...
Taip pat svarbu įsivertinti, į kur yra numatyta evakuacija, ir ar tikrai evakuacija yra pats geriausias sprendimas saugant žmonių gyvybes ar sveikatą. Karinio konflikto metu ar augančios saugumo įtampos akivaizdoje, Klaipėdos uostas turi daug svarbesnę rolę – priimti Sąjungininkų paramą ir vykdyti krovos darbus, kurie reikšmingi Lietuvai apsirūpinant gynybiniais resursais.
Kremlius vykdo agresiją prieš Ukrainą ir karo reikmėms, vien iš viešai prieinamų duomenų, šiemet išleidžia apie 40 proc. federalinio biudžeto. Jokia Vakarų valstybė nėra n...
Kremlius vykdo agresiją prieš Ukrainą ir karo reikmėms, vien iš viešai prieinamų duomenų, šiemet išleidžia apie 40 proc. federalinio biudžeto. Jokia Vakarų valstybė nėra net arti tokių milžiniškų skaičių.
Europos šalys po Šaltojo karo skyrė gynybai vis mažiau lėšų. Tarp argumentų tą daryti buvo poreikis finansuoti kitas sritis, o taip pat nesudaryti prielaidų Rusijai ar kitiems jausti grėsmę. Deja, tokia strategija tik tapo paskata Kremliui suvokti Europos silpnimą ir plėsti agresiją. Todėl kritika, kad dabartiniai sprendimai gali iššaukti Rusijos atsaką, ignoruoja niūrią realybę, kurią sukūrė priešinga kryptimi ilgai žengusi Europos politika. Juolab kad priimti sprendimai ypač svarbūs Baltijos valstybių saugumui ir atgrasymo stiprinimui.
Jeigu pas mus bus įvestas įstatymas be pasiruošimo, tai bus neigiamas poveikis mūsų ekonomikai. Tai yra balanso klausimas, kaip tai padaryti. Mano nuomone, kariuomenė ugdo pilietiškumą, valstybiškumą. Tad vertybine prasme palaikau, bet jei kalbėti apie praktinę pusę, tai tikrai suprantu, kodėl verslas pergyvena, nes iš tikrųjų situacija darbo rinkoje jau kuris laikas yra labai įtempta. Iš vienos pusės labai gerai, kad kylame, augame, ekonomika netgi kaista kai kuriose srityse, bet darbo kaštai labai išaugę. Tai gali kirsti per mūsų konkurencingumą.
Iš esmės valstybėje nėra labai aiškios konkurencingumo strategijos, žingsniai turėtų būti labiau derinami ir su verslu. Iš vienos pusės siunčiame signalą, kad mes rūpinamės savo saugumu, kas yra gerai, kad mes investuojame į gynybą, kad esame pasiruošę patys atsakyti už savo saugumą, kas yra labai gera žinutė ir ženklas partneriams, pačiam verslui. Bet ką tai reiškia konkurencingumui, tai dar nesame įsivertinę. Šiuo metu labai stipriai trūksta darbuotojų daugelyje sričių. Smarkiai pakilę atlyginimai, kai kurių profesijų aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų atlyginimai susilygę su tos pačios Vokietijos lygiu. Konkuruojame su kitomis rinkomis, geriausi darbuotojai visuomet turi galimybę išvykti, ir jie išvyksta. Jeigu staiga įvesime įstatymą nesusitvarkę pagrindų, tai bus didelis šokas darbo rinkai ir tą reiks suvaldyt.
Kaip suvaldyti, tai turėtų būti labai aiškiai nubrėžta, įsivertinta, kiek žmonių paims tarnyba, kaip jie sugrįš atgal į darbus, kas juos pakeis. Vienas iš variantų būtų kompensacija darbdaviui, kad jis galėtų išlaikyti darbo vietą, kai jaunuolio nebus. Bet yra kita pusė – darbuotoją reikia laikinai pakeisti. Kas jį pakeis, kas norės ateiti dirbti trumpam laikui? Čia yra nemažai klausimų ir diskusijų, kaip ne tik išleisti jaunimą į kariuomenę, ugdyti patriotiškumą, jaustis saugesniems, bet ir kad pats jaunimas jaustųsi saugus, kad turėtų kur sugrįžti ir dirbti mūsų šalyje.
Taip pat turime galvoti apie laikiną imigraciją, kas jau vyksta šiuo metu. Deja, imigracijos politika šalyje yra nesutvarkyta. Mano prioritetinė tema, kurią eskaluoju daug metų yra pritraukti šiuo metu užsienyje dirbančius lietuvius, susigrąžinti savo piliečius, mums tikrai trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.
Taip pat, manau, turi būti daugiau išimčių, kurių profesijų jaunuolius siųsti tarnauti, kurių ne. Jeigu žmonės dirba kritiškai svarbų darbą, ar ten, kur jų labai trūksta, negalima jų imti ir patraukti iš darbo vietų.
Visi turime poreikį jaustis saugiai, svarbu atpažinti, kad kai žmonės nesijaučia fiziškai ar psichologiškai saugūs darbe ar namuose, jie negali parodyti savo geriausių savybių.
Fizinis saugumas yra tik viena saugumo dimensija, dažniausiai yra akivaizdžiai susijęs su išorinėmis aplinkybėmis, bendruomene, kurioje gyvename, visuomene, kurioje veikiame ir specialiomis institucijomis, kurios mus moko, gydo ir saugo.
Psichologinis saugumas yra paslėptas ir jį sunkiau pastebėti. Psichologinis saugumas orientuojasi į emocinę ir elgesio gerovę santykiuose, jis būtinas, kad žmonės jaustųsi patogiai išreikšdami save kitų akivaizdoje be baimės ar rizikos. Namuose ar darbe saugumo jausmas taip pat reiškia pasitikėjimą aplinka ir palaikančius santykius, kur žmonės nėra vertinami, ar bijo, kad jiems svarbūs gyvenime dalykai ims ir bet kuriuo momentu išnyks.
Darbo pasaulyje psichologinis saugumas yra esminė dalis gerai funkcionuojant komandoje. Kai komandoje egzistuoja psichologinis saugumas, komandos nariai atvirai dalijasi savo idėjomis be baimės dėl vertinimo, jaučiasi saugūs klysti ar padaryti klaidas ir būti savimi be rizikos prarasti darbą ar sulaukti neigiamo atsako.
Kai saugumo jausmas bet kurioje srityje pažeistas, įprastai žmonės patiria daugiau streso, kas trukdo klestėti ir vystytis. Saugumo trūkumas yra pagrindinis veiksnys, sukeliantis baimes, nerimą ir neapibrėžtumo ar nežinomybės jausmą.
Pasitikriname:
● Kokiomis aplinkybėmis jaučiatės saugiai?
● Kada jaučiatės nesaugiausiai:
Kai esate vieni namuose ar einate tamsia gatve?
Kai patiriate konfliktą su vadovu ar kolega darbe?
Kai bijote prarasti mylimą žmogų ar kai jūsų santykiai su partneriu sugriūva?
● Ko man dabar trūksta, kad jausčiausi saugus?
● Kokį minimalų veiksmą galiu atlikti, kad pasijausčiau saugiau?
● Ar yra žmogus, bendruomenė ar institucija, kuria aš pasitikiu ir galiu kreiptis?
Nėra recepto garantuojančio, kad visada jausimės saugūs. Būti saugiam nėra apie tai, kad niekada nerizikuojame, niekada nesusiduriame su naujomis perspektyvomis ar niekada nejaučiame diskomforto. Būti saugiam reiškia mokytis atsparumo, žinoti savo stiprybes ir tobulintinas sritis, laiku pasinaudoti reikiama informacija ir tuo metu prieinamais resursais, tiek fiziniais, tiek psichologiniais. Svarbu išmokti nustatyti, kuri saugumo sritis šlubuoja ir, žinoma, visada prašyti pagalbos.
Tačiau dronų pajėgumas – tai ne tik dronai. Karas Ukrainoje parodė, kad minėtas pajėgumas veikia pakete su šiais dalykais: 1) elektroninės žvalgybos priemonėmis, identifikuojančiomis priešo dronus, 2) ugnies priemonėmis (artilerija, minosvaidžiais, atakos dronais), kurios atakuoja priešo elektroninės kovos įrangą, slopinančią mūsų dronų veiklą, 3) elektroninėmis kovos priemonėmis, kurios neleidžia veikti priešo dronams ir apsaugo mūsų pajėgas, ginkluotę bei įrangą, 3) oro gynybos pajėgumais, kurie fiziškai numuša priešo dronus. Tam reikalingi ne tik sąveikos sprendimai, bet ir įsigijimai.
Šiai dienai mes matome nemažai atvejų, kai vienos įmonės importuoja iš Rusijos ar Balt...
Šiai dienai mes matome nemažai atvejų, kai vienos įmonės importuoja iš Rusijos ar Baltarusijos agro žaliavas ar maisto produktus. Tuo tarpu kitos įmonės, visiškai to nedaro nuo pat pirmosios karo dienos, iš esmės taip nusprendusios būtent dėl savo moralinio sprendimo, nors daugeliu atvejų, tai atneša nuostolių, negautų pajamų ir mažesnį konkurencingumą.
Realiai veikia tik teisinį pagrindą turintys apribojimai, visa kita lieka individualiems vertybiniams sprendimams.
Be abejo, Rusija tebeturi svertų, įskaitant karinę bazę Armėnijoje. Bet tendencija panaši, kaip ir kitose regiono valstybėse: Rusijos minkštosios ir net kietosios įtakos elementai menksta, tą suvokdamos aplinkinės valstybės pradeda svarstyti geopolitinio persiorientavimo nuo Rusijos variantus, o Kremlius į tai atsako atvirais grasinimais karine jėga.
Ši žinia nėra nauja, – prisiminkime Kremliaus planus padidinti savo karinį pajėgumą prie Suomijos sienos, kai ji tapo NATO nare. Ir iki viso masto karo Ukrainoje rusai ypač stiprino savo karinius pajėgumus Arktyje. Tad tai, ką mes matome dabar, Ukraina yra tik viena pakopa, dar vienas žingsnis įgyvendinant Kremliaus planus.
Okupavus Ukrainą ir Rusijai laimėjus, jei toks variantas įmanomas, Rusija galėtų padidinti savo mobilizacinį rezervą okupuotų ukrainiečių žmonėmis.
Tačiau, kalbant bendrai apie situaciją – akcentas tas, kad nieko čia naujo ir jau metus laiko aukščiausi NATO, ES ir JAV vadovai kalba, kad Rusija atsistatinėja ir čia tik laiko klausimas (jeigu mes nieko nedarysime), kada jie atsistatys. O mes žinome, kad Rusiją gali sustabdyti tik jėga.
Bet visuomenės nuraminimui reikia pasakyti keletą dalykų.
Pirmiausia, nepaisant to, kad Rusija dabar pakėlė savo gynybos biudžetą, jos ekonomika nėra tvari. Žinoma, karo pramonė yra užsukta labai stipriai, ji prisideda prie ekonomikos atsigavimo, tačiau tai, kad šiuo metu yra tiek investuojama, nereiškia, kad Rusija išlaikys galimybę investuoti tiek pinigų ir ateityje ilguoju periodu.
Antra – sankcijos, kurios, nors ir ne visą laiką atrodo, kad yra veiksmingos – jos tikrai veikia Rusijos modernizacijos galimybes. Ir tai atsispindi įvairiose ekonomikos sektoriuose, bet ypatingai karo pramonėje. Ilguoju periodu mes matysime, kad Rusija simetriškai konkuruoti su Vakarais (jeigu jie toliau judės ta kryptimi, kuria juda šiandien) praktiškai negalės. Aišku, ji naudos įvairias asimetriškas priemones, ir tam taip pat reikia ruoštis.
Ir trečia, kai jau kalbame apie mus, mes labai daug ką darome, kad atgrasytume Rusiją ir sugebėtume apsiginti. Tiek NATO paskutinių metų sprendimai: priešakinė gynyba, gynybos naujų planų patikrinimai, matome ir NATO šalyse gynybos pramonės užkūrimui skirtus žingsnius, kyla biudžetai. Jeigu pradžioje turėjome tik 6-7 šalis, kurios pasiekė 2 proc. BVP ribą gynybai, tai šiandien tokių šalių jau yra 23, o net 6 NATO narės išleidžia 3 proc. BVP.
O svarbiausia – politiniame lygmenyje, kol neturime kažkokių radikalių pokyčių pagrindinėse NATO ir ES valstybėse, yra aiškus susitarimas, kad Rusija yra grėsmė ir ką ji gali padaryti. Mes matome tendencijas Rusijoje, jos neraminančios, nebūtinai ilgalaikės, bet mes taip pat ruošiamės tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Matome, kiek Lietuva pati investuoja, dar Vokietijos brigados klausimas. Tai taip, šiuos žodžius reikia priimti rimtai, bet panikuoti neverta.
Ši ginkluotė turėtų būti ne ekskliuzyvinis eksponatas, bet darbinis arkliukas nuo „Geležinio vilko“ brigados vienetų iki KASP kuopų. T...
Ši ginkluotė turėtų būti ne ekskliuzyvinis eksponatas, bet darbinis arkliukas nuo „Geležinio vilko“ brigados vienetų iki KASP kuopų. Tik taip įmanoma pasiekti reikalingą efektą;
Vienų „Javelin“ gali nepakakti: dabartinis mūšio laukas pasikeitė nuo 2022 m., kuomet šios raketos buvo itin efektyvios. Dabar, kad šis įrankis įvykdytų tai, kam yra skirtas, reikalingi šie dalykai:
Efektyvesnė mūšio stebėjimo grandinė (pvz. integruotas dronų pajėgumas);
Adaptyvi sprendimo panaudoti „Javelin“ sistema. Sistema, raketos ir operatorius yra labai brangūs, tad svarbu turėti kitų priemonių (pvz., atakos dronų), kurios veiktų kartu ir pašalintų dalį krūvio nuo „Javelin“;
Naujo lygio „Javelin“ operatoriaus ir komandos apsaugos nuo priešo žvalgybos ir atakos dronų sistema (elektroninė kova, maskuotė).