II dalis
Girtuoklystė, venerinės ligos ir azartiniai žaidimai: tai ne filmo siužetas, o mūsų protėvių kasdienybė
Padauginusių alkoholio konfliktai, atsisakymai parduoti į skolą, nelegalios alkoholio pardavimo vietos, azartiniai lošimai ir venerinės ligos – šįkart tai pasakojimas ne apie nūdienų lietuvius, o apie mūsų protėvius. Apie jų smukles ir karčemas randama informacija ne tik metraščiuose, bet ir to meto teismo nuosprendžiuose.
DELFI tęsia straipsnių ciklą apie įvairiausius alkoholio draudimus Lietuvos istorijoje. Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Elmantas Meilus sako, kad kaip ir šiandien, taip ir XVI amžiuje alkoholis buvo labai svarbus pajamų šaltinis. Anot jo, jau nuo XIV amžiaus pabaigos yra užfiksuota, kad valdovai duodavo leidimus steigti karčemas, kur gėralai buvo ir gaminami, ir pilstomi. „Jų laikytojai turėdavo mokėti karčemų mokestį, taip vadinamą kapščyzną, o nuo XVI a. II-os pusės, vis labiau plintant smuklėms, kur gėralai buvo tik pilstomi, o gaminami atskiruose bravoruose, buvo įvestas specialus mokestis į valstybės iždą, taip vadinamas kaiščio mokestis, imamas nuo pagamintų ir parduotų statinių alkoholio“, – sako istorikas.
Kaip savo darbe „Smuklės durys plačios įeiti, bet siauros išeiti“: girtuoklis lietuvių patarlėse ir priežodžiuose“ rašo Rasa Kašėtienė, karčemų steigimąsi aplink turgaus aikštę skatino ir magaryčių paprotys, nes kiekvienas turgaus piniginis sandėris turėjo būti užtvirtintas pasivaišinimu, tačiau geriama būdavo nedaug.
Tais laikais valstiečiai alkoholį, sako E. Meilus, galėjo gaminti tik savo reikmėms – parduoti pagamintą alų ar midų buvo griežtai draudžiama. Privilegija parduoti alkoholį buvo skirta tik smuklėms ir karčemoms. „Karčemose alus, midus ir degtinė buvo gaminami ir parduodami, o smuklėse buvo tik parduodama. Alkoholis buvo gaminamas kažkur kitur: dvaro bravore ar kitoje vietoje. Todėl Vilniuje smuklės buvo miesto sienų ribose, centrinėje dalyje, o karčemos – priemiesčiuose, šalia kelių.
Dar pasakodamas apie alkoholio vartojimą Vytauto Didžiojo laikais (apie tai galite paskaityti čia), VU istorikas ir archeologas dr. Aleksiejus Luchtanas tikino, kad karčemos nebuvo geros reputacijos vietos, o ir pirmieji susirgimai venerinėmis ligomis buvo fiksuojami būtent karčemose. „Apie tai turime labai daug duomenų iš XVI-XVII amžių. Pirmą kartą Lietuvoje sifilis buvo užfiksuotas 1493 metais. Venerinės ligos daugiausiai plito per pirklius, prekybininkus ir karčemų personalą. Tai nebuvo geros reputacijos vietos, bet jas išlaikė ir kunigai. Yra duomenų, kad Kernavės klebonas gauna privilegiją laikyti dvi karčemas, kad visi pirktų alkoholį. Tai buvo pelninga“, – sako archeologas.
Išgirdęs tai E. Meilus nusijuokia. Anot jo, ir šiais laikais galime rasti blogos reputacijos aludžių. „O tuomet buvo dar blogiau.
Smuklės ir karčemos, pasakoja E. Meilus, nebūtinai priklausė tik dvarams ar vienuolynams. Jos galėdavo priklausyti ir turtingiems miestiečiams, kurie gaudavo leidimą iš magistrato. Istorikas pastebi, kad XVIII amžiuje dauguma smuklių ir karčemų priklausė litvakams. „Jie uždirbdavo nedaug, nebent logistiškai būdavo gera vieta: kelių kryžkelės, gatvių sankirta, turgaus aikštės. Daugelis smulkių smuklių ar karčemų vertėsi vargingai. Išsilaikydavo vos patys, susimokėdavo mokesčius ir tikrai gyveno vargingai. Bet buvo ir turtingesnių“, – sako E. Meilus.
Tačiau daugiausia karčemų turėjo vyskupai, klebonai, vienuoliai ir bajorai. „1555 m. Šalčininkuose buvo 10 kiemų, 9 alaus, 2 midaus ir 2 degtinės karčemos, 1563 m. Rietave – 37 kiemai ir 30 alaus, 4 midaus ir 12 degtinės karčemų, 1581 m. Tytuvėnuose – 33 kiemai ir 32 alaus bei 15 degtinės karčemų“, – savo darbuose rašo istorikas Zigmantas Kiaupa. Svarbu pastebėti, kad Tytuvėnuose 97 proc. miestelėnų laikė karčemas, toks procentas – stulbinančiai aukštas.
Kiekvienas dvarininkas ar valdos savininkas buvo suinteresuotas, kad jo žemėse stovėtų smuklė ar karčema, nes tai buvo itin geras pajamų šaltinis. „Bažnyčios irgi turėjo smukles. Dažnai net statant bažnyčią būdavo klebonijai duodamas sklypas ir paprastai – leidimas turėti smuklę ar karčemą. Todėl dažnai kildavo konfliktai tarp valdos savininko ir klebono dėl konkurencijos: kad kažkuris paviliodavo klientus“, – pasakoja E. Meilus.
Istoriniuose šaltiniuose randama, kad girtuoklystės problema po 1569 metų Liublino unijos akto dar labiau padidėjo: kiekvienas dvarininkas turėjo savo bravorą ir įvedė privalomą degtinės pirkimo prievolę savo valstiečiams, o papildomų pajamų siekė ir klebonijos.
Ir dr. A. Luchtanas, ir E. Meilus sutinka, kad kai kurių dvarų baudžiauninkai turėdavo nusipirkti tam tikrą kiekį alkoholio, kad neštų pelną valdų savininkui. Esą nesvarbu, ar tą alkoholį išpils, ar išgers – prievolė teko visiems. Toks nurodymas šiandien atrodo sunkiai suvokiamas, bet E. Meilus sako, kad tai buvo svarbus pajamų šaltinis. O kaip savo darbuose teigia istorikas Juozas Jurginis, valstiečiams už darbą dažnai buvo atsimokama degtine, miestelėnai, kurie naudojosi teise gaminti ir pardavinėti gėrimus, prasigėrė ir apleido savo amatus.
Atsirado raginimų, kad reikėtų griežtai kontroliuoti alkoholio vartojimą. Tuometinis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sekretorius Andrius Volanas rašė, kad jaunimas nebeturi energijos, nebesiekia karinės šlovės, tik vis lenktyniauja tuštindami milžiniškas taures. A. Volanas norėjo, kad alkoholio vartojimas būtų griežtai kontroliuojamas, draudžiamas ir, kad nusižengę būtų griežtai baudžiami.
Tačiau bėgant metams situacija nekito, o tik blogėjo. Kaip rašoma knygoje „Ritualas. Blaivybė. Kultūra“, nuo 1643 m. buvo uždėtas dvigubas gėralų mokestis, kuris gerokai padidino iždo pajamas: „1602 – 1602 metais šių mokesčių buvo įnešta už 73,8 tūks. auksinių, 1933 – 1634 metais gėralų mokestis buvo išnuomotas maždaug už 120 tūkst. auksinių, o 1649 – 1651 m. pasiekė 291500 auksinių“, – rašoma knygoje.
Pasiteiravus, kas būdavo parduodama smuklėse ir karčemose, E. Meilus nusijuokia, kad viskas, kas turėjo laipsnių. „Alus buvo naudojamas kaip kasdienis gėrimas. Taip pat kaip mes šiandieną vartojame gaiviuosius gėrimus. Dažnai jis buvo naudojamas kaip sriuba, nes sriuba iš esmės atsirado XIX amžiuje. O iki tol alus buvo kasdienis užstalės gėrimas“, – skirtumus su šių dienų alkoholio vartojimo kultūra pastebi istorikas.
Ir nors smuklėse ir karčemose kartais klientai įsiaudrindavo, oficialios girdyklos buvo daug kartų saugesnės nei tos, kurios tyliai ir nelegaliai įsikurdavo pakampėse. E. Meilus pasakoja, kad tokių smuklių ir karčemų, kurios būdavo įsteigiamos be valdos savininko, valstybės ir magistrato leidimų buvo ne viena.
Anot jo, net III Lietuvos statute įrašytas draudimas steigti nelegalias, taip vadinamas „pakampių“ smukles ar karčemas, nes jose padaroma daug nusikaltimų (vagystes, žmogžudystes ir pan.).
Be to, pastebi E. Meilus, nelegalios girdyklos rasdavo būdų, kaip apgauti savo klientus. Istorikas pasakoja, kad oficialios karčemos ir smuklės turėdavo savo indus su specialiu ženklinimu – įrodymu, kad bokalai atitinka pripažintą mato vienetą. Alkoholiniai gėrimai, sako pašnekovas, būdavo išpilstomi teisingai, nors, be abejo, visur ir visada pasitaikydavo sukčiavimo atvejų. O nelegalios vietos neturėjo tokių indų, tad klientus galėdavo apgauti ir už tą pačią kainą įpilti mažiau gėralo.
Tačiau Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvo ne tik reikalauja leidimo tiems, kurie norėjo prekiauti alkoholiu ar specialių indų. Istorikas sako, kad XVI ir XVII amžių pradžioje buvo atvejų, kai valdovas visai uždraudė naudoti grūdus degtinės ar alaus gamybai. Pašnekovas sako, kad toks sprendimas būdavo priimamas ne derliaus metais ar kitos nelaimės laikotarpiu. „Tokių atvejų buvo ir ne vienas. Tekdavo riboti alkoholio gamybą, nes daug grūdų buvo sunaudojama. O alkoholis buvo greičiausiai gaunamas pelnas ir žmonės stengdavosi tai išnaudoti“, – sako E. Meilus.
Istorikas sako, kad yra iš XVI amžiaus išlikusių dokumentų iš teismų knygų, kuriuose minima, kad žmonės atsisakydavo ir net pasirašydavo raštus prie liudininkų, esant notarui ar kitam pareigūnui, kad atsisako visą gyvenimą ar tam tikrą laikotarpį (metus, pusę metų ar pan.) vartoti alkoholį. „Jei sulaužys tą pasižadėjimą, reikėdavo sumokėti baudą ar gal keliais nueiti į bažnyčią. Tad, kad alkoholis kenkia sveikatai buvo žinoma“, – teigia E. Meilus.
Anot pašnekovo, buvo net įstatymas, draudžiantis smuklėms ar karčemoms alkoholį parduoti už kreditą. „Labai daug žmonių prasiskolindavo: jie eidavo gerti tuo metu neturėdami pinigų, gerdavo kreditan ir taip kaupdavosi skola. Vėliau prasiskolinusio žmogaus turtą parduodavo. Tai buvo matoma, žinoma, todėl imdavosi priemonių.
Nebūtinai tik miestiečiams tekdavo viską parduoti, tekdavo ir baudžiauninkams. Valdų savininkai, nors buvo suinteresuoti steigti smukles ir kuo daugiau parduoti alaus, suprato, kad baudžiauninkas irgi yra pajamų šaltinis. Jis darbą dirbdavo, į lažą eidavo, mokesčius mokėdavo, duodavo duokles. Jei jo neliks, jis prasigers, tai dalį turto praras ir savininkas. Gal ir gaus dalį kokią iš smuklės nuomotojo, bet tos pajamos neatpirks baudžiauninko praradimo“, – pasakoja pašnekovas. Smuklėse ir karčemose, priduria jis, būdavo ne tik vartojami alkoholiniai gėrimai, bet ir lošiami ir azartiniai lošimai.
E. Meilus sako, kad visais laikais buvo žinomos alkoholio sukeliamos problemos. „Jas buvo bandoma spręsti. Bet buvo ir suinteresuotų, kad alkoholis būtų vartojamas – kaip šiais laikais, taip ir anais laikais. Sunku pasakyti, kas priversdavo žmogų pasižadėti nebevartoti alkoholio, matyt, dažniausiai žmonos. Vienetai, tikriausiai, buvo tų, kurie savarankiškai suprasdavo, kad tai blogai ir reikia kažko imtis, kad nebegertų“, – sako istorikas.
Anot jo, tais laikais žmonės padarę nusikaltimus imdavo teisintis, kad taip padarė, nes buvo išgėrę ir prašydavo teismo į tai atsižvelgti. E. Meilus pasidalina ir savo mėgstamu istoriniu įvykiu. Kai Vilnius buvo okupuotas maskvėnų 1655-1661 metais, buvo užfiksuotas nutikimas.
