Antialkoholinė politika, kuri nebuvo nukreipta prieš alkoholio vartojimą
Praeitoje „Sauso įstatymo“ dalyje prisiminėme, kaip garsiai buvo paskelbta ir tyliai nutraukta priešalkoholinė M. Gorbačiovo kompanija. 1985 metais Sovietų Sąjungoje buvo įvestas „Pusiau sausas įstatymas“, kurį lydėjo antialkoholinė propaganda, šūkiai, demonstracijos ir pan. M. Gorbačiovui pradėjus vykdyti antialkoholinę kampaniją, spiritiniai gėrimai buvo pardavinėjami tik darbo dienomis nuo 14 val. Taip pat buvo griežtai baudžiama už alkoholinių gėrimų vartojimą parkuose ir skveruose, traukiniuose. Pagauti girti žmonės turėjo ne tik sumokėti dideles baudas, bet ir nemalonumų darbe (kurį laiką negaudavo premijų).
Nors statistika po „Pusiau sauso įstatymo“ įvedimo gali atrodyti patraukli ir daug žadanti, jei ji ir tikra, tai vis tiek atspindi tik oficialiai perkamo alkoholio kiekius. Alkoholikai dar labiau gerdavo viską, kas papuolė – nuo aušinimo skysčio, odekolono iki techninio spirito.
Iš žmonių pasakojimų žinoma, kad naminukė buvo gaminama visur: butuose, namuose, kiemuose, miškuose. Sustiprinus kontrolę ir dažnėjant patikrinimams, pričiupti naminukės gamintojai pildavo ją į kanalizaciją arba tiesiog toje vietoje ant žemės, kur gamindavo. Naminukės varymas buvo toks intensyvus, kad net sukėlė cukraus trūkumą.
Gorbačiovo alkoholio vartojimo mažinimo kampanija 1988 metais buvo tyliai nutraukta teigiant, kad nebuvo pasiektas norimas rezultatas. Kitaip ir negali būti: tokia antialkoholinė politika nedavė pagrindinio rezultato – negydė alkoholizmo, kuris yra ilga ir sunki liga.
Alkoholio pylimas į kanalizaciją ir kitos demonstracijos – tik apgaulė?
Nors „Pusiau sausas įstatymas“ ir buvo panaikintas, archyvinėse nuotraukose užfiksuoti kadrai rodo, kad gyventojai vis dar aktyviai kalbėjo apie alkoholio vartojimo žalą, rinkosi į blaivybę propaguojančius susibūrimus, nes turėjo glaudų ryšį su bažnyčia. Vyresni gyventojai puikiai atsimena apie 1989 metus M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio suorganizuotą akciją, kurios metu į specialią duobę buvo išpilami alkoholiniai gėrimai. DELFI pakalbinta Gražina, kuri tuo metu viešėjo Vilniuje, pasakoja, kad prisimena, kaip jos pažįstami žmonės kalbėjo apie šią akciją ir kitus susibūrimus, kuriuos rengė blaivininkai.
Blaivininkų judėjimo vėliavos šventinimas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (V. Ščiavinskas)
„Buvo nemažai žmonių susirinkę, visi ėmė butelius ir pylė alkoholį į duobę. <...> Tuo metu tokių akcijų buvo daug, buvo daug rašoma, kalbama apie alkoholio žalą, tačiau ne visi žmonės tikėjo, kad tai daroma nuoširdžiai, ir sunku pasakyti, ar tai buvo daroma nuoširdžiai. Viskas buvo daroma tam, kad Sovietų Sąjunga pasipuikuotų prieš Vakarus, neva žmonės čia turi laisvių. Bet iš tikrųjų žmonės tikrai blogai gyveno, daug alkoholio vartojo. Buvo tokie kioskeliai, kur pardavinėjo odekoloną ir kitus skysčius, kuriuos pirko alkoholikai ir gėrė, po to gatvėse girti vaikščiojo. Sunkūs laikai buvo“, – pasakojo pašnekovė.
Moteris priduria, kad šalia tokių demonstracijų, buvo ir laisvės, nepriklausomybės idėjas propaguojančių susibūrimų, kuriuose taip pat skambėjo kovos su alkoholiu mintys.
Viskas, kas nelegalu, tapo populiaru
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Algirdas Jakubčionis, kalbėdamas apie XX a. devinto dešimtmečio pabaigą pabrėžia, kad to meto antialkoholinė kampanija buvo sutikta neigiamai. Sovietų Sąjunga gavo mažiau pajamų (didelė dalis biudžeto susidarydavo iš alkoholio prekybos pajamų), alkoholio parduotuvėse buvo mažai, jis brango, todėl gyventojai arba patys gaminosi alkoholinius gėrimus, arba gėrė kenksmingus sveikatai skysčius.
„Gyventojai ėmė gerti viską, „kas dega“, tai yra alkoholio turinčius skysčius, padaugėjo mirčių nuo apsinuodijimų. Cukrus imtas naudoti naminės degtinės gamybai. Priėjome net prie to, kad teko įvesti talonus, kiek galima nusipirkti per mėnesį cukraus“, – pasakoja istorikas.
Valančiaus blaivybės sąjūdžio dalyviai į specialią duobę pila alkoholį. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (Romualdas Jurgaitis)
Pašnekovas tęsia, kad gėrimai kovojant su alkoholio vartojimu pardavinėti nuo 10 h iki 17 h. Tačiau dėl to krito darbingumas, darbo drausmė, nes dirbusieji ėjo pirkti alkoholio darbo metu.
„Suklestėjo, taip vadintų „bobučių“ prekyba. Gėrimus savo butuose pardavinėdavo, vadinamuosiuose „taškuose“, kaina buvo iki ketvirtadalio ir daugiau brangesnė (priklausė nuo laiko)“, – prisimena doc. dr. A. Jakubčionis.
Su Nepriklausomybės džiaugsmu – kova su alkoholiu
Istorikas pabrėžia, kad daugiausiai humoristinių situacijų būta viešumoje. Vartoti alkoholio negalima, tačiau žmonėms kildavo įvairiausių idėjų, kaip slaptai gurkšnoti alkoholinė gėrimą.
„Alkoholis imtas pilti į kavos puodelius, neva tai yra kava... Beje, tokią kovą turėjo vaizduoti ir sovietų satelitinės šalys, Krokuvos restorane gėriau vietinį konjaką iš puodelio“, – pasakoja docentas.
Todėl doc. dr. A. Jakubčionis tikina, kad nuotraukos vaizduojamos degtinės pylimo demonstracijos buvo tik parodomosios akcijos.
„Keli, keliolika parodomųjų aktų, kaip visi per dieną supranta alkoholio žalą ir jį išpila. Realiam gyvenime to nebuvo“, – aiškina istorikas.
Tačiau ne viskas buvo taip blogai. Anot doc. dr. A. Jakubčionio, 1989 metais, tęsdama M. Valančiaus idėjas, susidarė draugija Baltų Ainiai. Ši draugija kūrėsi turėdama viltį, kad tauta privalo būti blaivi. Po Nepriklausomybės paskelbimo, tam tikrą reikšmę ribojant alkoholio vartojimą turėjo ir draugijos, ir valstybinės institucijos, nes, atsivėrus sienoms, plūstelėjo nelegaliai įvežamas spiritas iš užsienio, kuris dar buvo pardavinėjamas atskiestas ir pavadintas „pilstuku“.
„Jokia politinė situacija girtuokliavimo neužgožė, kas gėrė, tas ir gėrė“, – tvirtina istorikas.
Taigi, po truputį lietuviai pradėjo tikėti ne tik laisvės, bet ir blaivybės idėja, tačiau alkoholizmo ligą išgydyti sunku. Vėlesniais Nepriklausomybės metais siekiant mažinti alkoholio vartojimą buvo priimami politiniai sprendimai, pavyzdžiui, pasaulio mokslininkai, remdamiesi atliktais tyrimais, yra susisteminę ir pateikę pagrindines efektyvias alkoholio kontrolės priemones: alkoholio prekybos ribojimai; akcizinių mokesčių taikymas alkoholiniams gėrimams taikymą; visuomenės švietimo strategijos, aiškinant ir viešinant alkoholio sukeliamas neigiamas pasekmes; politinės priemonės vairuojant išgėrus; visiškas reklamos uždraudimas arba griežtas jos reguliavimas; ankstyvos profilaktinės priemonės ir asmenų gydymas, kurie priklausomi nuo alkoholio; gėrimo kulto ir palankių jam aplinkybių keitimo strategijos. Kokių priemonių imtasi Lietuvoje – kitoje „Sauso įstatymo“ dalyje.
