Trečiojo kelio kryptis, kurią siūlo Liberalų ir centro sąjunga, pirmiausia reikalinga tam, kad liberaliųjų partijų politinis blokas, užuot ieškojęs ideologinių skirtumų, pervertintų savo vietą tarp kairės ir dešinės ir taptų alternatyva, o ne priedėliu.
Be abejo, akcentuodamas Trečiąjį kelią kaip idėją, galiu būti apkaltintas pernelyg dideliu teoretizavimu, todėl siūlau ir konkrečius veiksmus bei sprendinius. Štai iš kairės ir dešinės vis pasigirsta kalbų apie Konstitucijoje esančių nuostatų korekcijas. Tačiau įsivaizduokite, kas būtų, jei Konstituciją koreguotų kiekviena partija pagal savo supratimą ir interesus? Chaosas. Todėl reikalingas bendru sutarimu vykdomas vertybių ir principų esančių Konstitucijoje perkainavimas. Tai ryškus jungiančio, vienijančio kelio pavyzdys.
Konstitucijos redakcijos klausimas šiandien išties aktualus. Mes galime turėti sentimentų ir jausti prisirišimą 1992 metų Konstitucijai (tai Sąjūdžio bangos inicijuota Konstitucija), tačiau istoriškai, ji jau paseno. Jos pagrindinis uždavinys buvo Lietuvai išeiti iš sovietinio politinio režimo. Istoriškai tai buvo pereinamojo laikotarpio Konstitucija. Daugelis Konstitucijos teiginių šiandien akivaizdžiai prieštarauja dabartinei situacijai, neatitinka šiandienos reikalavimų ir politinės bei socialinės mūsų visuomenės būsenos.
Nevardysiu visų probleminių Konstitucijos aspektų, paminėsiu ryškiausius trūkumus, kurie varžo modernios Lietuvos gyvenimą ir judėjimą pirmyn. Prieštaravimų matau 12 straipsnyje, kuris pernelyg griežtai aiškina pilietybę. Dėl šios priežasties mūsų tautiečiai užsienyje tampa atskirti nuo tėvynės. Taip pat probleminiais laikyčiau 38 ir 39 straipsnius, kuriuose reiktų moderniau išaiškinti šeimos koncepciją. 41 straipsnio paskutinis punktas (apie nemokamo mokslo laidavimą gerai besimokantiems) neapdraudžia nuo galimų interpretacijų, neapsaugo nuo konfliktų bei teisminių procesų.
Įvairiai interpretuojamas gali būti ir 53 straipsnis, kuriame kalbama apie nemokamą medicininę pagalbą. Ar tai nėra prieštaravimas, ar mes šiandien galime tvirtinti, kad ši konstitucinė nuostata yra vykdoma? Tai kodėl tuomet mes mokame už gydymą? 139 Konstitucijos straipsnis įpareigoja Lietuvos piliečius privalomai atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Deja, ši nuostata šiandien praradusi aktualumą – situacija tokia, kad daugelis piliečių turėtų jaustis dezertyrais.
Manau, kad šiandien būtina diskusija ir dėl naujo politinės sistemos reglamentavimo šalies Konstitucijoje. Būtų tikslinga apibrėžti politinių partijų funkcionavimo sąlygas. Šiandien mes daug diskutuojame apie partinės sistemos efektyvumą, partijų veiklos kontrolę ir apie jų finansavimą, bet visa tai tik detalės, už kurių slypi partinės sistemos krizė. Nesusipratimų, kartais ir nereikalingą įtampą sukelia, manau, dirbtinis Seimo ir Prezidento institucijos supriešinimas. Abi šios institucijos yra formuojamos piliečių valia, remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise ir turi tautos mandatą. Dėl šios priežasties valstybė tarsi užkoduota konkurencijai tarp Seimo ir Prezidento, nuolatiniam šių institucijų santykių aiškinimuisi.
Atminkime, kaip buvo eliminuojamas iš politikos socialdemokratas Algirdas Brazauskas, kai Seimo daugumą sudarė dešinieji, kaip Seimas ignoravo Valdo Adamkaus veiksmus, kurie nebuvo naudingi daugumai, kaip Seimas konfliktavo su Rolandu Paksu, ir kaip sudėtinga šiam Seimui griežti vienu smuiku su Dalia Grybauskaite. Darnos ir sklandaus bendradarbiavimo nėra dėl to, kad tiek Seimas, tiek Prezidentas pernelyg autonomiški vienas kito atžvilgiu. Tačiau nemanau, kad Lietuvai būtų priimtinas Latvijos ar Estijos variantas, kai Prezidentas yra renkamas parlamente, ir atstovauja politinės daugumos interesams. Tam, kad aukščiausios Lietuvos valstybės institucijos sklandžiau ir efektyviau bendradarbiautų, reikia ir aiškesnio konstitucinio jų įgaliojimų reglamentavimo. Svarbu įvertinti ir tai, kad bėgant laikui valstybės valdymo mechanizmai keičiasi.
Mano giliu įsitikinimu Konstitucija reikalinga ne praeičiai fiksuoti, o ateities galimybėms stiprinti. Deja, šiandien vis dar bandome formalizuoti tai, kas jau seniai įvykdyta, su kuo susigyventa, todėl esame ne perspektyvon žvelgianti, bet istorinėms bei politinėms realijoms iš paskos einanti šalis.
Bet ateitis beldžiasi labai intensyviai. Pavyzdys: E-valdžia ir E-balsavimas. Daugelio aspektų šiuose klausimuose mes nesugebame realizuoti, nes konstituciškai niekas nėra įpareigotas suderinti naujas galimybes su mūsų teisine realybe. O realybė šiandien tokia, kad apie 300 tūkstančių mūsų piliečių, gyvenančių užsienyje, negali dalyvauti savo šalies gyvenime. E-balsavimas priartintų tautiečius prie tėvynės.
Patikėkite, į užsienius išvažiavo ne atsilikėliai ar „lūzeriai“, Lietuvą paliko aktyvūs, kūrybingi, nesutinkantys su savo padėtimi tėvynėje žmonės. Lietuvai trūksta jų pozicijos, jų nuomonės priimant politinius sprendimus. Grąžinkime juos namo bent virtualiai.
