Geriau pakalbėkime apie tomkizmą kaip reiškinį. Norite tapti populiarus? Labai populiarus? Įmanoma, bet šios rūšies šlovė trapi: ilgiau išsaugoti minios numylėtinio reputaciją vargu ar pavyks. Tačiau yra vienas laiko patikrintas būdas: pasiskelbkite antisemitu arba homofobu, o dar geriau – abiem iš karto, ir populus seks paskui jus, kad ir kas būtumėte, kad ir ką darytumėte, kad ir kaip atrodytumėte. Antisemitizmas ir homofobija akimirksniu jus padarys savu daugybei darbdavių ir darbininkų, miestiečių ir kaimiečių, turtingų ir vargšų, beraščių ir nominalių inteligentų. Tai vienija ir leidžia skirtingiausiems individams drauge ištarti “MES”. Tai konsoliduoja.
Abejojate metodo sėkme? Nepasitikite internetine populiariausių temų statistika ir komentarų turiniu? Net sociologinėmis apklausomis? Ką gi, pamėginkite ir pamatysite. Žinoma, ne kiekvienas antisemitas yra homofobas, ir atvirkščiai, bet abu personažus sukūrė tas pats mąstymo tipas, todėl nenuostabu, kad abi fobijos gan dažnai reziduoja vienoje galvoje. Nesvarbu, kad fobijų objektų – žydų ir gėjų grupių – persiklojimas menkas ir atsitiktinis: abi grupes galima sėkmingai paversti minios neapykantos taikiniu ir šio bendrumo pagrindu nudažyti vieną kitos spalva, taip sustiprinant ir antisemitizmą, ir homofobiją.
Tad vėliavos, paskui kurias vesite minią, pačios prašosi paimamos. Turinys yra. Jis neapvils. Dabar apie formą. Pagalvokite apie tokį įvaizdį: atviro veido “paprastas vaikinas” (visai kaip iš mūsų kiemo) bičiuliškai šypsosi, tapšnoja “pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems” per petį ir visiems (netgi sutrikusio intelekto piliečiams) suprantama virtuvine “žmonių kalba” iškloja tikrąją jų nelaimių priežastį, o svaresnei visuomenės daliai siūlo padėti susidoroti (ne, kol kas dar ne fiziškai) su politiniais, ekonominiais ar intelektualiniais konkurentais. Kas gi galėtų jam atsispirti?
“Paprastas vaikinas” savas, nes nemėgsta svetimų. Jis įtariai žvelgia tiek Amerikos (ten valdo žydai), tiek Europos Sąjungos (ten vieni pedofilai) pusėn. Jis puikiai prisimena sovietinį “užsieniečio” personažą, sulydantį viename asmenyje abi nekenčiamas figūras ir iki šiol gyvą Baltarusijos žiniasklaidoje: “užsienietis” – tai toks turtingas, klastingas, ekstravagantiškas, seksualiai įtartinas “darbo žmogaus” ir jo Tėvynės priešas kosmopolitas, šnipas ir kenkėjas (šiam vaidmeniui Baltarusijoje ypač tinka Georgas Sorosas).
Vaikinas žino – šita korta dar galima sulošti. Vyresnių piliečių sąmonėje nuoskaudas ir baimes papildys atbudęs patriotizmas (kieno – sovietinis, kieno – murzinis-tautinis) – ir vaikinas taps herojumi tiek kairiojo, tiek dešiniojo pensininkų korpuso. Su jaunesniais kiek kitaip: dauguma jų nematė nei vieno žydo, bet čia tik privalumas – taip lengviau nekęsti, be to, jaunieji privalo paliudyti tėvams ir draugams savo “normalumą” (kad kartais ko nors nepagalvotų), o tam tinkamiausia strategija – apsitverti tvora ir spjaudyti pro ją anapus į “kitus” (“Aš – ne jie, aš – normalus, nes aš į juos spjaudau!”).
Tad visi šie simpatingi žmogučiai – tavo, tereikia tinkamu metu išsitraukti kortą ir pamojuoti. Tik, saugok Dieve, ne elegantiška, o grubia, prakaituota, pūslėta mužikiška ranka. Familiariai ir širdingai. Tai labai svarbu: kad turguje ar aludėje tave atpažintų kaip “savą kietą bičą”, turi gerai išmanyti čionykštes bendravimo manieras ir vietinį etiketą, turi “jausti stilių” – kitaip iš karto būsi demaskuotas ir sumanymas sužlugs. Todėl būtų geriausia, kad vaidinti beveik neprireiktų, tai yra kad kandidatas į herojus pats skoniu, humoru, išsilavinimu, socialine patirtimi ir IQ būtų ne perdaug nutolęs nuo potencialių gerbėjų.
Mūsų aptariamu atveju, nei “stiliaus jausmo”, nei “kietumo” neužginčysi: jis, Tomkus, doras eilinis Lietuvos pilietis išdrįso stoti kovon su tokia galybe – su pačiais “pasaulio valdovais” (yra dar drąsių žmonių). Ne iš garbėtroškos (tai būtų baisi taktinė klaida, Lietuvoje jos neatpirktų joks heroizmas) – jis gynė “tautos teisę žinoti” (kokia frazė, jau nekalbant apie teisę!) ir žuvusį draugą. Jo ketinimai patys tyriausi. Kažkas netiki? Na, gerai, pernelyg nesigilinkime, tarkime, kad jis tiesiog pajuokavo. Tik tiek. Kažkam nelinksma? Ką gi, ne visi juk supranta humorą. Dėl tokių ir buvo taip sunku: triukšmas, prokuratūra, teismas…
Ir ką? Nieko, herojus liko gyvas, sveikas, žvalus, nesužlugdytas finansiškai. Netgi verslo gyslelės neprarado (kokia reklama, visai netyčia ir tik už tris tūkstančius litų!). Tikriausiai todėl, kad jo pusėje krikščionių Dievas (o taip, Jį patogu prisiminti šia proga, pamirštant, žinoma, kad Kristus, Marija ir visi didžiai gerbiami apaštalai buvo žydai, o ankstyvoji krikščionybė – judaizmo atmaina; bet ką ten “pamirštant” – kritinė nominalių krikščionių masė šito net neįtaria) ir moralė (tiksliau, tai, ką šiuo žodžiu vadina petit bourgeois).
Tiesą sakant, kieno pusėje tas Dievas ir moralė – anaiptol nėra akivaizdu, bet svarbu ne tai – svarbu, kad “Dievą” ir “moralę” galima panaudoti kaip pagalį uždrožti nekečiamam priešui. Kai trankotės tokiais pagaliais – labai sumažėja tikimybė, kad būsite palaikytas tuo, kuo esate – primityviu treninguotu skustagalviu. Ne, čia eina Lietuvis/ė, Katalikas/ė, Šeimos Tėvas (Motina) – prašom stot, netikėliai!
Nesupraskite klaidingai – vaikinas už demokratiją, už spaudos laisvę (mažytis nenuoseklumas: daugumai jo fanų sąvokos “laisvė” ir “demokratija” skamba kaip keiksmažodžiai). Už jūsų laisvę stverti pagalį ir savo teisę jį pelningai pasiūlyti. Kol kas pagalys simbolinis, verbalinis ir vizualinis (nesikarščiuokime, palaukime ir pažiūrėkime, kas bus), o vėliau – kas žino, gal ir materializuosis, gal taps kietas, tvirtas ir apčiuopiamas. Herojus laikosi oriai.
